Prieš kurį laiką išaiškėjo, kad buvę aukšti Izraelio ir Palestinos autonomijos pareigūnai bei politikai slapta derėjosi dėl naujo taikos plano, kuris pateikiamas kaip alternatyva amerikiečių remiamam. Dėl detalių sutarta Jordanijoje, o dokumentą parašais patvirtinti tikimasi lapkričio 4 dieną, pažymint 8-ąsias buvusio Izraelio premjero, derybų ir taikos šalininko Yitzhako Rabino nužudymo metines.
Ši iniciatyva iškart susilaukė neigiamos Izraelio vadovybės reakcijos. Aiškinama, kad tai iš esmės Izraelio tikslų išdavystė ir kairiųjų bandymas nuversti dabartinę vyriausybę. Ypač piktinamasi Šveicarijos oficialių asmenų įsitraukimu į šį procesą. Tačiau šveicarai tik rėmėjai. Reikšminga, kad tartasi be jokių stiprių pagalbininkų ar prižiūrėtojų. Palestiniečių vadovybė iš esmės palaiko tokias pastangas - viena, jas deda žmonės, prisidėję prie Oslo sutarčių rengimo, antra, jos padeda palestiniečių lyderiui Yasserui Arafatui atgauti politinį svorį ir pralaužti tarptautinę izoliaciją. Amerikiečiai pareiškė, kad laikosi prezidento George’o W. Busho išdėstytos taikos vizijos, o visokie kiti planai yra tik neoficialūs pasiūlymai. Patys derybininkai sutinka, kad jų planas vargu bau virs oficialiu dokumentu. Tad kuo jis svarbus, kad sukėlė tokią audrą.
Naujasis planas yra savarankiškos, nevyriausybinės iniciatyvos rezultatas. Galima sakyti, natūralaus demokratijos proceso apraiška. O didieji oficialiosios politikos lauke žaidžiantys veikėjai vis dėlto nelabai mėgsta “iš apačios” apsireiškiančią demokratiją. Derybose dalyvavo patyrusių politinių veikėjų, vadinasi, tam tikros abiejų tautų dalys yra linkusios susitarti. Atsisakoma esminių konfrontacinės politikos nuostatų, kurios veikė kaip realių politinių sprendimų gairės ir neteikė galimybės tartis. Viena pusė laikėsi “Didžiojo Izraelio” kūrimo idėjos, o kita - žydų valstybės nepripažinimo ir sunaikinimo.
Kas numatoma naujajame plane? Išskirtini penki esminiai punktai. 1. Palestiniečiai pripažįsta Izraelį, kuris apsiriboja 1967 metų sienomis ir sugrąžina okupuotas žemes. 2. Palestiniečių pabėgėliams atsakoma teisė sugrįžti į Izraelio teritoriją, jiems išmokama kompensacija. 3. Jeruzalė padalijama į atskiras zonas, pažymint ribas, tačiau jos neatskiriamos jokiomis sienomis. Šventovės kalnas atitenka palestiniečiams, o apačioje esanti Raudų siena - žydams. 4. Izraelis išlaiko kai kurias gyvenvietes, ypač apie Jeruzalę, tačiau Arielio miestas Vakarų Kranto centre įtraukiamas į palestiniečių valdomą teritoriją. 5. Įkurtoji palestiniečių valstybė - demilitarizuota.
Atsisakydami teisės sugrįžti palestiniečiai iš esmės nebetenka galimybės sukurti vientisą valstybę, o žydai sutinka su kol kas neįsivaizduojamu Jeruzalės padalijimu. Nuolaidos būtų abipusės ir didelės.
Kad ir koks būtų naujojo plano likimas, jis verčia amerikiečius spausti abi puses sėsti prie derybų stalo ir imtis įgyvendinti patvirtintąjį taikos planą. Nors tai padaryti šiuo metu labai sunku. Vis labiau intensyvėja kariniai Izraelio reidai po palestiniečių pabėgėlių stovyklas, palikdami daugybę sugriautų namų ir civilių aukų, į kurias jau nebekreipiama dėmesio, nesiliauja palestiniečių teroristų išpuoliai, taip pat nukreipti prieš civilius. Pirmą kartą palestiniečių teritorijoje, Gazos sektoriuje, įvykdytas teroristinis išpuolis prieš amerikiečių diplomatinį konvojų - žuvo trys žmonės, vienas sunkiai sužeistas. Šis išpuolis įvykdytas tuoj po to, kai amerikiečiai Saugumo Taryboje vetavo arabų šalių pasiūlytą rezoliuciją, smerkiančią Izraelį už didžiosios žydų sienos statybą ir reikalaujančią liautis ją stačius. Neaišku, ar teroro aktas susijęs su balsavimu, tačiau apsisprendimas pulti ir amerikiečius žymi naują konflikto lygmenį. Palestiniečių valstybės įkūrimas, ko gero, nusikelia - Jungtinių Valstijų prezidentas G. W. Bushas pareiškė, kad išpuolis rodo palestiniečių vadovybę nesugebant sutramdyti teroristų, tad kol kas negalinčią kurti savos valstybės.
Rezoliucijos dėl Izraelio statomos sienos svarstymas ir balsavimo rezultatai rodo, kad kai kurie Izraelio politiniai žingsniai verčia amerikiečius susipriešinti su daugeliu valstybių. Kita vertus, tokių rezoliucijų svarstymas vis labiau globalizuoja Artimųjų Rytų konfliktą. Už rezoliuciją balsavo Angola, Čilė, Kinija, Prancūzija, Gvinėja, Meksika, Pakistanas, Rusija, Ispanija ir Sirija. Susilaikė Bulgarija, Kamerūnas, Vokietija ir Didžioji Britanija. Atkreiptinas dėmesys į bendrą Kinijos, Rusijos, Prancūzijos, Meksikos ir Ispanijos nuomonę. Ispanija, kaip artimiausia Jungtinių Valstijų sąjungininkė, teikė Saugumo Tarybai naująją amerikiečių rezoliuciją dėl Irako. Nors nuolatinės narės jau negrasė savo veto teise ir rezoliucija buvo vienbalsiai priimta, tačiau rimtų bendrų politinių sprendimų fone gali išlikti jau susiklosčiusios politinės įtampos, ar oponavimo, linijos. Susipriešinimas įgauna tam tikrą inerciją, kurią kaip tik ir stiprina Artimųjų Rytų konflikto svarstymai aukščiausiu lygiu, nes dabartinės Izraelio vykdomos politikos atžvilgiu Europos Sąjungos šalys yra nusiteikusios kritiškai. Tad ir Irake sunkoka tikėtis suderintų veiksmų, juolab kai į šalį bus įvestos kai kurių islamo šalių karinės pajėgos.
Jas jau nusprendė įvesti Turkija. Amerikiečiams labai svarbu į Irako problemos sprendimą įtraukti musulmoniškojo pasaulio šalis. O Turkija yra artimiausia karinė JAV sąjungininkė, pastaruoju metu nepaprastai sparčiai plėtojanti įvairialypius ryšius ir su Izraeliu. Tačiau Turkijos politinis bei karinis elitas iš esmės įvestų kariuomenę į “savas istorines žemes”. Labai sunku numatyti, kokius istorinius bei nacionalistinius vaizdinius gali žmonių sąmonėje prikelti toks žingsnis, kurio vienas tikslų yra ir pristabdyti kurdų valstybinių institucijų kūrimąsi. Balkanų karas parodė, kaip greitai galima tokius vaizdinius suaktyvinti ir panaudoti konkretiems politiniams tikslams. Visiškai suprantamas bus ir irakiečių nepasitikėjimas turkų kariškiais, kuriuos gali tekti “ištirpinti” daug didesniame įvairiataučiame kariniame kontingente.
Kitas globalinį nestabilumą skatinantis veiksnys gali pasirodyti esąs prevencinio smūgio doktrinos išplitimas. Ja neseniai “pasinaudojo” Izraelis, smogdamas Sirijos teritorijoje įsikūrusiai teroristų stovyklai ir savaip skatindamas amerikiečius pereiti prie sankcijų Sirijai politikos. Suprantama, prevencinis smūgis iš esmės neišvengiamas pasaulinio karo su terorizmu sąlygomis. Tačiau ta doktrina vis labiau patinka ir kitoms šalims, kurios laiko save bent jau regioninėmis lyderėmis. Pastaruoju metu apie prevencinius smūgius vis dažniau kalba aukšti Rusijos pareigūnai bei politikai. Patraukli ji gali pasirodyti ir kai kurių didžiųjų Azijos šalių politikams. Kita vertus, šios doktrinos plitimas skatina naują ginklavimosi varžybų raundą - akivaizdus Pakistano ir Indijos pavyzdys, - tad kyla klausimas dėl jos plitimo ribojimo. Nauja globalizuoto pasaulio problema?
