Remigijus RAINYS
Girkalnio seniūnas Antanas Ragauskas, pasakodamas apie miestelį, prisiminė epizodą iš pernykštės ekskursijos po Kauno apskritį. Tuomet 32 gražiausių sodybų savininkai autobusu aplankė kitų seniūnijų pavyzdines sodybas, Raudonės pilį, kaimo turizmo biznį pradėjusius ūkininkus. Grįždami ekskursantai stabtelėjo prie girkalniškių Kazimiero bei Izabelės Vičų sodybos ir vienbalsiai nusprendė, jog nevertėjo važiuoti taip toli, kai čia sukurtas toks grožis. Kiti, puoselėdami ir puošdami savo valdas, įdeda daug pinigų, o pensininkai Kazimieras ir Izabelė (vietinių vadinama trumpiau - Adele) viską sukūrė savo darbu.
Dar jaunystėje gyvendami Žemaitijoje, Tveruose, sumanus traktorininkas Kazimieras ir ūkio kontoroje dirbusi Izabelė negailėjo nei laiko, nei jėgų savo sodybos aplinkai. Tačiau tuomet visagalė melioracija neaplenkė jaukaus Vičų lizdelio, tad du berniukus auginusi šeimyna persikėlė į Klaipėdą, o vėliau - į Girkalnio kolūkį. Kolūkis skyrė naujiesiems nariams tik ką pastatytą alytnamį, kurio kiemas buvo išbarstytas smėliu. Kazimierui ir Izabelei teko viską pradėti nuo nulio: vežtis žemių, sodinti vaismedžius ir gėles, auginti tujų ir eglaičių gyvatvorę. Tačiau jau po dvejų metų ši sodyba tapo viena gražiausių Girkalnyje, o vėliau kasmet skynė gražiausios sodybos konkursų nugalėtojų laurus. Lyg žaisliukas nudažytas namas apsuptas lygios žalios vejos ir gėlynų, kuriuose žydi bene penkiasdešimties rūšių gėlės. Čia pat gausiai dera žemaūgių obelų sodas, nuo vaisių linksta kriaušių šakos, vilioja saulės atokaitoje sirpstančios vynuogės. Į akis krinta pavyzdinė tvarka, kuri ideali net pašaliuose, kur retai užklysta ne tik pašalaičiai, bet, atrodytų, ir šeimininkams nėra kas veikti. Kol Kazimieras nebuvo išėjęs į pensiją, visi ūkio ir aplinkos gražinimo darbai gulė ant Izabelės pečių, nors kiek galėdamas prisidėjo ir šeimininkas - savo rankomis pastatė dailią pavėsinę, įstiklino jos langus, parsigabeno iš Paežerių tenykščių meistrų padarytą koplytėlę žuvusiems partizanams atminti. Koplytėlę kalėdodamas pašventino Girkalnio klebonas.
Per šios vasaros sausrametį senieji Vičai keliasi penktą valandą ryto ir pradeda laistyti sodą, daržus, gėlynus bei veją. Kibiru per dieną abu ne per geriausia sveikata pasižymintys pensininkai išsemia visą šulinį, kuris per naktį vėl prisipildo. Vandenį pila į plastmasinius kubilus, kad saulutė pašildytų, o vėliau laistytuvu gabena į "paskirties" vietą. Todėl ir žaliuoja veja, žiedų margumu vilioja gėlynai, nors daugelyje kitų sodybų medžiai jau meta nuo sausros pageltusius lapus. Izabelė jau renka gėlių sėklas kitiems metams, o Kazimieras puoselėja naujus sumanymus. Kai nukas bulves, jų vietoje senasis Vičas ketina iškasti baseiną. Tegu ir nediduką, kokių dviejų metrų ilgio ir pusantro metro pločio. Gaila tik kad vasara jau baigiasi ir į Kauną išvažiavo pagrindinis senelių pagalbininkas anūkas Rolandas. Gulasi darbštieji sodybos šeimininkai jau po vidurnakčio, tad įjungtas televizorius dažniausiai jiems tik palinki labos nakties.
