Kitą dieną ponia Sofija Valaitienė susitiko su Vaiva. To pageidavo Savėnaitė. Jos vėl sėdėjo toje pačioje senamiesčio kavinaitėje. Išnaši šviesiaplaukė mergina ir stambesnė, pavargusi, ryškiai pasidažiusi moteris. "Ji valiūkauja, o man tiek rūpesčių, tiek nervų, - pagalvojo Valaitienė. - Išsipuošusi, visa net švyti. Aišku, už mano vyro pinigus. Ir lyg tyčia vis atstačiusi pirštą su brangiu žiedu. Anąsyk nepastebėjau, kad turėtų..."
Vaiva pasiūlė viską baigti: nuotraukų, pasak Rolando, padaryti neįmanoma, o filmuotis ji nesutinkanti.
- Tada turėsi grąžinti, ką sumokėjau, ir palikti mano vyrą ramybėje, - suirzusi pareiškė ponia Sofija.
- Ieškosi kitos, kvailesnės? - paniekinamai išsiviepė mergina. - Vargu ar rasi. Be to, aš jo niekam neatiduosiu. Jis man patinka, aš jį myliu!
- Nekliedėk, gerbiamoji! Jis ne tau! Padulkins ir pames. Ne tu pirma, ne tu paskutinė. Ar maža kekšių sukiojasi aplink turtingus vyrus?
- O gal ir nepames? - mįslingai nusišypsojo Savėnaitė. - Jis dar nebuvo sutikęs tokios kaip aš. Mes - ideali pora. Jis man sakė, kad jam su niekuo taip nebuvo gera. Net su jumis jaunystėje, - regis, Vaivai kilo noras kaip reikiant pasišaipyti iš susinervinusios, suglumusios, ištvirkusios, bet vaidinančios padorią moterį ponios Valaitienės. - Seniai beturėjau tokį aistringą meilužį, - negailestingai vogravo šviesiaplaukė padykėlė. - Varo ir varo per naktį ir niekaip negali pasisotinti. Kiek jūs laikėt jį "ant bado dietos", kad žmogus taip išalkęs? Ne, ne, aš jo niekam nebeatiduosiu. Už jokius pinigus. Netgi jums, jei persigalvotumėte.
Sofijos rankos ėmė virpėti, ji vos nekliūstelėjo kavos tirščių ciniškai akiplėšai į veidą: be jokio sąžinės graužimo pasisavina svetimą vyrą ir dar tyčiojasi! Tikra kalė. Atsirado mat konkurentė. Šliundra paskutinė. Jei tik ji, Sofija, panorėtų, Augustinas vėl šoktų pagal jos dūdelę. Bet po valandėlės Valaitienei pavyko susitvardyti: jeigu šita mergšė nesutiks filmuotis ir nepaliks Augustino ramybėje, situacija gali pasidaryti dar sudėtingesnė. Tikriausiai tas "užsibadėjęs" žioplys, radęs lengvai prieinamą skylę, negaili šitai padraikai pinigų, o ištvirkėlė kalė džiaugiasi susiradusi išlaidų meilužį. Neatstos, kol visiškai nenustekens. Prasidės kelionės į užsienį, automobilių ir nekilnojamojo turto pirkimas. Tas idiotas advokatas velniaižin ką jai, Sofijai, patarė. Gal abu su šia mergše susitarę čiulpia pinigus? Reikia viską ryžtingai ir kuo greičiau užbaigti. Tegu ji padaro savo darbą ir eina po velnių!
- Man kartais velniškai maga viską papasakoti Augustinui, - supdama sukryžiuotą nuogą koją, vamptelėjo šviesiaplaukė padykėlė.
- Ko tu pagaliau nori iš manęs? - vos ištvėrė nesurikusi ponia Sofija.
- Galiu ir nieko nenorėti, - ironiškai šyptelėjo gražiomis plačiomis lūpomis Savėnaitė. - Galiu poniai padėkoti už tokias pavykusias piršlybas ir atsisveikinti.
- Liaukis išsidirbinėti! - Valaitienė nutvėrė Vaivos ranką ir kietai suspaudė: - Draudžiu tau be saiko su mano vyru mylėtis - jo širdis silpna. Jis gali numirti, - moters balse pasigirdo prašymas būti gailestingai. Žinoma, ne Augustinui, o jai, Sofijai.
- Ponia, jis tiesiog trykšta sveikata. Seniai bemačiau tokį tvirtą ir ištvermingą vyrą.
Vaiva tiesiog kaifavo, radusi progą pasityčioti iš senstančios, bet vis dar rezgančios intrigas moteriškės. Tikriausiai dulkinasi su kitu, o vyrui - išgraužk, pagalvojo Savėnaitė. Koks bjaurus moteriškas egoizmas.
- Tau reikia pinigų?
- Gerai, pinigų, - atlaidžiai nusišypsojo šviesiaplaukė.
Ir juodvi ėmė derėtis, kol galutinai sulygo: Vaiva sutinka filmuotis nuoga, be jokių antklodžių. Tačiau ne pornografiškai. Juk nebūtinai turi matytis, ką ir kur Augustinas jai kiša. Daug svarbiau jo veidas. Kad prireikus niekam nekiltų abejonių, jog tai jis, Augustinas Valaitis!
Ponia Sofija Valaitienė sėdo į savo folksvageną ir nulėkė tiesiai pas Laimoną. Tas ką tik buvo grįžęs iš konservatorijos. Nustebęs žvilgtelėjo į įraudusią ir, atrodo, žiauriai sudirgusią moterį.
- Ta mergšė, ta padraika, ta ištvirkėlė iš manęs tiesiog tyčiojasi! - vos peržengusi slenkstį, išrėkė Sofija. - Ji mane šantažuoja! Reikalauja nežmoniškų pinigų, žada viską išpasakoti Augustinui.
- To ir reikėjo tikėtis, - burbtelėjo vyriškis. - Ką žadi daryti?
- Kai tik baigs darbą, pasamdysiu ką nors, kad ją nudaigotų!
- Tu rimtai? - persuko lūpas Laimonas. - Tau pavydas protą sumaišė. Kam reikėjo pradėti, jei žinai, kokia esi?
- Kad su kokia... nei šiokia, nei tokia... bet su šita...
- Tegu pasidžiaugia žmogus. Ar gaila? Juk vis tiek nebe tavo. Man reikėtų gerai pagalvoti imant tave į pačias.
- Dar tu man nervus gadinsi! - šūktelėjo ponia Valaitienė, bet po valandėlės kalbėjo jau ramiau: - Man visai negaila, kad jis tratinasi, bet šita šlykštynė akis man drasko: girdi, Augustui su ja geriau nei su manim jaunystėje buvo... Girdi, jam...
- Gal ir geriau, - ciniškai nusišypsojo senbernis. - Dabartinės mergos daug ko moka. Tai ne mūsų karta.
- O iš kur tu žinai? Gal ir tu su tokiom piruetus išdarinėji? Sužinočiau, galas tau būtų! - staiga Sofija nutvėrė pianistą už švarko atlapų ir prisitraukė artyn. - Pamylėk mane, Laimonai. Ta šlykštynė nervus sugadino. Tiesiog tumulas gerklėj stovi. Vos sumerkiu akis, tuoj ir matau, kaip ji atstato tarpkojį mano vyrui. Gal praeis...
- Vakare, Sofija, vakare. Kam save ir mane prievartauji?
- Vakare turiu būti namuose. Man reikia straipsnį moralės tema parašyti.
- Moralės? - ėmė kikenti Laimonas. - Tada viskas aišku. Leisk nors arbatos išgerti, tokia karšta diena.
- Paskui, Laimi, paskui. Neužtrokši!
Ir Sofija paskubomis pradėjo traukti marškinius nuo apsimestinai besispyriojančio vyriškio. Nusimovė kelnaites ir sviedė ant pianino. Drabužius išmėtė po kambarį. Tegu nemano, kad jauniklės geriau moka, murmėjo panosėje. Sugriebė vis dar trypčiojantį Laimoną ir užsivertė ant savęs. Mylėjosi sukandusi dantis, aimanuodama, šūkteldama iš neištveriamo malonumo, vartydamasi po plačią senbernišką lovą, rankomis prisilaikydama krūtis ir energingai šuoliuodama, sugriebdama meilužį už sėklidžių ir imdama gliaudyti gumulėlius it riešutus, netgi užsimiršusi suleisdama pasiutusios katės nagus jam į nugarą. Kol jos veide pasišlykštėjimą ir įtampą pakeitė nesuvaldoma palaima.
- Ar jau nieko nebematai? - pašiepdamas paklausė Laimonas. - Jokių ištvirkusių mergų?
- Man patinka su tavimi... labai patinka, - sumurkė Sofija, išsitiesdama šalia meilužio. - Argi ta šliundrelė taip mokėtų? Jokio švelnumo, atsidavimo. Kas kad jos išmano techniką. Galiu prisiekti, kad jos nori tik sau džiaugsmo, kaifo, kaip sako. Ar ne, Laimonai?
- Reikėtų pabandyti, - išsišiepė vyriškis. - Už tuos pačius pinigus. Supažindink ir mane.
- Kai aš tave supažindinsiu! - Sofija nutvėrė Laimoną už nosies ir stipriai patampė. - Mesk tokias mintis iš galvos, - o po valandėlės vėl svajingai suulbėjo: - Su tavim man daug geriau nei su Augustu... bet vis tiek... Tu tik įsivaizduok: ateina į tavo vietą, gulasi į tavo lovą, graibo tavo vyrui už to daikto, brauko sau per apželtukę, gal net čiulpia...
- Sofija, po galais, nebepradėk! - bandė ją raminti Laimonas. - Juk pati taip norėjai.
- Žinoma, tam kuiliui kas, kad tik įmerktų meškerę, - niekaip negalėjo nusiraminti moteris. - Šunsnukis! Ištvirkėlis! Alkanas ir alkanas! Tarsi šimtą metų badavęs! Boblaižys! Aš jam pritrumpinsiu galą! Bus jam per naktis tursintis!
Pianistas turėjo užspausti delnu Sofijai burną, kad ji pagaliau liautųsi lieti pavydo kupiną tulžį.
- O gal planuoji ir Augustą nudaigoti? - paklausė pusiau juokais. - Ką gali žinoti su tokia padūkėle?
- Reikėtų! Reikėtų jiems abiem atkeršyti! - atšovė ponia Valaitienė, nervingai sagstydamasi palaidinukę. - Surišti viena virve ir pakarti abu ant sausos beržo šakos.
- Neduok valios bobiškam pykčiui, - perspėjo Laimonas, išlydėdamas savo numylėtinę pro duris. - Spjauk tu į juos, ir baigta.
Tačiau Sofija tik piktai žybtelėjo į jį akimis ir nutaksėjo laiptais žemyn. Kad tik neišsiduotų tam smaguriui Augustui, pagalvojo Laimonas, rakindama duris. Nenorėjo jaunos mergos, galėjo ieškoti senos. Nereikėtų dabar niršti ir pavydėti. Kertu lažybų, kad nieko nebūtų išėję. Nes Augustas, kaip ir visi vyrai... Kam lipti ant senos, jei pilna jaunų? Ypač jei esi aptekęs pinigais.
XI
Po poros dienų Rolandas įsisodino Vaivą į penkiolikos metų senumo fordą ir paprašė parodyti kelią į Valaičių sodybą prie Kauno marių. Jis turėjo raktą ir visą įrangą, kurią reikėjo sumontuoti. Trandaletą, pasak merginos, jie paliko miške ir beveik kilometrą kulniavo pėsti. Sodyboje panelę Savėnaitę Rolandas pasodino verandoje, įdavė žiūronus ir liepė stebėti keliuką, išnyrantį iš miško. Mažai tikėtina, kad Augustinas Valaitis ketvirtadienį prieš pietus sumanytų atvažiuoti į sodybą, tačiau jie privalėjo būti atsargūs. Gali ir šiaip kas nors netyčia apsilankyti.
- Jeigu ką pamatysi važiuojant keliuku, šūktelk, ir mes tyliai, ramiai nusiplausim. Aišku? - pasakė jaunuolis, parodydamas stambius baltus dantis.
- Jokių problemų, - sumurkė šviesiaplaukė, tingiai kramtydama gumą. - Ilgai nesikrapštyk, man nuobodu čia stypsoti.
Tačiau Rolandas krapštėsi gana ilgai: gal buvo prastas meistras, o gal įranga sudėtinga. Galiausiai šūktelėjo, kad baigė, ir paprašė Vaivą užlipti į viršų. Palėpės prieškambaryje parodė jungiklį, kurį mergina, prieš eidama mylėtis su Augustinu Valaičiu, turės spūstelėti.
- O jei jis pastebės?
- Nepastebės, - nuramino Rolandas. - Sukabinsime kaip buvo senus drabužius. Ko jam čia graibyti? O tu žinosi. Tik nepamiršk.
Vaiva įėjo į kambarį nuolaidžiomis sienomis ir ėmė atidžiai dairytis.
- O kur kamera? - pagaliau paklausė.
- Puiku! - spragtelėjo pirštais vaikinas. - Jeigu tu nematai, tai ir dinozauras nepastebės. Ypač naktį, neryškioje šviesoje, juo labiau aptemusiomis iš geismo akimis, - o netrukus pridūrė: - Reikėtų išbandyti.
- Kaip išbandyti? - nesuprato panelė Savėnaitė.
- Reikėtų pažiūrėti vaizdo ryškumą, apšvietimą, gal didesnę lempą įsukti ir panašiai, - visiškai solidžiai paaiškino Rolandas. - O tam mudu turime ką nors padaryti ant šios lovos, - ir jis pradėjo stumti atatupstą merginą.
- Liaukis! - Šūktelėjo Vaiva. - Ko tau reikia iš manęs?
- Nebūk naivi, paukštyte, - beveik grėsmingai ištarė Rolandas. - Ir man turi šis tas kliūti. Greičiau maukis kelnaites ir parodyk, ką ten turi.
- O aš soti. Soti iki kaklo! - išdidžiai atstatė lūpas Savėnaitė. - Kodėl turėčiau spręsti dar ir tavo seksualines problemas. Kreipkis į urologą.
- Soti? Negali būti, - ciniškai šypsojosi tamsiaveidis jaunuolis. - Argi senis toks pajėgus?
- Keturi kartai per naktį jam nieko nereiškia, - su vos pastebimu pasišlykštėjimu atšovė šviesiaplaukė. - Gal jis koks iškrypėlis: pripumpuoja mane tiek, kad paskui turiu sisioti sperma.
- Negaliu patikėti, - beveik nuoširdžiai pradėjo juoktis Rolandas. - Paskubėkim! - ir jis sugriebė merginą į glėbį.
Šviesiaplaukė, regis, per daug nesigynė. Rolandas paskubom atsagstė palaidinukę, išlaisvino gražiais rausvais speneliais krūtis, užvertė sijoną ir ėmė traukti žemyn beveik simbolines kelnaites. Bet kai pasirodė rudas intymusis trikampis, mergina sukluso.
- Leisk! Kažkas atvažiuoja! Ar negirdi?
Norom nenorom teko pašokti nuo lovos ir bildėti žemyn. Bet kai juodu išbėgo į kiemą, Rolandas suprato, kad Vaiva jį "išdūrė".
- Tikrai girdėjau ūžimą, - tvirtino mergina. - Gal kas pro šalį važiavo...
- Tau ausyse ūžė! - piktai trūktelėjo ją už rankos tamsiaveidis vaikinas. - Šiaip ar taip, neišsisuksi, katyte: pripumpuosiu ir aš tave vienąkart iki soties!
- Tik pamėgink! - pagrasino Savėnaitė. - Papasakosiu viską poniai Valaitienei ir negausi nė cento.
Rolandas keiktelėjo ir nužingsniavo tvarkyti savo darbo pėdsakų. Kai jis sugrįžo į miške paslėptą fordą, Vaiva jau buvo patogiai įsitaisiusi. Ji šelmiškai šyptelėjo, matydama, koks apniukęs Rolandas.
- Turėk kantrybės, prancūze. Jeigu viskas eisis gerai, po pusmečio galėsi būti mano meilužis, - lengvabūdiškai pažadėjo mergina. - O aš - ponia Valaitienė! Girdi, kaip skamba!
