Iš pradžių vadintas prezidentūros skandalas netrukus virto prezidento. Antroji fazė užtruko ilgokai, nors buvo galima numanyti, jog ji ne paskutinė: prieš sumanytojų ar dėl valdžios ir būsimų europinių pinigų kovojančių grupių norus ta fazė neišvengiamai virto politiniu moraliniu viso valdančiojo elito skandalu.
Naujosios skandalo fazės pradžia galima laikyti praėjusią savaitę, kada prezidento skandalą nustelbė su didžiausiais šalies dienraščiais susiję įvykai ir pagrindinio pretendento į būsimus premjerus, Vilniaus mero Artūro Zuoko skandalas, kuris, manau, buvo didelis smūgis jį aptarnaujantiems politikams. O tų aptarnaujančiųjų Vilniaus meras buvo subūręs nemažą būrį – visą partiją, turėjusią padėti įsigauti į premjero kėdę. Galima nujausti, jog didžiausiu A. Zuoko priešu, jau ne vieną net daug rimtesnį politiką nuvertusiu nuo koto, tapo jausmas – „visa Lietuva iki kelių“.
Didelis ir isteriškai eskaluojamas, visus visuomenės sluoksnius supriešinantis skandalas neišvengiamai įgauna savą logiką. Politikų išmintis reikalinga pajusti, kada skandalo apimtis, jo kaupiama energija grasina peraugti pradinius sumanytojų ar konfliktuojančių pusių ketinimus bei numatymus ir virsti savarankišku, pačius dalyvius sau pajungiančiu visuomeniniu reiškiniu. Ne tik nujausti, bet ir sutrukdyti apsireikšti galimam destruktyviam, destabilizuojančiam visuomenę ir ilgam jos sąmonėje nuosėdas paliekančiam tokio reiškinio potencialui. Tokios išminties mūsų valdančiajam elitui pristigo.
Tiesą sakant, skandalo eiga verčia įtarti, jog europietiškosios politinės išminties ne ką teužgyventa. Turto, pinigų (ypač mokesčių mokėtojų) – taip, o išminties – ne.
Pagaliau imta sakyti visų taip laukiamą „teisybę“, tik sakantieji pasirodė ne tie, o ir sakymų gali būti tiek, kad sunku bus juo suvirškinti. Prabilo Arvydas Sabonis, prokurorai. Išaiškėjo, kokios silpnos tos mūsų teisėsaugos institucijomis, kaip lengvai jomis manipuliuoja politikai. O ką premjeras? Po laiko guodžiasi, visiškai susitaikęs su esama padėtimi.
Skandalo užuomazgą galima nusakyti paprastai. Tapęs prezidentu Rolandas Paksas pernelyg greitai ir staigiai norėjo perimti tam tikras valdžios vadžias. Pasinaudoję tuo jo priešininkai padarė atsakomąjį ėjimą. Tačiau juos pavedė tas pats „pernelyg“. Jei kurios nors pusės užmačios būtų pavykę – skandalo nebūtų buvę. Tačiau įnirtingos užkulisinės peštynės – tai jau tikrai. Nei vieniems nepavyko. Ir ačiū Dievui – suveikė parlamentinės prezidentinės valdžios atsvarų sistema. Tuo metu ir buvo atsiradusi išeitis – tartis ir paskatinti institucinių persitvarkymų procesą, kurį publikai kiekviena pusė būtų galėjusi aiškinti kaip savo pergalę. Tačiau prieš prezidentą susivienijusioms politinėms jėgoms atrodė, jog dar truputis – ir prezidentas kris. Pats kris. O jau pradėjus riedėti parlamentinių procedūrų kamuoliui, tapo aišku, jog tai ilgas vyksmas, galintis negailestingai smogti ne tik „kovotojams“, bet ir visam valdančiajam elitui.
Skandalo logikai, beje, visai nesvarbu Lietuvos įvaizdis, dėl kurio liejama tiek daug veidmainiškų ašarų.
Kas sieja prezidento rėmėjus? Drįsčiau manyti, jog tam tikras politinis instinktas: juk jei prezidentą galima taip lengvai nuversti, tai rinkėjams nebelieka ir to vienintelio būdo tiesiogiai reikšti savo valią. Viskas galutinai pereina į partijų ir jų lyderių rankas, o rinkėjams belieka tvirtinti tų lyderių sudarinėjamus sąrašus. Puolantys prezidentą tokių žmonių akyse yra prezidento institucijos, vadinasi, ir jų teisės rinkti prezidentą priešininkai. Čia aš nekalbu apie tuos prezidento palaikytojus, kurie pasinaudodami situacija stengėsi užsitikrinti (ir beveik užsitikrino) sau vietas naujajame Seime ar būsimoje Vyriausybėje.
Preliminarinis teigiamas skandalo rezultatas – ryškėjanti apvalyti reikalingo valdančiojo elito apimtis. Naivu būtų manyti, jog toks apsivalymas įvyks, tačiau kai kurios daug žadėjusios karjeros gali baigtis. Lietuvai tai būtų į naudą.
