Nepriklausomybės atkūrimo dienos penkioliktojo minėjimo išvakarėse krinta į akis tai, kaip skirtingai nepriklausomybę suvokiame. Vieniems ji, kaip ir prieš 15 metų, įkūnija Kovo 11-tosios prasmę ir dvasią. Kiti ją linkę suvokti pragmatiškai ir vartotojiškai. Pastariesiems ji yra viso labo tai, kas kadaise įgyta, įteisinta, o šiandien gali būti raikoma porcijomis ir mainoma į apčiuopiamą - dažniausiai ekonominę - naudą.
Vienas prieštaringai vertintinas mąstytojas yra sakęs, kad laisvė - tai įsisąmoninta būtinybė. Šiandien Lietuvoje daug kas, dairydamasis į Maskvą ir Briuselį, nuoširdžiai tiki ir tikina, jog nepriklausomybė - tai tik įsisąmoninta priklausomybė. Pavyzdžiui, priklausomybė nuo Rusijos dujų, naftos bei rinkos Lietuvos prekėms.
Konstitucinio įstatymo Dėl Lietuvos valstybės 1 straipsnis skelbia, jog teiginys "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika" yra konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas. Tačiau ko vertas šis principas, kai pragmatiškai, ūkiškai mąstantys Lietuvos politikai bei verslo magnatai be perstojo tikina, esą nepriklausomybė tėra įsisąmoninta priklausomybė? Ir ko jis bus vertas, jei mes patys tuo patikėsime?
Tas pat sakytina ir apie demokratiją. Kas iš to, kad ji įtvirtinta Konstitucijoje kaip pamatinis valstybės principas, jei "demokratijos" sąvokai nuolat priskiriame klaidingas reikšmes, jei politikai ir verslo lobistai ciniškai pamina kertines jos normas?
Toks pamynimas įvyko 1996 metais, tuometei valdžios partijai pasirašius garsųjį memorandumą su Bronislovo Lubio vadovaujama Pramonininkų konfederacija. Šis dokumentas pramonininkams leido daryti tiesioginę įtaką Vyriausybei, įpareigodamas ją dirbti ne tik tautos labui, bet ir prisiplakusios interesų grupės naudai. Tauta išsirinko Seimą, Seimas patvirtino Vyriausybę, Vyriausybė nusilenkė Lubiui. Tokia kurį laiką buvo mūsų demokratijos išraiška.
Pačiam Lubiui, regis, nešovė į galvą mintis, kad būti "lygesniam" už lygius yra truputį nedemokratiška. Gal šovė, bet nepataikė. O šiomis dienomis jis dar kartą parodė Lietuvai, kad nepriklausomybę ir demokratiją, perfrazuojant Prezidento pasakymą apie kelionę į Maskvą, jis vertina ne tik kaip pilietis, bet ir kaip Lubys.
Lietuvos pramonininkų konfederacija paragino Prezidentą Valdą Adamkų vardan gerų kaimyninių santykių su Rusija vykti į pergalės prieš nacius 60-mečio minėjimo iškilmes Maskvoje. Štai ką ta proga pareiškė Lubys: "Mums reikia galvoti ne tik apie tai, kad mes pademonstruosime vienokį ar kitokį savo šleifą. Mums reikia galvoti ir apie tai, ką mes valgysime ir kaip mes plėtosime ekonomiką".
Šiam Lubio apsireiškimui įvertinti stačiai trūksta žodžių. Pilietinis orumas, garbė, istorinis teisingumas jam, pasirodo, tėra kažin koks nereikšmingas "šleifas". Svarbiausia - kad nepristygtume ėdesio. Peršasi vaizdas valstybės, kurią valdo rajūs, miklūs pragmatikai, pasičepsėdami šlerpiantys maistingą rusišką putrą. Norėtųsi tikėtis, jog šis vaizdas - ne Lietuvos, nors po Lubio ištarmių - negali žinoti...
Anot Pramonininkų konfederacijos vadovo, Rusija perspėjusi, kad, Lietuvos Prezidentui neatvykus į Maskvą, ekonominių santykių pagerėjimo laukti neverta. "Šiandieną mūsų visuomenei ekonominiai klausimai yra svarbesni, aštresni", - dėl viso pikto paaiškino mums Lubys. Ekonominiai klausimai svarbesni už kuriuos? Už politinius? Apie kitokius, regis, ir nekalbame.
Taigi Lubys išreiškė visų prisitaikėlių ir pragmatikų mintį, kad ekonomika svarbesnė už politiką. Pagal tokio mąstymo logika, ekonominė priklausomybė nuo Rusijos Lietuvai svarbesnė už politinę nepriklausomybę - už istorinį teisingumą, už paaukotas partizanų gyvybes, už tai, kas nepriklausomos valstybės pilietį skiria nuo buvusių okupantų klapčiuko.
Kokį vaidmenį šiuo atveju atliko Lubys, nuolankiai perdavęs Lietuvos Prezidentui ekonominius Rusijos grasinimus? Kremliaus pasiuntinuko? Trapi ir netikra ta Lietuvos nepriklausomybė, jei taip lengvai išsižadama kai kurių jos principų ir vertybių mainais į buvusio šeimininko malonę.
Tėvynės sampratą, pagal Lubį, matyt, laikas keisti. "Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka" - ekonomiškai nepagrįsti žodžiai. Tėvynė ten, kur stūkso "Achema", "Dujotekana", kur trąšos boluoja, dujos kur teka. Tačiau sveiko proto likučiai dar kužda, jog tai - ne valstybė ir ne Tėvynė. Tai - ekonominė zona. Ar norime gyventi zonoje?
V. Laučius yra naujienų agentūros „ELTA“ redaktorius
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
