Kai rytą pabudau, panelė Klaudija Modė Šifer Alksnytė nebemiegojo. Tačiau nesiteikė su manimi kalbėtis. Kiūtojo nusisukusi į sieną. Leidau jai nueiti į tualetą, bet paskui vėl prirakinau prie grandies. Net neatsimerkė, kad nereikėtų žiūrėti į mane. Viskas buvo pasakyta vakar. Aštuntą valandą pasiūliau paskambinti šefui ir pranešti, kad neateis į tarnybą. Bet Modė Madona nepanoro. Turėjau panelės Alksnytės užrašų knygelėje surasti komisariato telefono numerį ir paskambinti viršininkui.
- Madona Alksnytė susirgo, - raportavau kuo oficialesniu balsu. - Ji neatvyks į darbą.
- O kas jūs toks? - pasidomėjo policijos šefas.
- Albinas. Jos draugas. Ji nakvojo pas mane.
- Negirdėjau tokio. Kas jai yra?
- Turbūt apsinuodijo maistu. Buvome iškvietę greitąją.
- Tegu prieina prie telefono, - įsakmiai sududeno viršininkas.
- Atsiprašau, ji ką tik užmigo. Jai aukšta temperatūra.
Ir liūdnai atsidusęs, kuo skubiau padėjau ragelį. Velniškas tų viršininkų smalsumas. Tarsi sekretorė - ne žmogus, negali kur nori miegoti, negali kada nori susirgti...
Ilgai tupinėjau aplink panelę Šifer, kol šiaip taip įkalbėjau suvalgyti sviestainį ir išgerti puodelį kavos. Modė tiesiog negalėjo žiūrėti į mane. Maitinau ją lyg vaiką, versdamas atsikąsti gabalėlį sviestainio. Klaudija Alksnytė turėjo laisvą tik kairiąją ranką, kurioje laikė kavos puodelį. Iš šalies žiūrint, tatai atrodė gana juokingai, bet mudviem ne juokai buvo galvoje: Modė buvo mano belaisvė, o manęs laukė sudėtinga ir pavojinga operacija. Pamatęs, kaip negrabiai baltapūkė ožkelė viena ranka brauko per plaukus, atėmiau šukas ir padariau visiškai pakenčiamą šukuoseną.
- Į ką aš panaši? - sumurmėjo raudonšonis obuoliukas, žiūrėdamas į savo kostiumėlį. - Kodėl vakar nenurengei?
- Būtum man akis išplėšusi. Baisiausiai nenorėjai, kad liesčiau.
- Daug ko nenoriu, bet ar manęs paisai? - o po valandėlę pridūrė: - Dar ir už tai pridės. Bus tau iš manęs tyčiotis.
Galiausiai nutariau, kad kambaryje tvyro nepakenčiama atmosfera, tad geriau vykti į operacijos vietą. Pasakęs, kad važiuoju ieškoti skolininko, kuriam prabilo sąžinė, prigrasinęs, kad nebandytų išsivaduoti, kad garsiai nerėkautų, kruopščiai užrakinau šarvuotas duris ir sėdau į hondą. Tiesą sakant, jaučiausi šlykščiai, nes visai nenorėjau kankinti baltapūkės ožkytės, tačiau kitos išeities nebuvo. Jeigu pavyktų operacija, nuotaika tuoj pat pasitaisytų. Gal ir Modė, pamačiusi maišą pinigų, liautųsi purkštauti. Bet kuo toliau, tuo labiau mane gniuždė blogos nuojautos. Bet dėl jų nieku gyvu negalėjau atšaukti numatytos akcijos. Pakeliui užsukau pas pažįstamą vaistininkę ir papasakojau, kokių man reikėtų tablečių.
- Pirmąsyk girdžiu, - papurtė galvą žilstelėjusi provizorė. - Iš kur tu apie jas sužinojai?
- Atrodo, mačiau filme, - gūžtelėjau pečiais, nors tai turbūt buvo mano fantazijos vaisius.
- Holivudas? - šyptelėjo moteris. - Tie dar ne tokių dalykų sugalvoja.
Nulėkiau į J. ir tik tada paskambinau Cinkui. Galas abejonėms, turiu veikti tiksliai kaip šveicariškas laikrodis. Jeigu mano smegeninė šio to verta, operacija turi pavykti. Simonas ir jo vyrai buvo išsinuomoję vieno kambario butuką tiesiai prieš banką. Paėmiau žiūroną ir pradėjau žvalgytis. Antrajame aukšte užtikau didelį kabinetą, kuris, pasak čigono, buvo banko valdytojo. Netrukus pamačiau ir jį patį. Jis man iš karto nepatiko: tokie žmonės dažniausiai būna fanatikai. Orus, ramių judesių, mėgstantis tvarką. Ant stalo stovėjo du galingi, naujausios kartos kompiuteriai. Sekretorė atnešė kavos ir lūkuriavo, kol jis išgers. Valdytojas palengva sriūbčiojo, visą laiką žiūrėdamas į ekraną, retkarčiais spusteldamas klavišą. Paskui atidavė puodelį merginai, kuri, kažką pasakiusi, dingo už durų. Tačiau žmogėnas nė nešyptelėjo.
- O kur seifai? - pasidomėjau.
- Mums nepavyko tiksliai nustatyti, - atsakė tamsiaveidis mano amžiaus vyriškis, kurį čigonas kelissyk pavadino Vova. Tatai galėjo būti jo vardas, o gal ir pravardė. - Tikriausiai vidiniuose kambariuose.
Man, žinoma, negalėjo patikti toks atsainus požiūris į tokias svarbias detales. Netgi buvau bepradedąs apgailestauti, kad laikydamasis atsargumo pats nestebėjau banko. Bet dabar šaukštai po pietų. Pasistengiau neišsiduoti, kad esu suirzęs.
- Simonai, dėstyk savo planą, - pasakiau, kai visi trys susėdome prie stalo.
Čigonas pasimuistė, pro neužsegtus languotus marškinius pasikasė pilvą ir ėmė vapalioti:
- Lomas atjungs telefonus ir signalizaciją, apsimetę klientais, kokie trys sueisime į vidų užlipsime į antrąjį aukštą. Tada įsiverš vyrai su kaukėmis, lieps pakelti rankas ir paduos maišą pinigams.
- Šaunu, Semionai! - nusijuokiau. - Taip net amerikoniškose komedijose nebedaro.
Papasakojau, ką buvau sumanęs. Kai kurias detales mes nuodugniai aptarėme, nagrinėjome, ginčijomės, stengėmės numatyti visus įmanomus variantus. Puikiai supratau, kad viską gali lemti atsitiktinumas, niekas negali jo išvengti. Maniau, kad tokiomis aplinkybėmis galiu improvizuoti, o kitais nelabai pasitikėjau. Tačiau atvirai to pasakyti nesirengiau, tik primygtinai prašiau, kad vyrai tiksliai vykdytų įsakymus. Man pasirodė, kad Vova - gana nekvailas vyras. Susiklosčius aplinkybėms, gal net tiktų skyriaus vadu vietoje čigono.
Pirmą valandą dienos vieni paskui kitus trim automobiliais išvažiavome iš miesto ir patraukėme į nuošalią miško aikštelę. Dabar jau visiems detaliai išdėsčiau banko užpuolimo planą, tiksliai nurodžiau, kas ir ką turi daryti. Patikrinau amuniciją, pasakiau, kad po operacijos turime tuoj pat išsiskirstyti, neatkreipti žmonių ir pareigūnų dėmesio, sumėtyti pėdsakus. Svarbiausia - atsargiai elgtis su ginklais, nešaudyti be būtiniausio reikalo.
Po antros valandos sugrįžome į miestą ir išsidėstėme įvairiose vietose. Komanduoti turėjau mobiliuoju telefonu. Pirmąją komandą daviau Lomui, buvusiam santechnikui: persėsti į automobilį su užrašu "Požeminės komunikacijos", važiuoti prie jam žinomo kanalizacijos šulinio, kur jis turės nukirpti banko signalizaciją ir telefonu laidus. Prieš pusę trijų Cinkui liepiau paskambinti vietinei policijai ir pranešti, kad "Prekybos centre" padėta bomba, kuri sprogs po valandos. Policininkai nebeturės laiko šauktis išminuotojų iš Vilniaus arba Kauno, po dešimties minučių jų pagrindinės pajėgos išvažiuos į parduotuvę, kur visada daug žmonių. Lygiai pusę trijų įsakiau Bukui ir Šukei lėkti prie banko valdytojo namų ir pagrobti iš mokyklos grįžtančią jo dukterį, o kitiems dviem jų ekipažo nariams pėsčiomis traukti banko link. Kai tik Bukas ir Šukė turės mergiotę, tuoj pat pranešti man.
Hondoje sėdėjome trise: aš, Cinkas ir Vova. Penkiolika minučių kantriai laukėme. Girdėjome, kaip įjungtomis sirenomis kažkur lėkė policijos mašinos. Tikriausiai į "Prekybos centrą". Bukas ir Šukė vis neskambino. Po galais, nejaugi bankininko dukrelė sumanė pasišlaistyti gatvėmis? Kur ją kipšas nešioja? Be dešimties trečią mobiliuoju telefonu susisiekėme su Buku.
- Kodėl tylite?
- Nėra mergiotės, - atsiduso Bukas.
- Po velnių! Ką sau galvojate? Reikėjo laukti prie mokyklos.
- Per daug vaikų, - ėmė teisintis šunsnukis. - Vakar ir užvakar grįžo į namus be penkiolikos trečią. Mes galvojome...
Spustelėjau mygtuką nebenorėdamas klausytis, ką tie kupranugariai galvoja. Pats supratau, kad ši beveik paskutiniu momentu sumanyta akcija gana nepatikima ir rizikinga. Tačiau nuo jos galėjo priklausyti banko apgulties sėkmė. Be to, man visada patiko rizikuoti.
Laikrodžio rodyklė palengva artėjo prie trijų. Čigonas pūkštė ir kramtė ūsus. Vova sėdėjo man už nugaros ir kartkartėm garsiai išpūsdavo krūtinėje susitelkusį orą. Aš vis pasičiupinėdavau, ar visi ginklai vietose. Galiausiai suulbėjo telefonas.
- Matau, - sušvokštė Bukas. - Bet jos dviese. Ką daryti?
- Griebkit abi. Užklijuokit burnas. Laukit netoli banko. Paskui privažiuosit po pat langais.
- Metas, bičiuliai, - pasakiau. - Dabar arba niekada.
Paskambinau trečiajam ekipažui ir įsakiau veikti.
Kai po kelių minučių honda pririedėjo prie paradinių banko durų, pastatas jau buvo apjuostas raudonai baltu kaspinu, čia pat stovėjo mūsų fordas su užrašu "Policija". Du netikri policininkai ir trys "Aro" uniformomis dėvintys vyrai laukė manęs. Jiems turėjo vadovauti Vova. Prie jų turėjo prisijungti du civiliniais drabužiais apsivilkę antrojo ekipažo nariai. Čigonui buvo įsakyta likti mašinoje ir "zeksuoti". Kilus nors mažiausiam įtarimui, tuoj pat pranešti man.
- Kas čia darosi? - prie paradinių durų jau nekantravo ginkluotas apsaugos darbuotojas.
- Ramiai, - tarstelėjau. - Aš komisaras. Jūsų banke padėta bomba, kuri po pusvalandžio sprogs. Mūsų pajėgos ją turi nukenksminti. Operacijai vadovaus inspektorius. Prašom netrukdyti mūsų žmonėms. Jokio sąmyšio. Skubiai veskite mane pas valdytoją.
Prie mūsų prišoko antras apsauginis.
- Roli, vesk greičiau pas šefą! - šūktelėjo pirmasis. - Kažkokia velniava!
- Jau sakiau, jokio sąmyšio! Darbuotojams kol kas nieko nesakykite. Pirma turiu pakalbėti su valdytoju.
Prie laiptų į antrąjį aukštą mane pasitiko trečias apsaugos darbuotojas. Jis palydėjo iki valdytojo kabineto. Prieškambaryje sėdėjo ta pati sekretorė, kurią mačiau per žiūroną prieš keletą valandų.
- Kur jūs? - šūktelėjo pamačiusi, kad traukiu tiesiai į valdytojo kabinetą.
- Atsiprašau, turiu skubiai pasikalbėti.
Ji, žinoma, man iš paskos įlėkė į viršininko kabinetą. Valdytojas, regis, irgi buvo susirūpinęs, nes pasitiko mane stovėdamas ir laikydamas rankoje telefono ragelį.
- Mile, kas atsitiko? - gana garsiai paklausė.
- Valdytojau, šitas ponas...
- Komisaras Simokaitis iš Kauno, - žengtelėjęs į priekį prisistačiau. - Ekstra reikalas. Norėčiau pasikalbėti vienu du.
Valdytojas pakėlė prie ausies telefono ragelį, bet, aišku, teišgirdo tylą.
- Mile, grįžk į savo vietą, - pasakė šiek tiek sumišęs, bet tuo pat metu spūstelėjo po stalu signalizacijos mygtuką, kuris neveikė.
- Pone, jūsų banke padėta bomba, kuri netrukus sprogs...
- Negali būti! Apsauga, stebėjimo kameros, tvarka...
- Matau, kad neveikia telefonas ir signalizacija. Vadinasi, tai rimtas pasikėsinimas, o ne pokštai. Jūsų miesto pareigūnai tikrina "Prekybos centrą", tad pakvietė mus iš Kauno.
Stambus, beveik mano ūgio vyriškis, dėvintis baltus marškinius, pasirišęs mėlyną kaklaraištį, valandėlę dvejojo, o paskui stvėrė nuo stalo mobilųjį telefoną. Bet mes jį pačiupome kartu.
- Skambinti draudžiama!
- Kodėl? - įtariai dėbtelėjo į mane valdytojas.
- O jeigu jūs paskambinsite žmonai ir vaikams? O jeigu jūsų darbuotojai ims skambinti į namus? Prie banko susirinks minia žmonių. O kur dar žioplinėtojai? Neduok Dieve, jai tuo metu sprogtų bomba.
- Kodėl turėčiau jumis tikėti? Gal jūs esate plėšikai?
To šunsnukio galva turbūt šiek tiek veikė. Turėjau neleisti jam atsikvošėti.
- Įsakykite sekretorei sukviesti visus darbuotojus apačioje į salę. Nedelsiant! Mes turime apieškoti kabinetus ir pagalbines patalpas.
Pasiūliau jam eiti pro duris. Valdytojas niūriai žvalgėsi po kabinetą. Turėjau dar kartą paprašyti, kad nedelstų. Galiausiai jis perdavė smarkiai nustebusiai sekretorei mano įsakymą.
- Kabinetuose nieko neturi likti, - įspėjau. - Ekstremali situacija.
Mudu su valdytoju nusileidome į apačią. Liepiau apsaugai įleisti į vidų mano žmones. Šefas pritardamas linktelėjo galvą. Visi septyni šunsnukiai tuoj pat sugarmėjo į vidų. Vova jiems įsakinėjo, kur ir ką tikrinti. Į salę rinkosi darbuotojai, nerimastingai žiūrėdami į policininkus ir "Aro" uniformą dėvinčius vyrus. Ypač nekantravo moterys. Bent trys prišoko prie valdytojo.
- Tuoj viskas paaiškės, - pasakiau. - Jokio sąmyšio.
Šnipštelėjau Vovai, kad pasiųstų ką nors pažiūrėti, ar visi kabinetai tušti. Netrukus žengtelėjau į priekį, pakėliau ranką laukdamas tylos ir garsiai pasakiau:
- Jūsų banke padėta bomba, kuri sprogs po dvidešimties minučių. Tylos ir rimties! Jokios panikos! Mes viską sutvarkysime, bet jūs privalote besąlygiškai mūsų klausyti. Pirmas įsakymas: ant šio stalo padėkite mobiliuosius telefonus. Visi! Neišskyrus nė vieno!
- Kodėl? Kokia nesąmonė? - ėmė šūkauti darbuotojai.
- Kartoju: ekstremali situacija. Jeigu jūs pradėsite skambinti draugams ir artimiesiems, prie banko susirinks žmonės. Galbūt pakvaišę teroristai to ir laukia - šiukšlių dėžėse ir gyvatvorėse išslapstė sprogmenis. Mes nenorime aukų.
Mostelėjau Vovai, kad jis surinktų mobiliuosius telefonus ir su vienu civiliškai apsirengusiu kupranugariu stebėtų, jog niekas neskambintų. Banko darbuotojai smarkiai šiaušėsi ir priešgyniavo. Daviau signalą atlikti iš anksto sutartą užduotį: "Aro" uniformą dėvintis nusikaltėlis tualete susprogdino užtaisą. Į salę pradėjo skverbtis dūmai. Moterys ėmė spiegti ir veržtis prie durų. Policininkai jų neišleido.
- Ramybės! - šūktelėjau. - Nieko baisaus neatsitiko: išminuotojai nukenksmino sprogmenį. Tai ne bomba.
- Išleiskit! Kodėl mūsų neišleidžiate? - rėkavo darbuotojai.
- Kodėl jūs dirbate, kai aplinkui tiek žmonių? - regis, atsikvošėjo ir valdytojas. - Reikia juos evakuoti!
Tiesą sakant, man reikėjo šiokio tokio sąmyšio, kad žmonės nebegalvotų ir nesuprastų, kas ir ką daro.
- Nėra jokio pavojaus, - pasakiau. - Salė patikrinta. Nereikia panikos visame mieste. Ar dar nepakanka "Prekybos centro"? Mes tuoj baigsime savo darbą.
Tačiau banko šefą turbūt kamavo abejonės. Jis nežinojo, ko griebtis.
- Reikia skambinti policijai.
- O kam? - apsimestinai nustebau. - Policija jau čia.
Tuo metu prie manęs prišoko vienas "Aro" vyras.
- Niekur nerandame bombos! - atraportavo jis.
- Dar kartą patikrinkite. Ar apieškojote seifų skyrių?
- Mes nematėme seifų. Vienos patalpos užrakintos. Mes negalime įeiti.
- Jūs turite raktus? - atsisukau į banko valdytoją.
- Taip. Bet ten negali būti. Garantuoju.
- Kas dar, be jūsų, turi raktus?
- Mano pavaduotoja.
- Pakvieskite ją.
- Šiandien ji Vilniuje.
- Na matot, - priekaištingai žvilgtelėjau į žmogėną. - Teks atrakinti. O gal norite, kad viskas išlėktų į orą?
Valdytojas baisiai nenoromis kopė į antrąjį aukštą. Mostelėjau antram civiliškai apsirengusiam kupranugariui, kad sektų iš paskos. Jis po švarku buvo įsigrūdęs bombos muliažą, kurį turėjo neva rasti seifų skyriuje. Be to, tam tikru momentu neutralizuoti banko valdytoją.
Kai šefas atrakino pinigų ir brangenybių saugyklos duris, liepiau kupranugariui apieškoti patalpas. Seifai, kaip ir tikėjausi, buvo su kodiniais užraktais.
- Niekur nieko nerandu, - po kelių minučių raportavo Cinko sėbras.
Valdytojas, regis, lengviau atsiduso. Aš irgi apsimečiau, kad ketinu išeiti iš patalpos. Bet ūmai stabtelėjau ir pasakiau neva tik dabar man toptelėjusią mintį:
- O seifai? Argi juose negali būti bombos? - žengtelėjau prie valdytojo ir pasakiau: - Prašom atrakinti seifus.
- Jūs iš proto išsikraustėte?! Kaip galėčiau tai daryti? Nesąmonė!
- Prašom atrakinti seifus, - pakartojau abejoti neleidžiančiu tonu.
- Ne! Ne! Tai neįmanoma! - šefo akys fanatiškai suspindo. - Ten pinigai!
Beveik draugiškai paėmiau jį už žasto ir privedžiau prie lango.
- Ar matote tą folksvageną? - parodžiau į automobilį, kur sėdėjo Bukas ir Šukė. - Ten yra jūsų dukra su drauge. Ar norite netekti savo vaiko?
Valdytojas neteko žado, jo akys išvirto ant kaktos, veidą staiga išmušė raudonis ir prakaitas.
- Jūs plėšikai! - riktelėjo jis.
- Jūs atspėjote, pone, - pasakiau ironiškai šypsodamasis. - Mes plėšikai. Prašom atrakinti seifus, - ir lėtai išsitraukiau iš kišenės CŽ-75.
Žmogėnas turbūt prarado protą, nes šoko ant manęs, bandydamas nutverti pistoletą. Čigono sėbras rudis trenkė kumščiu jam per sprandą, viena ranka nutvėrė už apykaklės, o antra įrėmė pistoletą į nugarą.
- Pribaigti? - paklausė.
- Pirma jis atrakins seifus.
- Ne, ne, ne! Ir dar kartą ne! - karščiavosi valdytojas.
- Žmogau, - pasakiau, - argi tie popierėliai tau brangesni už gyvybę?
Kaip ir pamaniau pirmą kartą pamatęs jį pro žiūronus, tas žmogėnas buvo tikras fanatikas. Jis muistėsi, duso, tačiau vis tiek purtė galvą.
- Atvesk jo dukterį, - tarstelėjau.
Rudis tvojo keliu šefui į inkstus ir besiraitantį iš skausmo paguldė ant grindų.
- Argi gyvenime nėra svarbesnių dalykų už pinigus? - pasakiau beveik filosofiškai. - Žmogau, nebūk kvailas per visą pilvą. Tu tuoj neteksi savo dukters.
Netrukus rudis atitempė besispyriojančią kokių penkiolikos metų mergiotę. Liepiau nuplėšti jai nuo burnos lipniąją juostą. Panelė, pamačiusi pistoletą, kuris nukrypo į ją, baimingai susigūžė.
- Vardas?
- Sintija, - išlemeno ji.
- Čia tavo tėvas?
- Taip, - nė kiek neabejodama patvirtino mergiotė.
- Jis kvailai užsispyręs. Pasakyk, kad atrakintų seifus. Nes antraip... - ir nutaikiau CŽ-75 vamzdį tiesiai jai į kaktą.
Staiga išgirdau banko valdytojo juoką. Nustebęs dėbtelėjau į jį: gal žmogeliui susimaišė protas?
- Gali šauti, čia ne mano dukra.
- Koks narsumas! Atėjai vietoj draugės? Kaip jos vardas?
- Kamilė. Ji mano sesuo...
- Kamilė irgi ne mano dukra. Tai kaimyno mergšės, - paniekinamai atkirto šefas.
Po velnių! Tie kretinai Bukas ir Šukė pagrobė pirmas pasitaikiusias mergiotes. O tos kvaišės vaidina bankininkaites.
- Vesk tu ją atgal ir įkirsk diržų! - pasakiau rudžiui. - Aš ir vienas šitą mulkį sutvarkysiu.
Valdytojas nuleido rankas ir, regis, ketino pradėti su manimi derybas.
- Nagi! - riktelėjau. - Baigiam juokus! Atrakink, po perkūnais!
Pusgalvis bankininkas nė nekrustelėjo. Ūmai mane pagavo pašėlęs pyktis: dėl šito užsispyrusio pitekantropo viskas žlugs. Visi mano ateities planai: Modė, Ispanija, Kanarų salos. Kad tu nusprogtum! Nė pats nepajutau, kaip sujudėjo smilius. Žmogėnas griebėsi už kairės kojos ir parklupo. Skausmas ir baimė iškreipė jo veidą. Po velnių, jis turi pasiduoti. Prispaudžiau vamzdį jam prie smilkinio.
- Skaičiuoju iki trijų! Viens, du...
Bet kaip tik tą akimirką klyktelėjo telefonas.
