Andrius Mamontovas ne veltui prisiminė Tadą Blindą ir parašė įspūdingą miuziklą. Juk Lietuvoje šiuo metu ypač patrauklus tauraus maištininko, kovojančio su visomis pasaulio neteisybėmis, įvaizdis. Ir visai nesvarbu, kad iš tiesų Blinda buvo žiaurus banditas, kurį užmušė įpykę valstiečiai.
Nebuvo jis joks paprastų žmonių gynėjas - antraip valstiečiai savo geradario nebūtų akmenimis užmėtę. Legenda ir realybė ne visuomet sutampa, o dar dažniau realybė pralaimi legendai. Ypač jei omenyje turime Lietuvos politinį gyvenimą.
Maištininkai ir jų simbolinės revoliucijos
Lietuvos politiniame gyvenime - kaip ir Tado Blindos: realybė vienokia, o legendos kitokios. Mūsų politiniame gyvenime pilna maištininkų, kurie žada akimirksniu pakeisti gyvenimą, tačiau iš tikrųjų nieko taip ir nepadaro.
Maištininkas praneša tautai apie neišvengiamus pavojus (nesvarbu, tikri jie ar ne) ir lyg romantinis herojus vienas su jais kaunasi. Jis pasirodo tada, kai tautą ištinka didžiausios nelaimės ir nesitaikstydamas su likimu išdidžiai meta jam iššūkį. Būtinai turi egzistuoti kokios nors galingos, nežinomos ir paslaptingos jėgos, kurioms maištininkas privalo pasipriešinti. Jei jų nėra - galima sugalvoti. Galima sugalvoti ir kovą su jomis. Galima sukurti visą spektaklį.
Todėl maištininkų veiklą ir darbus aš vadinu simbolinėmis revoliucijomis - apsiribojama tik įvaizdžiais, kalbomis, bet nieko nepadaroma, kad būtų pakeista reali situacija. Jie tik sukuria įspūdį, kad daro revoliucijas, radikalius pokyčius, bet iš tikrųjų esama padėtis juos tenkina.
Prisiminkime, juk Rolandas Paksas kaip tik ir pasiekė savo populiarumo viršūnę pateikdamas save kaip maištininką, kovojantį su sistema. Sistema yra korumpuota, bloga, o jis yra vienintelis, galintis išgelbėti tautą ir pasaulį - tokie buvo jo pagrindiniai teiginiai. Tačiau per savo prezidentavimo laikotarpį - tegu ir trumpą - taip nieko ir nenuveikė kovodamas su visuomenės blogybėmis. Tik rūpinosi savo įvaizdžiu.
Tačiau ne R. Paksas ir liberaldemokratai pirmieji sugalvojo tokias simbolines revoliucijas. Prisiminkime Vytautą Šustauską, organizavusį “ubagų balius”, žygius ir kitokius renginius. Taip jis protestavo prieš socialinę neteisybę, prieš sunkias gyvenimo sąlygas, tačiau juk iš esmės tai nebuvo veiksmai, kurie būtų realiai pakeitę skurdžiųjų ir nuskriaustųjų padėtį. Jo veikla apsiribojo tik simboliniais veiksmais. Savo mitingais ir “baliais” jis tiesiog sukūrė simbolinę revoliuciją.
Tad R. Paksas tik pratęsė jau pradėtas V. Šustausko simbolines revoliucijas. Nenuostabu, kad nušalinus R. Paksą, ši maištininko mitologija išliko. Šiuo metu bene ryškiausiai, tačiau subtiliau šia mitologija naudojasi Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas.
Per susitikimus su rinkėjais jis tvirtina, kad dabartinė situacija yra labai bloga, kad nieko gero per keturiolika nepriklausomybės metų nebuvo sukurta. Jis žada stebuklingą pagerėjimą per 1111 dienų. V. Uspaskichas sako įvesiąs tokią tvarką Lietuvoje, kokia dabar yra Kėdainiuose. Taigi jis pateikia save kaip maištininką, kovojantį su dabartine sistema, kaip galimą išgelbėtoją.
Todėl visai nenuostabu, kad prasidėjus paksogeitui, kritus R. Pakso populiarumui, iš karto pakilo V. Uspaskicho reitingai. Tai rodo, kad yra susiformavęs sluoksnis žmonių, kuriems ši retorika yra priimtina, kuriems verkiant reikia maištininkų, sukuriančių simbolines revoliucijas.
Atpirkimo ožio ieškojimas
Revoliucijos - simbolinės ir tikros - kyla tuomet, kai surandamas atpirkimo ožys, tie, kurie kalti dėl esamos padėties. Mūsų atveju tas atpirkimo ožys yra mūsų valdžia. Tie, kurie yra Seime, daugelio žmonių sąmonėje yra atsakingi už visas (pabrėžiu - visas) žmonių nelaimes. Paradoksalu, kad po keturiolikos nepriklausomybės metų atpirkimo ožiu, kuriuo 1989-1991 metais buvo sovietinė valdžia, tapo mūsų pačių Seimas, kurio taip ilgėjomės, už kurį per Sausio 13-ąją buvome pasiryžę padėti galvas.
Atpirkimo ožių paieškos visada pavojingos. Pavojingos net ir valdžiai, turinčiai priemonių apsiginti. Juk šiuo atveju atpirkimo ožiu tapo mūsų pačių išrinkti politikai, valdantys mūsų valstybę. Juk tokia situacija ypač dėkinga nelabai draugiškai mūsų atžvilgiu nusiteikusioms šalims - jos šia neapykanta gali pasinaudoti. Ir nebūtinai reikia, kad Vilniaus gatvėmis riedėtų tankai - užtenka, kad į valdžią ateitų toms šalims palankios jėgos.
Šalia šios grėsmės yra ir kitas scenarijus - juk tokiu atpirkimo ožiu gali tapti pažeidžiamos, silpnos visuomenės grupės. Galime įsivaizduoti, kad tam tikros politinės jėgos, siekdamos populiarumo ir valdžios, visuomenėje susikaupusį pyktį nukreips į kitos konfesijos, kitos tautybės, kitos seksualinės orientacijos žmonės.
Marginalinių politikų, atvirai dėstančių ekstremistines idėjas, vis daugėja. Kas bus, jei jie pateks į Seimą, jei jie sustiprės? Kokia tuomet mūsų visuomenės ateitis?
Maištininko mitologija gali padėti visuomenei demokratėti, išsivaduoti iš įvairių priespaudos formų, tačiau lygiai taip pat gali būti naudojama siekiant ją pavergti. Revoliucijas žaisti pavojinga - net ir simbolių lygmeniu.
