Nuo skandalo per skandalą prie skandalo į naujas europinės demokratijos aukštumas, kuriant patrauklų Baltijos "tigrės" įvaizdį. Vieni skandalai sprogsta nesukeldami politinių padarinių, o tik kiek pakeisdami jų dalyvių gyvenimus (pavyzdžiui, kyšininkavimu įtartų seimūnų), kiti tampa chroniški (Vilniaus mero veiksmai tvirtinant naują politinę moralę), treti suvirpina visą politinę sistemą.
Su premjero Algirdo Brazausko šeimos verslu siejamas skandalas sudrebino visą šalį. Premjeras buvo gerokai „pakabintas“, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, koalicija išliko, nes reali valdžia dabar yra geriau už neaiškias ateities rinkimų perspektyvas, verčiančias manyti, kad visiems koalicijos partneriams išankstiniai Seimo rinkimai gali sumažinti valdžios pyrago dalį. Tad gal nieko reikšminga ir neįvyko?
Vis dėlto - įvyko, nepaisant susitarimo ir aptakių, premjero reikšmę dabartinei politinių jėgų sąveikai iškeliančių pareiškimų. Pirmiausia sumenko premjero autoritetas. Jo reakcija į opozicijos raginimą pasiaiškinti dėl šeimos verslo aplinkybių (o juk Kristinos Brazauskienės sandėriai su Ivanu Paleičiku gvildentini ir nacionalinio saugumo požiūriu) parodė, jog A. Brazauskas labai pažeidžiamas. Tad klausimas, ar toks pažeidžiamas jis tapo tik dabar, opozicijai pateikus tuos „nelabus“ klausimus, o gal toks jis buvo jau ir anksčiau, žinant apie tai tik suinteresuotiems asmenims?
Pasirodo, premjeras nebemoka ar nebeišgali tvarkyti skandalų užkulisinių susitarimų būdais – juk ir be isterikų buvo aišku, kad koalicijai reikės susitarti. Svarstytinas buvo tik klausimas, ką premjeras „duos“ darbiečiams. Pastarųjų lyderis Viktoras Uspaskichas ilgai murkdėsi dar iki šiol nesibaigusiame „diplomo“ skandale, tad buvo aišku, kad šitaip susiklosčius aplinkybėms socdemams teks mokėti kompensaciją. Vargu bau šiuo metu kas gali pasakyti, dėl kokio kompensacijos pavidalo sutarta – ministerijos, postų ar kieno nors galvos.
Premjero šeimos verslo aplinkybės tapo viso socdemų partijos galvos skausmu, kadangi jomis bus domimasi ir toliau. Darbiečiams ir jų lyderiui V. Uspaskichui prieš eilinius Seimo rinkimus reikės vienaip ar kitaip griežtai atsiriboti nuo socdemų ir kitų koalicijos partnerių, o sykiu pateikti rinkėjams sumenkintą dabartinio susitarimo vaizdą. Tada ir bus galima vėlei ištraukus premjero šeimą į viešumą įsukti Vyriausybės krizę ir panaudoti ja priešrinkiminėje kampanijoje. Tad buvęs socdemų stuburas gali tapti partijos silpnąja vieta.
Būtų galima daug kalbėti apie viešumoje premjerą bandžiusius baltinti, o opoziciją juodinti socdemų politikų pasisakymus, kurie rodo, kad politikams murkdytis absurdo liūne tapo įprastu dalyku. Įsimintini buvo Gedimino Kirkilo pasirodymai – jam jau senokai neteko atlikinėti tokio nedėkingo neturinčio ką pasakyti propagandisto vaidmens. Tas vaidmuo ryškiai kontrastuoja su oria, sakyčiau, demokratiškai atvira jo, kaip krašto apsaugos ministro, laikysena narpliojant painias rusų karinio lėktuvo katastrofos aplinkybes ir ginant mūsų šalies interesus.
Premjero ir jo žmonos elgesį galima laikyti simptomišku – jis paryškina mūsų politinės korupcinės sistemos bruožus. Premjeras, manyčiau, yra visiškai nuoširdus, kai aiškina, jog niekur nematąs jokios korupcijos, nes tos kol kas niekas neįrodęs. Prieš kurį laiką pats piktinosi statybomis Kuršių nerijoje, tačiau iki šiol taip ir nespėjo perskaityti pateiktų pažymų. Kiekvieną dieną girdime jo mintis, esą gyvename teisinėje valstybėje, kurioje viską turi išsiaiškinti deramos institucijos, tačiau savo šeimos verslo aplinkybėms tirti žada užsakyti nepriklausomą auditą. Tad premjeras su žmona ne tik kad nepasitiki Lietuvos teisėsaugos institucijomis, bet tokiais pareiškimais jas ir diskredituoja.
Premjeras nemato korupcijos dėl to, kad pats yra šios sistemos kūrėjas. „Iš vidaus“ sistema ir neatrodo korupcinė – tai tiesiog įprastas, pašvęstųjų susitarimais, nerašytomis taisyklėmis ir visiems suprantamo politinio verslo principais grindžiamas gyvenimas. Korupcija – nelyg sistemos klijai, laiduojantys jos veikimą. Teisėsauga yra vienas svarbiausių sistemos elementų, tad ji neturi jokių priemonių „įžvelgti“ sisteminę ar struktūrinę korupciją. Pastaroji regima tik „iš išorės“. Tad apie ją kalba nevalstybinės organizacijos, ekspertai, analitikai, kitaip tariant, šmeižikai, kurių žodžiai, pasak premjero, ir lemia prastus mūsų šalies reitingus korupcijos lentelėse.
Ir premjero bei jo rato politikų, ir koalicijos partnerių elgesys kaip tik ir yra korupcinės, jau gerokai papuvusios sistemos apraiška. Toje sistemoje politika tapo verslo išplėtimo ir diversifikavimo priemone. Į politiką investuojama todėl, kad tai pačios pelningiausios investicijos. Sistema grindžiama pinigais ir gamina tik pinigus. Dėl to valstybė netenka ateities, nes ateičiai kurti reikalingos kitokio pobūdžio investicijos.
Tačiau ar gali apie kitokio pobūdžio investicijas galvoti „šeimos verslo“ veikėjai – juk jiems svarbu savojo ūkelio akcijos, jų perpardavimai, pėdsakų maskavimai ir kiti dalykėliai, galintys padėti „iš oro“ arba mokesčių mokėtojų išsunkti vieną kitą papildomą dešimtį milijonų. Kokios dar gali būti kalbos apie aukštojo mokslo kokybę, žinių visuomenės plėtrą – kada tai atsipirks. Be to, ne kas ir nubyrės, nes aplinka intelektualesnė. Nepalyginsi su kelių tiesimu ar statybomis, kur nubyra bene pusė skirtų lėšų. Tad ir Europos pinigai skirstomi ne atsižvelgiant į globalizacijos iššūkius, inovacinės ekonomikos kūrimo ir žinių visuomenės plėtros poreikius, o vien į savo politinio „šeimos verslo“ interesus.
