Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga prieš kurį laiką paskelbė savo sprendimą važiuoti į Maskvoje rengiamą pergalės prieš fašistinę Vokietiją 60-mečio minėjimą. Šis jos žingsnis susilaukė gana kandžių pastabų Lietuvos žiniasklaidoje, o oficialių asmenų buvo įvertintas kaip netikėtas, nesuderintas su kitais dviem prezidentais ir neleidžiantis suformuoti vieningos trijų Baltijos šalių pozicijos.
Nors prezidentės sprendimas iš pirmo žvilgsnio atrodo gana paprastas, vis dėlto jame galima įžvelgti tam tikrą nevienareikšmę politinę strategiją. Galima nujausti, kad trys Baltijos šalių prezidentai niekaip negalėjo ir negalės priimti vieningo sprendimo nevažiuoti į Maskvoje rengiamas simbolines naujosios Rusijos galybės apeigas. Tik nevažiavimu Europos Sąjungos šalių ir kitų valstybių politikams būtų primintas tas istorijos aspektas, kurio jie linkę neprisiminti, juolab jausti už jį bent jau istorinę atsakomybę. Tad Latvijos prezidentė nutarė išnaudoti pirmumo teikiamą pranašumą. Vis dėlto svarbu pasiaiškinti, kas galėjo lemti tokį jos sprendimą, taip pat kokią politinę naudą tas žingsnis gali jai teikti.
Ankstyvą sprendimą galėjo nulemti keli dalykai. Pirmiausia jau minėtas kitų dviejų partnerių “ilgas gumos tempimas”, kurį vėliau teks pagrįsti nelabai įtikinamais aiškinimais apie mitinius pragmatinius interesus ar “atsakomybę už valstybę”. Tad kyla klausimas, kokia prasmė vieningai nutarti važiuoti į Maskvą? Tik viena: vėliau kiekvienam prezidentui būtų lengviau teisintis tai savų šalių visuomenės daliai, kuri nepritaria važiavimui į Maskvą - esą po ilgų svarstymų taip jau buvę nutarta atsižvelgiant į “valstybinius interesus”. Išsiverždama iš būrelio Latvijos prezidentė laimi keletą dalykų. Bene svarbiausias jų - padidėjęs ne tik Baltijos šalių, bet ir Rusijos žiniasklaidos dėmesys jos vėlesniems aiškinimams bei komentarams. Pasirodo, kad sprendimas važiuoti į Maskvą virsta gana nemenku tarpvalstybiniu politiniu skandalu.
Kaip ir didžiumai blaiviai mąstančių žmonių, Latvijos prezidentei buvo aišku, kad Kremliaus rengiamose iškilmėse ne vieta reikšti savąją ypatingą nuomonę apie karo pabaigą ir išdėstyti buvusių Rusijos okupuotų šalių reikalavimą pripažinti okupacijos faktą. Tačiau kaip tik tokia nuomonė dėstoma dabar ir į ją ima įsiklausyti visa Europa. Kodėl? Todėl, kad tą nuomonę Europai retransliuoja Rusijos žiniasklaidos pučiamas politinis skandalas. Naujajai kagėbistinės prigimties Rusijos valdžiai norėjosi tuoj pat “duoti atkirtį” rusus neva žeminančiai Latvijos prezidentei. Rusija įpratusi taip elgtis, kitaip ji negali. Tačiau tai buvo blogas politinis žingsnis, nes kaip tik politinis skandalas Latvijos prezidentės reiškiamą nuomonę paverčia aktualia žiniasklaidos svarstymų tema.
Kitas svarbus dalykas tas, kad Rusijos valdžios bei žiniasklaidos reakcija į Latvijos prezidentės išdėstytą istorijos vertinimą akivaizdžiai visiems rodo tos valdžios požiūrį į Baltijos šalis. Todėl naivios yra kalbos tų mūsų politikų ir politikos apžvalgininkų, kurie kalba apie lygiaverčius partnerystės santykius su didžiąja mūsų kaimyne - kad ir į kokias sąjungas mes įstotume, Rusijos politikų akimis, mes esame jų įtakos zonos šalis ir niekada nebūsime lygūs politiniai partneriai.
Įsiliepsnojusį politinį skandalą dar labiau pakurstė iš Latvijos užsienio reikalų ministerijos nutekėjusi informacija apie Latvijai ir Estijai siūlomas Maskvoje pasirašyti sutartis. Bandydama užglaistyti keblią situaciją, Maskva paskelbė tų sutarčių projektus. Nors sutartyse Lietuva nėra minima, tačiau vienas jų punktas tiesiogiai susijęs su mūsų valstybe. Sutartį pasirašančios šalys sutinkančios su tranzito į Kaliningradą svarba Rusijai ir dėsiančios pastangas derybose su Europos Sąjungos vadovybe gerinti tranzito sąlygas. Skaldyk ir valdyk. Lietuva tose derybose apeinama, Latvija ir Estija tartum įsipareigojančios padėti Rusijai mus spausti. O juk Rusijai reikalingas tranzito per Lietuvą “gerumas” yra jo eksteritoriškumas. Toks tad diplomatinis žaidimas didžiųjų apeigų išvakarėse. Beje, tų projektų kol kas niekaip nekomentavo nei mūsų Užsienio reikalų ministerijos, nei Prezidentūros atstovai. Gal mano, kad prieš šventes neverta “aštrinti” santykių?
Grįžkime prie Latvijos prezidentės pareiškimų paskatinto politinio skandalo. Kaip tik jis V. Vykei-Freibergai “atriša rankas” reikiamu momentu pakeisti savo sprendimą važiuoti į Maskvą. Naująjį savo sprendimą ji galėtų pagrįsti nedraugiškais, Latvijos valstybę žeminančiais Rusijos valdžios atstovų ir politikų komentarais. Į tokius jos argumentus jau privalėtų atsižvelgti net didžiausi ES viršūnėse susibūrę kelionės į Maskvą skatintojai.
Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui reikės paaiškinti, o gal net pagrįsti savo sprendimą vykti į Maskvą. Kadangi stiprėja nevykti raginantys balsai, argumentai “už” turės būti svaresni nei vien teisinimasis “valstybės interesais” - reikės tuos interesus ir nusakyti. Sugrįžęs iš atostogų, prezidentas leido publikai suprasti aptaręs vykimo klausimus su “aukštais Jungtinių Valstijų administracijos pareigūnais”. Tiesa, galima svarstyti, ar prezidentui tinka tokie “slapti” susitikimai, tačiau šįkart ne tai svarbu. Iš prezidento mestos užuominos publika turėjo susidaryti nuomonę, kad administracija kaip tik ir pritarusi, o gal net paraginusi jį važiuoti. Tačiau Jungtinių Valstijų ambasadorius Lietuvoje prieš kelias dienas po susitikimo su prezidentu pareiškė, kad Valstijos gerbsiančios bet kokį V. Adamkaus sprendimą, tas sprendimas esąs mūsų pačių reikalas. Vadinasi, amerikiečiai nenori, kad žmonėms kiltų įspūdis, jog važiavimas yra susijęs su Jungtinių Valstijų pozicija.
Kas galėjo lemti tokį ambasadoriaus pareiškimą. Amerikiečiai mato, kad didelė visuomenės dalis nusiteikusi prieš prezidento važiavimą į Maskvą. Todėl visai pagrįstai mano, kad jų “susiejimas” su sprendimu važiuoti gali paskatinti tam tikras antiamerikietiškas emocijas, kurios visiškai nereikalingos, turint omenyje lietuvių kolektyvinėje istorinėje atmintyje glūdinčią nuoskaudą dėl amerikiečių “išdavystės” pokario metais.
JAV ambasadoriaus pareiškimas pakeitė ir Lietuvos prezidento aiškinimosi pobūdį. Išgirdome žodžius, kad “kaip pilietis jis į Maskvą nevažiuotų...” Prieš dešimtį metų tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas nevažiavo ir kaip prezidentas. Kodėl tada galėjome sau leisti nevažiuoti? Matyt, kad buvome jaunesni ir drąsesni, mažiau bijojome Jelcino Rusijos, nei bijome Putino Rusijos. Ar tik ne baimė ir yra tikroji mūsų valstybės vyrų “pragmatika”? Tačiau jei mūsų pragmatiniai ar valstybiniai interesai grindžiami galimu Rusijos kerštu už nevažiavimą, tai rodo, kad mes išties esame manipuliuojami Rusijos politinės valios.
