Kasmet rengiami pianisto Petro Geniušo rečitaliai įvairiais požiūriais tampa iš anksto laukiami, įsimintini, o galima ir drąsiau pasakyti - vieni ryškiausių muzikinių įvykių mūsų koncertinėje padangėje.
Toks periodiškas rečitalių, kaip naujos ar iš dalies atnaujintos programos, pulsas piešia ir šio atlikėjo meninio intensyvumo kreivę, ir kartu išryškina rečitalio, kaip esminės solisto raiškos, prasmę, šio koncertinio žanro gyvybingumą ir svarbą. Kita vertus, P. Geniušas savo koncertais išraiškingai rašo ne tik individualų, bet ir mūsų pianistinės kultūros metraštį, suteikdamas jam aukštą meninį lygmenį. Ne kiekvieną kartą apie jo rečitalius vėliau kalbame su tapačiu entuziazmu, pagaliau ir ne kiekviena programa būna pripildyta visapusiško interpretacinio karščio. Tačiau visada randasi svarbių elementų, kurių dėka atmintyje šie rečitaliai ilgam pasilieka.
Kovo 29 d. Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje išgirdome naują pianisto programą, po tolimesnių ar artimesnių gastrolių pagaliau atkeliavusią į Vilnių. Rečitalį įrėminančios ašys - du monumentalūs romantiniai opusai, apjuosiantys ištisą romantinės sonatos šimtmečio epochą, jos raidą. Tai F. Schuberto paskutinė Sonata B-dur, opus posth., D. 960 ir S. Rachmaninovo Antroji (ir taip pat paskutinis šio žanro pavyzdys) sonata b-moll, op. 36. Tarp jų įsiliejo du C. Debussy preliudai, S. Rachmaninovo Sonatos “vienmečiai” - “Alhambros vartai” ir “Fejerverkas”. Nuskambėjo ir lietuvių kompozitoriaus premjera - G. Sodeikos “Alzheimer - sonata”.
Pianisto P. Geniušo pasirinkta interpretuoti F. Schuberto Sonata B-dur - rimtas ir įpareigojantis sprendimas, turint galvoje ir sudėtingą šio veikalo struktūrą, jo muzikinio teksto dramaturginį reljefą, kiek improvizacišką prigimtį, reikalaujančią judrios bei disciplinuotos vaizduotės, o be to, ir pas mus ganėtinai menkai teišvystytą šio kompozitoriaus sonatų interpretacinę tradiciją, kurioje susiklostęs gana homogeniškas vaizdas.
P. Geniušas šio kūrinio koncepcijoje, kaip stiprios individualaus pasisakymo reikmės versmėje, išryškino keletą svarbių sluoksnių, iš kurių labai įtaigiai rutuliojosi interpretacinė idėja: fragmentuotas muzikinės medžiagos dėstymas liejosi į nuoseklų procesą, melodinė substancija skleidėsi didžiule retorine įvairove, ypatinga sutelktimi pasižymėjo frazuotės emocinė įkrova. Visa tai nuojauta, užuominomis ar tiesioginiu būdu gludino tragiškąjį Sonatos pradmenį, kupiną dinamikos, dramatizmo, intymumo. Tarpusavyje kovojo, bet ir derėjo gyvenimo bejėgiškumas ir energija, lyriško dainingumo ir oratoriško himniškumo pradai, buitinio žanro paprastumas ir simfoniškų užmojų mostai. Šios pianisto įžvalgos liudijo argumentuotos, turtingos sampratos subrandintą rezultatą, įrodantį tikrąją vėlyvųjų F. Schuberto opusų vertę ir jų neišsemtus interpretacinius horizontus.
Noro improvizuoti impulsas, regis, aplankė ir kompozitorių G. Sodeiką, dar 2000 m. sukomponavusį vienos dalies “Alzheimerio - sonatą”, tąsyk iš karto pamirštą, bet po metų atrastą savo kūrybos archyve. Atlikdamas šį kompaktiškos formos kūrinį, tarytum savotišką koncerto intermezzo, pianistas dirbtinai nedramatizuodamas, tarsi spontaniškai kūrė monologą, frazių retorika, ritminiu, faktūriniu piešiniu primenantį romantiškų Keith Jarretto kompozicijų pulsą.
Dažnoje programoje P Geniušas stabteli ties impresionistine leksika - šįkart tai buvo dvi C. Debussy pjesės, leidusios pajusti atsinaujinusį pianisto žvilgsnį į mėgstamą repertuarą. Tai gal ir nežymūs pokyčiai, tačiau tą vakarą išryškėjo subtilesnių tembrinių nuotolių kaita, sukaupčiau formuojamu garso intensyvumo laipsniu, jo dramaturgine sklaida, viduriniųjų fortepijono registrų spalvingumu.
Rečitalyje vyravęs šimtmečio (1828-1913) amplitudės repertuaras, P. Geniušo interpretacinės vaizduotės dėka ir išsiskaidė į skirtingų pasaulėjautų padiktuotas menines erdves ir kartu darniai susivienijo į kompozicinę visumą, kurią persmelkė svarbiausių fortepijono prigimtinių (vadinasi, ir tradicinių) savybių gyvybingumas. Visos jos, tik jau kitokiu pavidalu, susitelkė ir S. Rachmaninovo Sonatoje b-moll.
Ekspresija, vidinis nerimas, stipri valia, dramatiška įtampa, retoriškas patosas neleido pianistui nė akimirksnį prarasti budrumo, artistinio aktyvumo. Pripažįstant ir anaiptol ne antraeilę šiame kūrinyje amato svarbą, kurią puikiai įveikė P. Geniušas, pastarosios sudėtingumo netrikdomi galėjome sekti ir įsitraukti į meninės S. Rachmaninovo raiškos gūsius, jų grandis, logiką, patirdami didelį šios masyvios, galingos kompozicijos ir pianisto kūrybinio sumanymo poveikį.
