Tokią išvadą (be klaustuko) susidariau skaitydamas Juozo Bernatonio poleminį “Omni Laike” publikuotą mano (http://www.omni.lt/?rask$9359_84776$z_110379) rašinio komentarą (http://www.omni.lt/?rask$9359_70693$z_111487). Polemizuoti su politikais nėra paprasta: visokie aiškinimaisi jiems pirmiausia yra dingstis pasirodyti viešumoje ir atlikti tam tikrą partinę užduotį, dažniausiai nekreipiant dėmesio į oponento argumentus. O ypač - pasipuikuoti nuveiktais darbais.
Nors mano pasvarstymai apie premjero Algirdo Brazausko šypsnį J. Bernatoniui taip pat iš esmės buvo dingstis pasipuikuoti socialdemokratų ir jų vadovo valdymo laimėjimais, kuriuos pripažįsta ir kuriais stebisi visas civilizuotas pasaulis (“užsienio ekspertai”), vis dėlto esu jam dėkingas už atsiliepimą dėl dviejų dalykų. Jis ir man suteikia dingstį pakalbėti apie kai kuriuos politikų atsakymų bei komentarų žanro ypatumus, o sykiu ir paryškinti kai kurias savo išsakytas abejones. Antra vertus, jis skatina toliau svarstyti mūsų įstatymų veikimo, jų konstitucingumo, apskritai teisinės valstybės kūrimo temą, kuri nepaprastai aktuali jau vien dėl to, kad visoms Lietuvoje įvykdytoms didžiosioms aferoms bei “prichvatizavimams” buvo sukurtas teisinis pagrindas, kuris vėliau buvo įvardytas “įstatymų spragomis”.
Kaip ir dera rimtam, politinių kovų užgrūdintam politikui, J. Bernatonis jau pirmaisiais savo sakiniais kerta iš peties - primeta man mintis, kurių nė su žiburiu nerasi mano rašinyje. Samprotavau apie premjero šypsnio ypatumus, jos pasirodymo “vietą ir laiką”. Kodėl, pavyzdžiui, paklaustas apie žemdirbių bėdas jis nenulaiko šypsenėlės? Kas čia juokinga? Suprantama, premjeras šiuo metu patiria gyvenimo pilnatvę, tačiau juk jos kaip tik ir stokoja bėdų spaudžiami ūkininkai. J. Bernatonis ironizuodamas sužino, kad “ministrui pirmininkui šypsotis nevalia”, kad “šypsena kenkia ir teisinės valstybės kūrimui”. Niekada neteigiu, kad kam nors ko nors “nevalia”, o kad šypsena kenktų kūrimui… Į tokias man pripaišytas mintis atsakoma iškeliant valstybinę premjero šypsenos svarbą: “šypsena prieštarauja visuotiniam pesimistiniam verkšlenimų chorui”. Ji net susiejama su žmogaus teisėmis. Matyt, komentatorius prisiminė esąs teisininkas. Nesu nei pesimistas verkšlentojas, nei žmogaus teisėmis abejoju. Nebent lietuviškąja jų samprata. Vis dėlto galima būtų klausti, kodėl valstybei septynmyliais žingsniais žygiuojant į priekį (o juk stebisi visas pasaulis), netyla “visuotinis pesimistinis verkšlentojų choras”?
Sveikas protas teigia, kad kvailoka ar net nepadoru šypsotis, kai žmonės tau skundžiasi dėl savo bėdų. O ką tad sakyti apie žmogų, kuris šypsosi iš dalies būdamas dėl tų bėdų kaltas - juk premjeras? J. Bernatoniui atrodo, kad pavyzdys mums turėtų būti amerikiečiai - esą “jie šypsosi kiekviename žingsnyje”. Kas jau kas, o amerikiečiai puikiai skiria, kur galima, o kur nereikia šypsotis. Skiria jie ir įvairius šypsenėlių atspalvius - nuo kvailokos iki pasipūtėliškai arogantiškos. Tačiau ne tai svarbu - šypsenos veikia savose kultūrose, tad prancūzo šypsena kiek kitokia nei amerikiečio, o pastarojo - nei irakiečio ar japono. Įsivaizduokime rimto mūsų politiko klaidžiojančią šypsenėlę ar kikenimą derybose su, pavyzdžiui, japonais…
Nekalbėsiu apie J. Bernatonio nupieštą nepaprastų laimėjimų valdant socdemams paveikslą. Tik kartu su kai kuriais analitikais, neneigiančiais tam tikros pažangos, norėčiau paklausti, kaip čia atsitiko, kad didėjant nacionaliniam produktui vis mažinamas realusis sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo įstaigų, mokslo tyrimo institutų finansavimas? Kodėl taip staigiai padidėjus tam produktui taip staigiai smuko dalies ūkininkų pragyvenimo lygis? O kad smuko, sutinka ir premjeras. J. Bernatonis nupieštą gražų paveikslą užbaigia nelabai ryškiu potėpiu, rodančiu, kad visas socdemų darbo vaisius išryškės tik ateityje: “tai sudaro sąlygas įgyvendinti plačias socialines programas, kurių rezultatus netrukus pajaus kiekvienas pilietis”. Duok Dieve.
Neapėjo J. Bernatonis ir keltų teisės problemų. Ačiū. Vis dėlto drįsčiau priminti, kad kėliau klausimą, kaip gali teisiškais būti laikomi vėliau neteisėtais ar prieštaraujančiais Konstitucijai pripažinti teisės aktai? Sutinku, kad įstatymų leidyba yra labai sudėtingas kūrybinis procesas, tačiau tame procese įžiūriu ne tik nepaprastai daug korupcijos apraiškų, bet ir esminę tendenciją - aptarnauti valdančiojo sluoksnio interesus. Mūsų Vyriausybė, ministrai gali priiminėti visokius akivaizdžiai įstatymams prieštaraujančius aktus bei potvarkius, tačiau jie galios tol, kol teismas nepripažins jų neteisėtais. O per tą laiką teisėtai sutvarkomi tie reikalai, dėl kurių jie ir buvo priimti. Galima sutvarkius reikalus juos ir be teismo panaikinti kitu potvarkiu. Tada jau nė šuo nesulos - “vsio zakonno”. Siūliau priimti nuostatą, kad neteisėti ar antikonstituciniai įstatymai būtų pripažinti negaliojančiais nuo jų priėmimo dienos. J. Bernatonio manymu, šitai sukeltų teisinį chaosą. Tačiau jis nepaaiškina, nei kodėl sukeltų, nei kokio pobūdžio chaosą. Neteisėtų ar antikonstitucinių įstatymų priėmimas man ir yra tam tikriems sluoksniams labai reikalingo, valdomo chaoso kūrimas.
J. Bernatonis pažymi, kad aš ne taip suvokiąs įstatymų antikonstituciškumą: antikonstutuciniais vadintini nukreipti prieš Konstituciją, valstybės nepriklausomybę, demokratiją. Tačiau kol kas Konstitucinio Teismo formuluotė “prieštarauja Konstitucijai” visiškai pagrįstai leidžia visus tokiu aktus vadinti antikonstituciniais. Antikonstituciniai aktai, pasak J. Bernatonio, būtų niekiniai nuo jų priėmimo pradžios. Patarčiau oponentui geriau įsiskaityti į savo dėstomas mintis. Juk jis pats prielaidauja galimybę priimti tokius aktus. Tačiau svarbiausia - kas nustatys tokių aktų antikonstitucingumą? Kas įvardys juos kaip niekinius? Tai gali padaryti tik Konstitucinis Teismas. O jei tuos aktus priėmusiame Seime neatsiras būrelio seimūnų, kurie kreiptųsi į teismą? Vadinasi, esama galimybės, jog antikonstituciniai aktai kurį laiką bus visiškai teisėti. Juk iki šiol taip niekas ir nepaaiškino, kaip panaikintas kai kurių su “Mažeikų naftos” privatizavimu susijusių įstatymų nekonstitucingumas, kurį jau senokai pripažino Konstitucinis Teismas. Nejau teisininkas ir konstitucinės teisės specialistas čia neįžiūri jokios problemos? Yra ir kita - Lietuvos piliečiai yra atsieti nuo Konstitucijos, kadangi jie visiškai atsieti nuo Konstitucinio Teismo.
