Šiais metais vėl apsilankiau Šalčininkuose. Prieš tai šiame pietryčių Lietuvos mieste buvau tik vieną kartą, prieš dvylika metų. Lietuva tada jau buvo paskelbusi nepriklausomybę, nuo pjedestalų jau buvo nuverstos sovietinių vadų statulos, gatvėms grąžinti lietuviški jų pavadinimai. Tik okupacinės rusų kariuomenės įgulos didesniuose miestuose priminė, kad Lietuva dar nevisiškai laisva.
Šalčininkuose tuomet buvo kitaip. Čia tebestovėjo metalinis Leninas ir pagrindinė miesto gatvė dar vadinosi jo vardu. Tebebuvo ir visa kita sovietinė simbolika, o lietuviškai suprato tik retas užkalbintas praeivis. Nepavyko man anuomet kioske nusipirkti kokio nors lietuviško laikraščio, viskas buvo tik rusiškai arba lenkiškai. Atvažiavę iš Vilniaus pasijutome tarsi būtume sovietiniame užsienyje. Ten, kur politiniai laikrodžiai buvo visiškai sustoję...
Nors gal ir ne visai taip. Tuometiniai sovietiniai šio rajono vadai skelbė autonomiją ar net visišką atsiskyrimą nuo Lietuvos ir prisijungimą prie sovietinės Gudijos. Nors gyventojų dauguma tuometiniame Šalčininkų rajone save laikė lenkais, vyravo rusų kalba. Rusifikacijos pastangos buvo nesunkiai pastebimos: didžioji rajono laikraščio tiražo dalis buvo spausdinama rusiškai, absoliuti dauguma rajono moksleivių mokėsi rusiškose mokyklose. Štai 1991/92 mokslo metais rajone mokėsi 5 844 moksleiviai. 53,6 proc. jų mokėsi rusų kalba, 37,2 proc. lenkų ir 9,2 proc. lietuvių kalba. Dabar padėtis pasikeitusi iš pagrindų. Bet apie tai vėliau. Pradžioje keli kelionės įspūdžiai.
Vėlyvą ketvirtadienio rytą Šalčininkuose stabtelim tik trumpam, numalšinti troškulio. Siūlau užeiti į čia pat prie gatvės kampo esančią užeigą, nes virš jos durų puikuojasi lietuviška “Kalnapilio” reklama, bet mano bendrakeleivis Kazys Almenas tempia į gretimai esančią karčemėlę, nes ten “šinkuojamas” biržietiškas alus. Varžybas su Panevėžiu laimi Biržai ir mes, gavę po bokalą šalto biržietiško alaus, paduodame pardavėjai stambesnį banknotą. Pardavėja sakosi neturinti grąžos ir ją atnešianti, kai tik iš kitų pirkėjų gausianti smulkesnių pinigų. Po kiek laiko priėjusi klausia, kuriam iš mudviejų ji skolinga grąžą. Pradedu tikėti stebuklais - ne todėl, kad atgavom grąžą, o kad visai be vargo susikalbėjome lietuviškai.
Nebe tie Šalčininkai! Prieš dvylika metų lietuviškai mokančių žmonių čia buvo labai nedaug.
Bažnyčia ar grūdų sandėlis?
Patraukiam Dieveniškių link, pakeliui sustodami prie Šalčininkų pakraštyje esančios bažnyčios. Net netikiu savo akimis - bažnyčia ten pat, bet visai ne tokia, kokią mačiau prieš dvylika metų.
Prieš dvylika metų bažnyčios Šalčininkuose reikėjo gerokai paieškoti. Su istoriku Vytautu Merkiu tada pėsčia išvaikščiojom visus leninus, pergales, raudonąsias armijas, radom rajkomus, partkomus, univermagą, viešbutį ir restoraną, o bažnyčios kaip nėr, taip nėr. Paklausėm tada kokių dešimties metų iš mokyklos grįžtančio mokiniuko, kur yra bažnyčia. Mūsų lietuvišką klausimą vaikinukas suprato, bet atsakyti pajėgė tik rusiškai: prie kitos kryžkelės pasukite į kairę ir prieisite bažnyčią. Taip ir padarėme, bet priėjome ne bažnyčią, o didžiulę ganyklą, už kurios atrodė lyg būtų kolūkio gyvenvietė. Grįžome atgal ir vėl klausiame, šįkart truputį vyresnės, keturiolikmetės ar penkiolikmetės moksleivės. Ji atsakyti sugebėjo lietuviškai, nors vargais negalais. Ir nurodė eiti tiesiai ta pačia kryptimi. Tai kad ten ne bažnyčia, o ganykla, - paprieštaravom. Bažnyčia, pasirodo, anapus ganyklos.
Už ganyklos radome keliolika prie kapinių prisišliejusių namų, bet bažnyčios nematyti. Akis užkliuvo už šiek tiek didesnio į grūdų sandėlį panašaus pastato. Pradžioje net nepagalvojome, kad čia ta mūsų ieškota bažnyčia. Dėmesį patraukė plačios durys pastato gale, virš kurių - dar vienos durys, pro kurias išėjęs iš vidaus kristum tiesiai žemyn. Besvarstydami, kam skirtos tos į niekur nevedančios viršutinės durys, pradžioje net nepastebėjome virš jų pastogėje išmūryto nedidelio kryžiaus. Nutarėme šį architektūrinį “šedevrą” nufotografuoti iš toliau, kad matytųsi visas pastatas, ir besitraukdami užkliuvome už kairian šonan nutemptų didelių betono luitų. Vienas jų net su geležine tvorele. O kas čia? - paklausiau durdamas pirštu į tą su tvorele. Ir iš karto viskas paaiškėjo, nes pirštas ir sulindo, tarsi čia būtų ne betonas, o košė. Pasirodo, kad tai virš įėjimo turėjusio būti balkono liekanos. Sovietmečiu cementą vogdavo net bažnyčios statytojai, todėl cemento užteko tik betono paviršiui, o viduje - palaidas žvyras ir akmenukai.
Dabar bažnyčia neatpažįstamai pasikeitusi. Iš antrojo aukšto durų liko tik langas. Abiejose įėjimo pusėse pastatyti bokštai jau iš tolo skelbia, kad tai bažnyčia. Nors ketvirtadienis, bet bažnyčia atdara. Pasirodo, kad tą dieną buvo kažkokia bažnytinė šventė. Devintinės ar kas panašaus. Viduje būrelis moterų gieda lenkiškas giesmes. Išeidami žvilgterėjome į skelbimų lentą, kurioje parašyta, kad sekmadieniais bažnyčioje laikomos penkios Mišios: trejos lenkiškai, dvejos lietuviškai. Geriau negu prieš karą, kai Lenkijos okupuotos Vilnijos bažnyčiose karaliavo neapykanta lietuviams pritvinkęs arkivyskupas Jelbžykovskis, pagalvojau išeidamas.
Dieveniškės ir Norviliškės
Dieveniškės turėtų būti iš visų pusių dabartinės Gudijos beveik apsupta lietuviška sala, kurią su Lietuva jungia neplatus sąsiauris. Kelias į Dieveniškes protarpiais priartėja prie valstybės sienos taip arti, kad pro automobilio langą nusispjovęs beveik užspjautum Gudijos žemę. Iš Lietuvos pusės siena čia jau gerai sutvarkyta: pradžioje aukšta vielos tvora, už jos - 6-8 metrų pločio juosta išvalyta be jokios augmenijos, o toliau - jau pono Lukašenkos valdos...
Pusiaukelėje iki Dieveniškių mus sustabdo uniformuotas Lietuvos pasienietis ir paprašo parodyti pasus bei automobilio dokumentus. Išgirdęs, kad kalbame lietuviškai, patikrina tik automobilio nuosavybės dokumentus, o į mūsų pasus nė nežvilgteri. Tik pamoja ranka, tarsi sakydamas - važiuokit sau sveiki... Ką gi, važiuojame ir aiškinamės, kodėl pasieniečiai čia tokie stropūs. Atrodo, kad dėl pro čia plūstančios kontrabandos: į Lietuvą vežama pigi gudiška degtinė ir cigaretės, o iš Lietuvos - vogti automobiliai...
Dieveniškės - vargingas Lietuvos užkampis. Centrinėje miestelio aikštėje nesimatė karčemos, kavinės, parduotuvės ar valgyklos. Neradome ir mokyklos, nors ji tikriausiai buvo kur nors pasislėpusi. Pamatėme tik kuklią medinę bažnyčią, tiesa, apsuptą tvirtos iš akmenų ir plytų sumūrytos tvoros ir varpinės. Pamaldos čia, kaip ir Šalčininkuose: dvejos lietuviškai, trejos lenkiškai. Še tau ir lietuvybės sala...
Grįždami dar užsukame į Norviliškes - kaimelį pačiame rytiniame Dieveniškių “pusiasalio” pakraštyje. Čia jau iš tolo matyti ant aukštokos kalvos stovintis buvęs pranciškonų vienuolynas. Šonuose du bokštai, tarp jų naujas raudonų čerpių stogas palieka ne vienuolyno griuvėsių, o rūpestingai restauruojamos pilies įspūdį. Tačiau viduje vaizdas liūdnas: nei lubų, nei grindų, o iš rūsio į antrą aukštą užrėplioti bandydamas sprandą nusisuktų net pats velnias. Mes nė nebandėme...
Pranciškonai iš šio vienuolyno išvaryti dar Rusijos caro po nepavykusio 1831 metų sukilimo. Caro valdžia čia buvo įrengusi kareivines, po to pastatas dar kelis kartus keitė šeimininkus, o kam jis priklauso dabar - nežinau. Šiuo metu pastatas pamažu restauruojamas, nors trūksta lėšų. O vaizdas čia tikrai gražus. Šalia vienuolyno pakalnė, joje kapinės iki pat valstybės sienos, kur aukšta vielų tvora tarsi saugo numirėlius, kad šie nepabėgtų į Gudiją... Vienuolyne įrengus viešbutį ir pastačius vandens baseinėlį čia galėtų būti beveik ideali vietelė kaimo turizmui.
Pavyzdys ir Vilniui
Grįždami jau Šalčininkų prieigose ėmėme ieškoti tos garsiosios Lietuvos tūkstantmečio lietuviškos vidurinės mokyklos, prie kurios statybos šiek tiek prisidėjo ir JAV išeivija (ne Bendruomenė, o Tautos fondas). Užklausėme kelio pro šalį einančio praeivio ir tai buvo antras atvejis, kai lietuviškai susikalbėti Šalčininkuose mums nepavyko, nors kelią rusiškai kalbantis praeivis nurodė teisingai. Beje, pirmas kartas buvo mums dar iš ryto užsukus į kuklų Gudų kultūros centrą, kurio abi tarnautojos lietuviškai taip pat nė žodelio...
Lietuvos tūkstantmečio mokykla didelė, nauja, šviesių plytų ir iš priekio atrodo visai neblogai, nors iš šono žiūrint - didelė keturkampė dėžė. Architektūros postmodernizmas...
Lyg koks Šalčininkų senbuvis vedu savo bendrakeleivius Vilniaus gatve link viešbučio ir restorano, tačiau nei viešbučio, nei restorano ten nebėra. Laimei, kiek tolėliau kitoje gatvės pusėje visai naujas viešbutis, o jame restoranas, kurio moderni įranga ir interjeras gėdos nepadarytų ir pačiai sostinei. Didokame restorane mūsų ketvertas - vieninteliai klientai, nes užsukome nei šiokiu, nei tokiu laiku: pietums jau per vėlu, o vakarienei dar per anksti.
Vieninteliams restorano svečiams padavėja uždeda muzikos. Kažkas kažką dainuoja... lietuviškai!!! Ir tai Šalčininkuose - mieste, kurio vadukai prieš tuziną metų norėjo atsiskirti nuo Lietuvos... O Vilniaus restoranuose ir muzika, ir triukšmas beveik vien tik naująja “tautų draugystės” kalba... Tik “Ritos smuklėje” viskas lietuviškai. Dėl to turbūt ir traukia ten būriais užsieniečiai turistai.
Valgiaraštis Šalčininkuose daugiakalbis ir valgių pasirinkimas nemažas. Užsisakyti galima net Panevėžio kepsnį, nors, tarkim, Krokuvos kepsnio nėra. O galėtų būti, nieko čia baisaus. Kijevo kotletą, pavyzdžiui, galima užsisakyti beveik kiekviename Lietuvos restorane ir pavojaus Lietuvos nepriklausomybei dėl tokio “kosmopolitiško” patiekalo kol kas dar neįžvelgė nė vienas išeivijos antikosmopolitas.
Pakeliui į Vilnių dar stabtelėjome prie Eišiškių bažnyčios, tačiau ji jau buvo uždaryta, todėl ir nesužinojome, kiek pamaldų čia laikoma lietuviškai ir kiek lenkiškai.
Vakarop mes vėl lietuviškame Vilniuje. Lietuviškame dabar jau tikrąja šio žodžio prasme. Tačiau apie tai kitą kartą.
Šiek tiek statistikos
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės knygyne nusipirkau kelis leidinius, kuriuose 2001 metų gyventojų surašymo duomenys pateikti ne tik bendri viso krašto, bet ir kiekvieno rajono atskirai. Apie Šalčininkus ten radau įdomios informacijos, kuria šiame straipsnyje ir pasinaudoju.
Iš 39 282 rajono gyventojų 38 593 (t.y. 98,2 proc.) yra Lietuvos piliečiai, 418 šalčininkiečių neturi jokios pilietybės, o 135 yra Gudijos piliečiai. 52 gyventojai pilietybės nenurodė, 39 nurodė Rusijos ir 16 Lenkijos pilietybę. 35 997 rajono gyventojai pasisakė esą katalikai, 1 519 stačiatikiai, 100 sentikių, 26 musulmonai, kitų po mažiau. Dar 646 šalčininkiečiai pasisakė neišpažįstantys jokios religijos, o 899 į šį klausimą neatsakė.
Dar įdomesni duomenys apie gimtąją kalbą ir kitų kalbų mokėjimą. Gimtosios kalbos duomenys rodo rusifikacijos tempus sovietmečiu šiame rajone. Sparčiausiai rusėjo ten gyvenantieji gudai: net 12 metų po Lietuvos nepriklausomybes atstatymo praėjus beveik 45 proc. rajono gudų gimtoji kalba yra rusų, o savo tautybės gimtąją kalbą nurodė tik apie 42 proc. gudų. Tik truputį daugiau kaip 6 proc. rajono lenkų gimtoji kalba yra rusų, o lietuviai šiuo požiūriu atspariausi‚ tik 3,7 proc. jų gimtoji kalba rusų. Beje, šios išvados turėtų būti gan tikslios, nes tik 622 rajono gyventojai nenurodė gimtosios kalbos.
Įdomiausi vis dėlto yra duomenys apie kitų kalbų (neskaitant gimtosios kalbos) mokėjimą, nes šie duomenys suskirstyti pagal gyventojų amžiaus grupes. Kadangi absoliuti dauguma rajono gyventojų yra lenkai ir daugumos jų gimtoji kalba yra lenkų, tai ir rusiškai ar lietuviškai mokantieji kitakalbiai yra daugiausiai lenkai. Vyriausioje amžiaus grupėje (mokyklas lankiusių tuoj po karo) rusiškai mokančių yra penkis su puse karto daugiau negu mokančių lietuviškai. Kuo jaunesnė amžiaus grupė, tuo šis santykis mažėja lietuvių kalbos naudai, kol 15-19 metų amžiaus grupėje jis beveik išsilygina. Tačiau, keista, tarp jaunesniųjų gyventojų sparčiai didėjant lietuviškai mokančių kitakalbių nuošimčiui, rusiškai mokančiųjų nuošimtis mažėja daug lėčiau, nors rusų kalba sovietmečiu turėtas valstybinės kalbos privilegijas dabar prarado lietuvių kalbos naudai.
Tiek sovietmečiu, tiek ir Lietuvos nepriklausomybės pradžioje dauguma rajono lenkų vaikų lankė rusiškas mokyklas ir ilgainiui būtų surusėję. Dabar rajone rusiškų mokyklų labai sumažėjo ir dauguma lenkų moksleivių lanko lenkiškas mokyklas. Tokiu būdu Lietuvos nepriklausomybė Šalčininkų lenkams atnešė savotišką tautinį atgimimą. Tai, žinoma, nieko bloga. Blogai tik, kad net dabar dar beveik trečdalis moksleivių ar neseniai mokyklas baigusių jaunų žmonių neišmoko lietuviškai. Tai rodo didelį Lietuvos valdžios apsileidimą, nors padėtis pastebimai gerėja ir Šalčininkuose jau nebesijauti lyg užsienyje.
www.akiraciai.lt
