Rusijos karinio lėktuvo katastrofa Lietuvos teritorijoje išsirutulioja į daugiaaspektį politinį įvykį, imantį įgauti sniego lavinos pobūdį ir akivaizdžiai rodanti tam tikrus naujosios Rusijos politikos Baltijos šalių atžvilgiu bruožus. Dabar jau ir didžiausi Rusijos politikos gerbėjai turės pripažinti, kad toje politikoje nesama nei geranoriškumo, nei siekio plėtoti geros kaimynystės santykius.
Galima ilgai svarstyti, kas yra tas įvykis – nelaimingas atsitikimas, nulemtas technikos gedimo, ar suplanuotas provokacinis žvalgybinis veiksmas, tačiau tie svarstymai ir liks svarstymais. Net jei išaiškėtų tam tikros aplinkybės, rodančios žvalgybinį katastrofos pobūdį, jos nebus nei pripažintos, nei garsinamos. Lietuvai toks pripažinimas sukeltų tik papildomų rūpesčių, nes reikėtų galvoti apie atsaką. O koks galėtų būti atsakas? Tik nota, iš kurios Rusija gardžiai pasijuoktų, kaip ir iš mūsų „specialistų“ pastangų iššifruoti lėktuvo „juodąsias dėžes“, taip pat pasitelktų tą notą naujam antilietuviškos propagandos pliūpsniui. Šiuo metu Rusijos politikai puikiai žino, kad Lietuvai naudingiau kuo greičiau užglaistyti šį įvykį, kuris vis labiau virsta mūsų šalį žeminančiu spektakliu.
Todėl ir nesvarbu, kokia lėktuvo katastrofos „prigimtis“ – atsitiktinis ar tyčinis veiksmas, nes Rusijos politikai ir propagandistai šį įvykį panaudoja labai aiškiems politiniams tikslams. Pirmiausia rodomas Lietuvos, kaip valstybės, karinis ir politinis menkumas, taip pat jos nereikšmingumas NATO organizacijoje. Juk NATO stengiasi niekaip nesusisieti su katastrofos aplinkybių tyrimu. Kitas svarbus dalykas tas, kad lėktuvo sudužimas pasitelkiamas antilietuviškoms nuotaikoms Rusijoje stiprinti. Tad galima tvirtinti, kad lėktuvo katastrofa tapo veiksmingo Lietuvos politinio ir ekonominio spaudimo priemone. Šiuo atžvilgiu numanomas karinis žvalgybinis aspektas labai jau menkas, turint omenyje glaudų karinį Rusijos ir NATO bendradarbiavimą Rusijos–NATO taryboje.
Nė kiek nesidrovėdami Rusijos politikai ėmė kaltinti Lietuvą „nedraugiškumu“: Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad Rusija nedalyvaus rugsėjo 22-24 dieną dviejų valstybių komisijos posėdyje, kuriame turėjo būti svarstomas svarbus ekonominis transporto klausimų „paketas“
Kaip Rusijos politikai įsivaizduoja Lietuvos „draugiškumą“ šiuo konkrečiu atveju? Lietuva, pasitenkinusi formaliu atsiprašymu dėl incidento, turėjo kuo greičiausiai iškviesti Rusijos atstovus, leisti jiems susirinkti visas nuolaužas ir išvykti. Gal šitaip visiems būtų buvę geriau? Kas žino. Tačiau tokiai įvykių eigai sutrukdė nelemtas karinis Lietuvos atsilikimas – lėktuvo nuolaužų apžiūrėjimo ir įvykio tyrimo iniciatyva atiteko žiniasklaidai.
Įvairiapusis Lietuvai skirtas spaudimas liudija nuoseklią strateginę Rusijos politikos liniją – komplikuoti santykius su Baltijos valstybėmis, ypač Lietuva, žeminti jas įvairiausiais politiniais ar „incidentų“ būdais ir teigti Europai, kad šis regionas yra Rusijos strateginių interesų, o tiksliau – jos dominavimo, zona. Tokios politikos apraiškų vis daugės, lygiai kaip ir netikėtų techninių incidentų. Šitai numanyti leidžia stiprėjantis „energetinis“ Rusijos svoris tarptautinėje politikoje. Prisiminkime kad ir dujų vamzdį Baltijos dugnu ir neseniai įvykusį Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimą Jungtinėse Valstijose su didžiausiais naftos verslininkais. Tad galima teigti, kad energetinę galią Kremlius stengiasi paversti ir geopolitiniais laimėjimais.
Lietuvos politikai, nepaisant jų deramai santūrios reakcijos į neeilinį incidentą, padarė esminę klaidą – būtina buvo tuoj pat pasitelkti NATO, nes buvo pažeista NATO pasienio erdvė, kurią saugo NATO karinės pajėgos. Lietuvos politikai, suvokdami Rusijos ir NATO santykių subtilumus, pasistengė apsaugoti NATO vadovybę nuo rūpesčių, šitaip lyg ir rodydami diplomatinę išmintį. Lietuvos ambasadorius NATO organizacijoje Linas Linkevičius žvaliai aiškina, esą NATO į incidentą žvelgianti ramiai, tad, supraskime, ir mums nesą ko nerimauti. Tačiau šiuo atveju mums rūpi ne NATO požiūris bei ramybė, o tai, kokią Rusijos spaudimo dalį ši organizacija galėtų ir turėtų prisiimti. Lygiai kaip ir Europos Sąjunga.
Esama dar kelių šio incidento aspektų, apie kuriuos kol kas nelinkstama kalbėti. Gal ir gerai, kad paaiškėjo, jog mūsų, kaip NATO valstybės, oro erdvė niekaip nesaugoma, o ir negalima deramai saugoti. Geriau vėliau negu niekad. Tačiau juk Rusijos kariniams lėktuvams duodami leidimai perskristi Lietuvą. Kas dabar gali laiduoti, jog koks lakūnas vėl nebus priverstas katapultuotis Lietuvos, o gal ir Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje. Klausimas – kaip šis incidentas bus susietas su leidimu Rusijos kariniams lėktuvams perskristi Lietuvą? Tikėtina, kad niekaip, nes bus bijomasi susilaukti naujų kaltinimų „nedraugiškumu“.
Ignalinos atominė elektrinė – joks baubas. Jau dabartinis incidentas galėjo įvykti elektrinės teritorijoje ir jokios jėgos nebūtų galėjusios tam sutrukdyti. Manau, šitai visiems aišku. Tad reikia padaryti ir ne tokią aiškią išvadą – incidentas parodė Europai, kad Ignalinos atominė elektrinė nėra saugi, todėl visos kalbos apie naujo reaktoriaus statybą ir eksportui skirtos energijos gamybą tampa niekinėmis. Nei Lietuva, nei ES, nei NATO neturi galimybių apsaugoti tokio objekto nuo gedimą patyrusio ar (ne)sąmoningai nukreipto Rusijos lėktuvo. Šitai ir buvo pademonstruota.
„Energetinis“ Rusijos lėktuvo katastrofos aspektas visiškai natūraliai įsirašo į „Mažeikių naftos“ perpardavimo kontekstą – visas pardavimo sąlygas diktuoja Rusija ir visos užsienio kompanijos gali tik padėti jai kuo geriau ir pelningiau įgyvendinti šios gamyklos perėmimo scenarijų. Ir tai visiškai dėsningas strateginis mūsų energetikos plėtros politikos rezultatas, kurio siekė visos „valstybininkų“ kupinos Lietuvos politinės jėgos.
