Maniau, kad mūsų visuomenė per trylika nepriklausomybės metų bent šiek tiek priėmė vakarietiškos demokratijos standartus. Kad ir kaip išgyventume dėl mažo žmonių sąmoningumo, pilietinės visuomenės stokos, tačiau tikrai neišgirsi, kad būtų diskriminuojamas dėl pavardės. Maniau tol, kol neperskaičiau J. Lozoraičio “deguto šaukštų” (http://www.omni.lt/index.php?rask$9359_70693$z_112009).
Jis kritikuoja Audriaus Siaurusevičiaus laidoje, skirtoje tautiniam tapatumui, susirinkusius dalyvius. Pagrindinis jo priekaištas (apie jo priekaištą, kad nebuvo apibrėžtas, kas yra lietuvis, nekalbėsiu), kad daugumos pavardės buvo nelietuviškos. Cituoju: “Ir kažkaip į diskusijos objektų sąrašą visai neįėjo tai, kad nemaža dalis laidoje dalyvavusių proto bokštų turėjo visai nelietuviškas arba šiek tiek nelietuviško skambesio pavardes. Todėl visas pokalbis netrukus nusidažė komizmo atspalviu” (http://www.omni.lt/index.php?rask$9359_70693$z_112009).
Čia tai bent - žmonių pavardės sukelia komizmą! Dar daugiau, pasirodo, tavo pavardė lemia tai, apie ką gali diskutuoti. Negi apie lietuviškumą gali diskutuoti tik tie, kurie turi pakankamai lietuviškas pavardes? Kas nustatys, ar mano pavardė pakankamai lietuviška, ar nepakankamai? Kuri komisija? Ir kaip priklauso nuo to mano kompetencijos diskutuoti vienais ar kitais klausimais?
Be to, nebūkime naivūs - tai ir pavojinga, nes primena primityvias rasistines teorijas apie rasės ar tautos grynumą. Kur tai nuvedė, rodo XX amžiaus istorija.
Iš tiesų piktintis tokiomis mintimis gal ir nevertėtų, tačiau pasijunti nejaukiai, kai kas nors viešai tai teškia. Nejauku gyventi visuomenėje, kur kažkas viešai gali suniekinti žmones vien tik dėl jų pavardės. Nejauku, ir tiek.
