Mečys Šaulys
Merginos iš krašto apsaugos ministerijos (KAM), į redakciją atsiuntusios kvietimą "Akistatos" korespondentui dalyvauti dviejų dienų karinėse pratybose "Takosklaida-2005", nejuokais suintrigavo ir sutrikdė. Kokie iš žurnalistų kareiviai? Pagaliau ar plunksnos broliai, įpratę dienų dienas pūpsoti užstalėje, iš viso ištvers?
Kadangi ministerijos atstovės užtikrino, kad pernelyg sunku nebus, "Akistata" į pratybas išsiuntė savo atstovą. Publikuojame jo kariškus prisiminimus.
Reikia pripažinti, kad KAM organizatoriai pasirūpino viskuo iki pačios menkiausios smulkmenos. Lyg didžiausi ponai, žurnalistai iš visų šalies kampelių buvo pristatyti į Klaipėdoje įsikūrusį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų mokomąjį batalioną.
Bataliono kareivinės nustebino švara ir tvarka. Pastatai moderniai suremontuoti, miegamieji, tualetai ir koridoriai - net blizga. Kieme - nė šiukšlelės. Net nepagalvotum, kad sovietmečiu čia buvo aptriušusi pasieniečių bazė.
Kiekvieno žurnalisto jau laukė paruoštos naujos kariškos uniformos, kuprinės, šalmai ir... šautuvai AK-4. Ant ginklo korpuso - Švedijos karalystės karūna. Reiškia ginklai - iš ten. Įdomu, ar tik ne tie patys šautuvai, kuriuos Kronkaitis parvežė labdara?
Tačiau svarstyti nėr kada - laukia pietūs bataliono valgykloje. Meniu lyg restorane: žirnių sriuba, karbonadas, daržovių garnyras ir didžiulis puodas kompoto. Reikia pripažinti, kad, jei taip skaniai būtų maitinę sovietmečiu, pasieniečiai nė už ką nebūtų išėję iš Lietuvos.
Po pietų žurnalistai sukviečiami į salę, kur pratybų vadovai pasakoja apie taikos palaikymo misijas, kuriose dalyvauja ir Lietuvos kariai. Žurnalistai abejingai išklauso pareiškimą, kad dvi dienas ir jie mokysis dalyvauti panašiose misijose. Sulaukę pasiūlymo užduoti klausimus, plunksnos broliai atkunta. Šios publikacijos autorius pats pirmas klausia lietuviui svarbiausio dalyko - kiek gi užsienyje palaikydami taiką mūsų kariai uždirba? Bataliono vadas išsisuka nuo tiesaus atsakymo duodamas suprasti, jog algos skirtingos, bet nemažos - keliolika MGL, kas išvertus į normalią kalbą, reiškia kelis tūkstančius litų per mėnesį.
Žurnalistų atvykę geras pusšimtis, tad visi suskirstomi į tris kuopas. Žiniasklaidos žvaigždžių nematyti, žinomiausias veidas - Onutės iš paskutiniojo šou "baro". Onutė ir su kario uniforma vaikšto išdidžiai papūtusi lūputes - lygiai kaip ir realybės šou.
Bataliono kieme jau laukia sraigtasparnis (!), kuriuo žurnalistai trimis reisais nuskraidinami į netoli Klaipėdos esantį Kairių poligoną. Poligono pievoje tvora aptvertas gabaliukas žemės - tai mūsų bazė, dislokacijos ir nakvynės vieta. Per maždaug porą valandų pastatę didžiules kareiviškas palapines sėdame pietauti iš kuprinių traukdami sauso davinio paketus. Tai hermetiškas polietileninis "Made in Lithuania" paketas, kurio viduje - ne tik riešutai, šokoladas, sausainiai ir medus, bet ir karšta mėsos košė! Taip, būtent karšta, lyg ką tik nuo ugnies. Mat maišelis su koše įkišamas į kitą, kiek didesnį maišelį, į kurį reikia įpilti šlakelį vandens. Pakete esantis karbidas ima taip kaisti, kad vanduo net garuoja degindamas rankas. Po 10-ies minučių išsitraukęs mėsos maišelį praplėši - ir gero apetito. Maistas skanus ir kaloringas, žodžiu, taip maitinantis kariauti būtų galima ilgai.
Tačiau pietūs jau baigti, laukia pratybos. Šautuvus užsitaisę tuščiais šoviniais gauname įsakymą. Mūsų kuopa paskiriama palaikyti taiką mažame musulmonų kaimelyje, apsuptame priešiškai nusiteikusių "Kasovo" respublikos kitatikių. Kaimelis visai šalia mūsų palapinių, o jo gyventojus vaidina dragūnų mokomojo bataliono kariai. Kaip saugoti kaimelio gyventojus, nė vienas neturime nė žalio supratimo. Pasirodo, NATO taikdariai taiką saugo labai įdomiai - konfliktuojančioje šalyje įkūrę savo bazę jie pirmiausiai ją apsitveria spygliuota viela, apstato smėlio maišiais bei tvoromis, jas užminuoja. Žodžiu, pirmiausiai saugo bazę ir savo užpakalius. Ir tik po to, kiek įmanoma, prižiūri taiką bei vietinius.
Ir mes, "Kasovo taikdariai", budime prie šlagbaumo. Netrukus pasirodo du vietiniai "musulmonai" su kažkurio jų žmona - moteris tursena nuo galvos iki kojų įlindusi į maišą - taip vadinamą parandžą arba burką. Vietiniai prašo leidimo praeiti per bazę. Žurnalistų vadas kariams prie šlagbaumo liepia atėjūnus praleisti, o kitiems žurnalistams - apieškoti. Šie ilgai čiupinėja, ieško, bet nė velnio neranda. Tada "musulmonai" velniaižin iš kur išsitraukia net kelis pistoletus, o "musulmonė" iš savosios burkos - ilgiausią peilį. Karininkai mums paaiškina, jog pražiopsojome teroristus, ir jei viskas vyktų tikrovėje, visi jau glėbesčiuotumėmės aname pasaulyje.
Vos spėjame grįžti į postus, o "vietiniai" rengia naują provokaciją. Kaimelyje pasigirsta šūviai, po dešimties minučių link šlagbaumo atbėga klykdama musulmonė, vejama paklaikusio vyro. Aha, gyvate, kai po sijonu slėpei peilį, pagalbos nereikėjo? Tai ir dabar pati apsieik. Nebyliai stebime, kaip vyras pasičiumpa moterį ir žviegiančią nuvelka į savo kaimą. Nutariame, kad dabar jis moterį išprievartaus - daugiau ji neatrodo kam nors tinkama. Sustabdę pratybas ir sukvietę žurnalistus karininkai vėl kantriai aiškina, jog turėjome reaguoti - pasigirdus šūviams į kaimą siųsti patrulį, o pamatę prievartaujamą moterį, ją apginti, kviesti policiją ir t. t.
- Tegul tas vietinis tą baisuoklę dulkina, negi mums gaila, - juokais ginčijamės. - Mes čia atsiųsti saugoti taiką, o ne musulmonių nekaltybių.
Sutemus prie šlagbaumo artėja būrelis įsiutusių vietinių. Jie labai pikti, rėkia, kodėl mes, taikdariai, neapgynėme jų kaimo nuo užpuolikų, o moters - nuo žagintojo. Bandom paaiškinti, kad eitų velniop su savo bobomis ir paikomis problemomis, tačiau nesulaikę pagalbos vietiniai visai pasiunta ir bando šturmuoti šlagbaumą. Na jei jau taip, mes paskubomis užsitaisome ginklus.
Vėlgi nutraukę pratybas karininkai paaiškina, kad jei situacija būtų buvusi reali, būtume sukėlę karą. Tiksliau nedideles pasiutėlių vietinių skerdynes, po kurių taikdariams rekomenduojama tą pačią naktį nešti kudašių nelaukiant bendruomenės keršto.
Pratybas baigiame tik po vidurnakčio. Mums ruošiantis lįsti į palapines karininkas nudžiugina pranešdamas, jog rytą keliamės... 4 valandą. Ne iš karto supratom kariškių gudrybę. Ne, jiems ne pakankinti žurnalistus norėjosi. Tokiu režimu neabejotinai buvo siekiama, kad žurnalistai pratybų metu negirtautų!
Tai naivuoliai. Ištuštinę palapinėse buteliuką-du, dauguma žurnalistų iš tikro sugulė. Pagal Merfio dėsnį pirmieji užmigo knarkiantieji. Tačiau keletas žurnalistų sugebėjo nusigauti į arčiausiai poligono esančią degalinę, kurioje nusipirko patys suprantate ko.
Naktis pasitaikė nuostabi, vienoje palapinėje degtinė buvo gurkšnojama iki trečios valandos ryto. Prieš girtuoklystę griežtai nusiteikęs šios publikacijos autorius prie kompanijos prisidėjo tik iš altruizmo - kad kolegos per smarkiai neprisigertų.
Taigi, kai kam pasnausti praktiškai nepavyko - nemigus teko kilti į naujas pratybas "Agfane". Tai Afganistano landšaftą primenantis poligonas. Čia karininkas mus mokė šturmuoti kalvoje įsitvirtinusį priešą.
Jei visi pultų būriu rėkdami ir šaudydami, priešas visus išklotų lyg avinus. Tad yra sugalvota tokio puolimo strategija. Ji nesudėtinga, tačiau yra griežtos taisyklės - pusė grupės puola, kiti tuo metu juos dengia šaudydami. Po 5 sekundžių puolantieji priklaupę ima šaudyti į priešą, o dengusieji - bėga pirmyn. Puolimo metu išaiškėja, kad švediškieji AK-4 - niekam tikęs mėšlas. Kone kas penktas šautuvas nuolat užsikerta. Vieningai nutariame, kad AK-4 labai toli iki legendinio rusiško Kalašnikovo automato patikimumo. Po to dar laukė panašūs karybos pratimai kitoje poligono vietoje - pievoje "Iruke", kur karininkai žurnalistus išmokė patruliuojant pakliuvus į pasalą organizuotai, vieniems kitus dengiant, trauktis į automobilius.
Komiška suvokti, tačiau žurnalistika - ne mokslas. Nėra tokio mokslo, tik amatas. O štai karyba - labai rimtas mokslas. Ir ko gero seniausias pasaulyje. Šiuolaikiniai karininkai gali net suskaičiuoti, kiek procentų karių išliks po mūšio tam tikromis sąlygomis. Tai mokslas išgyventi. Net žygiavimo pratybos armijoje turi savo logiką - išmuštruotas karys įpranta nesvarstydamas paklusti įsakymui. Paklusti besąlygiškai, kitaip neišgyvensi. Mes, žmonės, save vadiname protingiausiomis būtybėmis Žemėje, o per pastaruosius kelis tūkstantmečius žmonija nekariavo vos keliolika metų.
Suvalgę dar po vieną paketą sauso davinio, visi žurnalistai švedišku sunkvežimiu parvežami į kareivines. Po gaivinančio šilto dušo laukia dar vienas malonus netikėtumas - pratybų uždarymas. Jaukiame nuošaliame kareivinių kiemo pakraštyje už kūdros laukia net tik atminimo pažymėjimai ir simbolinės dovanėlės - kariški žibintuvėliai. Kariai žurnalistams paruošę ir karališką banketą su kalnu šašlykų bei alumi. Uždaryme visiems plunksnos broliams rankas paspaudžia pats kariuomenės vadas Valdas Tutkus, kuris ką tik grįžęs iš kelionės į Afganistaną, kur aplankė mūsų taikdarius.
KAM pratybas žurnalistams organizuoja nuo 2000-ųjų. Jose jau dalyvavo per 200 žurnalistų. Daugeliui "kankinimai" taip patiko, jog atvyksta nebe pirmą kartą.
Autoriaus nuotr.
