Lietuvos valstybę, visuomenę ir lietuvių tautą ištikusios bėdos visu savo grožiu ėmė ryškėti per prezidento Rolando Pakso apkaltą. Tuo metu net kai kurie aukščiausio rango valstybės veikėjai prakalbo apie būtinumą apsivalyti, atsinaujinti, „atsigręžti į žmogų“. Tačiau kalbos taip ir liko kalbomis, nes nėra jėgos, kuri priverstų politinį elitą pereiti prie darbų.
Vėlesni įvykiai, tiksliau – nesibaigiantys politiniai skandalai patvirtino, kad valstybę ir visuomenę ištikusios bėdos yra jau įsisenėjusios ligos, kurių gydyti politinis elitas nesirengia. Atsistatydinus Algirdui Brazauskui, radosi viltis, kad dalis politikų ryšis ne tik išsakyti tiesą apie šalies politinę ir moralinę būseną – tam nereikia didelės drąsos, nes pastarųjų metų prezidento Valdo Adamkaus metiniai pranešimai ją gana tiksliai nusako, – bet ir imsis keisti politinę korupcinę sistemą, kuri kildina ir palaiko visas visuomenės ligas.
Deja, konservatorių iškeltai Proveržio idėjai politinis elitas nepritarė. Kaip jau įprasta, buvusi komunistinė nomenklatūra iš savo kortų trinkos ištraukė dar vieną anuometiniam CK paruoštą kadrą – „kadrai viską lemia“, – deramai pasižymėjusį ypatingos svarbos bare – tiesiant politiniam nomenklatūriniam elitui kelius į dar neregėtos gerovės aukštumas. Tad politinis elitas išties gali nesuprasti, kokių pokyčių visuomenei reikia – juk proveržis į jų gerovės aukštumas jau senokai atliktas. Dabar riedama puikiais, europietiškais pinigais grįstais keliais.
Socialdemokratų pateikiama ateities vizija kaip tik ir grindžiama kelių tiesimu. Niekas nesiginčys – keliai reikalingi, juolab kad lietuviai moka juos tiesti. Vis dėlto kodėl šiais informacinių, telekomunikacinių bei kitokių technologijų, taip pat kultūros industrijų amžiuje valdžios nedomina nei švietimas, nei demokratijos plėtra, nei visuomenės kūrybinių galių ugdymas, nei lietuvių tautos gyvybingumo klausimas?
Visiems daugmaž aišku, kas šiuo metu turėtų rūpėti atsakingai nacionalinės valstybės valdžiai, kad būtų deramai atsakoma į globalizacijos bei eurointegracijos iššūkius ir stiprinama visuomenės sanglauda, tačiau valdžiai rūpi tik statybos ir kelių tiesimas. Tad niekaip neįmanoma atsikratyti įtarimo, kad keliai politiniam elitui rūpi ne dėl valstybės ir visuomenės šviesios ateities, o dėl tų 50 procentų tiesiant kelius „nubyrančių“ lėšų, taip pat galimybės valdyti skirstant užsakymus.
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus naują Vyriausybę sudaryti patikėjo socialdemokratui Zigmantui Balčyčiui. Nors prezidentas pasielgė, kaip sakoma, pragmatiškai, tačiau dalis visuomenės negalėjo nuslėpti nusivylimo tokia įvykių eiga. Ta visuomenės dalis supranta, kad permainos, vadinasi, Lietuvos ateitis, vėlei atidedamos. O gal buvo galima pasielgti ir kiek kitaip – patikėti naują ją Vyriausybę sudaryti Andriui Kubiliui. Konservatoriai su savo sąjungininkais (beje, tarp jų taip pat esama gerai užgrūdintų nomenklatūrininkų) būtų galėję pateikti detalesnę Vyriausybės programą. Pastaroji būtų pravertusi tiems, kurie nori suvokti, ar dar besama Lietuvoje intelektinių ir politinių galių realiam, o ne imitaciniam proveržiui.
Suprantama, Proveržio koalicija nebūtų užsitikrinusi Seimo daugumos, tačiau tada jau socdemams būt tekęs nedėkingas „nevalstybininkų“ vaidmuo – jie turėtų aiškinti, kodėl nepritaria mažumos Vyriausybei ir neleidžia išeiti iš politinės krizės, už kurią didele dalimi yra atsakingi. O dabar socdemai nepritariančius Z. Balčyčio kabinetui demagogiškai kaltins visomis „nevalstybiškumo“ nuodėmėmis ir sąmoningu trukdymu „įveikti krizę“.
Sekant socdemų kovas dėl premjero posto ir naujos Vyriausybės sudarymo bei vadinamąsias derybas su konservatoriais, krito į akis, kad tarp derybininkų visiškai nebuvo tų, kurie prieš dešimtmetį socialdemokratų partijos vardą pardavė eldėdėpistams ir padėjo pastariesiems komunistinį nomenklatūrinį apdarą pakeisti dar nesuteptu rūbu. Šitai rodo, kad buvusioji komunistinė nomenklatūra socdemų partijoje veikia labai vieningai, o „tikrieji socialdemokratai“ nebeturi jokios įtakos.
Nors dabar sudarinėjant Vyriausybę Lietuva pralaimi, tačiau kol kas laimi politinis elitas. Svarus kol kas atrodo ir Artūro Zuoko liberalcentristų laimėjimas. Liberalcentristai kaip politinės verslininkystės novatoriai ir žymūnai sugebėjo politinius aspektus suderinti su ekonominiais. Galima nujausti, kad jiems pavyks įgyvendinti tiesioginius merų rinkimus. Šitai pasitarnaus demokratijos plėtrai. Bėda ta, kad liberalcentristai stengsis įtvirtinti tokį rinkimų būdą, kuris laiduotų A. Zuoko sėkmę Vilniaus mero rinkimuose. Tad gali būti, kad demokratija bus tik apvalkalas ar imitacija, siekiant labai aiškių grupinių tikslų.
A. Zuokas šiuo metu aiškina plataus pasitikėjimo koalicijos idėją. Viešųjų ryšių požiūriu tai geras politinis ėjimas – tokią idėją skelbiantis politikas pats ne tik savo, bet ir kai kurių rinkėjų akyse rodosi tuo, kuriuo galima pasitikėti. Socdemams ši idėja taip pat reikalinga – juolab kad ją skelbia vadinamosios dešinės pakraipos politikas, menkindamas konservatorių raginimų reikšmę
Liberalcentristams pavyko suderėti su socdemais, kad jiems bus patikėta daugiabučių namų atnaujinimo, didinant valstybės paramą, programa. Ryškėja milijardinė ateitis. Tad liberalcentristai bus didžiausi naujos Vyriausybės stabilumo šalininkai, nes iki naujų Seimo rinkimų jiems reikia ne tik parengti bei įtvirtinti įstatyminį tos programos pagrindą, bet ir jos įgyvendinimą patikėti patikimoms savų žmonių rankoms. Ši zuokininkų sėkmė gali sumenkinti kai kurių „naujųjų liberalų“ ryžtą veikti konservatorių buriamos opozicijos Vyriausybės gretose. Suprantama, liberalcentristai savo užmačias galės įgyvendinti tik socdemams sudarius stabilią Vyriausybę, kurią palaikys Seimo dauguma.
Politiniai skandalai nesibaigia. Darbo partija vis labiau grimzta į juodosios buhalterijos liūną. Tačiau stebėdami jos vadovų elgesį prisiminkime, kad visai neseniai iš tokio pat liūno apsivalę ir atgavę jėgas išsikepurnėjo zuokininkai. Kaltinimai kaltinimais, tačiau visi jie subliūkšta į drąsius mūsų politikų atsakymus ir pasiaiškinimus – „nežinau“, „nemačiau“, „negirdėjau“. Šiame žanre jau spėjo pasireikšti ne tik Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, bet ir laikinasis premjeras Z. Balčytis. Ką visuomenė galėtų priešinti tokiam politikų elgesiui, kuris akivaizdžiai rodo jų paniekinamą požiūrį į visuomenės nuomonę?
Gal vienintelis visuomenę sutelkiantis ir šiokią tokią jos savigarbą padedantis išlaikyti atsakas galėtų būti – „nebalsuoju“, „neremiu“, „nedalyvauju“? Jokiuose rinkimuose, jokiuose valstybinių švenčių šventimuose, jokiuose viešuose renginiuose ar susitikimuose su politikais. Į politikams bei aukštiems valdininkams naudingas jų pačių kartkartėmis sukeliamas politines krizes, pridengiančias vis intensyvesnes biudžeto pinigų, sklypų, postų ir kitokių valstybinių gėrybių dalybas, visuomenė gali atsakyti tik vienu būdu – legitimacijos krize. Kitaip tariant, neleisdama politiniam elitui rinkimų ritualu patvirtinti savo valdžios teisėtumą ir visais galimais teisėtais būdais rodydama nepritarimą politiniam vyksmui.
