Tarp Alvydo Medalinsko ir Užsienio reikalų ministerijos įsiliepsnojo tikras karas: A. Medalinskas jau pareiškė, kad žygiuos spręsti šios ministerijos vidaus problemų. Taip jis ne tik peržengia savo kompetencijos ribas, bet ir pradeda naikinti savo prezidento Rolando Pakso stropiai augintus reitingus.
Prezidentūros ir URM karo istorija šią savaitę rutuliojosi taip. Iš Prezidentūros pasigirdo žinių, kad ji remia susikompromitavusius diplomatus. Artūras Paulauskas viešai paprašė prezidento apsispręsti, su kuo jis: su ministru ar su susikompromitavusiais diplomatais. Prezidentas užtikrino, kad su ministru. Tačiau prezidentinė Liberalų demokratų partija ant kilimėlio tardė Antaną Valionį ir pareiškė, kad lieka daug neatsakytų klausimų. Pasigirdo kalbos, kad jie nori atstatydinti ministrą. Todėl šiandien jiems teko patikinti, kad jie nereikalauja užsienio reikalų ministro atsistatydinimo.
Tačiau apogėjus buvo pasiektas tuomet, kai A. Medalinskas Lietuvos radijo laidoje “Akis į akį” klausinėjamas Vaidoto Žuko ir Tomo Dapkaus viešai apkaltino, kad ministerijoje “klimatas nėra geras, konkurencija sukurta neretai naudojant politinės valios principą - vienus diplomatus iškeliant aukščiau, o kitiems neleidžiant augti". Ministras tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą ir paprašė sukonkretinti kaltinimus. A. Medalinskas pakėlė numestą pirštinę ir drąsiai pareiškė, kad prisidės Seimo Užsienio reikalų komitetas ir "mes drauge pasistengsime pašalinti problemas, kylančias URM viduje".
Na, tokie teiginiai verčia smarkiai suabejoti, ar prezidento patarėjas neviršija savo kompetencijos ribų: kiek man žinoma, prezidento patarėjas turi teisę patarinėti prezidentui, bet ne kištis į kitų institucijų veiklą. Taigi tokių pareiškimų toks patyręs politikas neturėtų sau leisti. Be to, radijo pokalbyje jis užsipuolė Seimo narį socialdemokratą Vytenį Andriukaitį, apkaltindamas jį šmeižtu bei noru pažeidinėti Konstituciją. Ar nepavargs prezidento patarėjas kovoti dviem frontais - su socialliberalais ir socialdemokratais?
Aišku, galima spėlioti, kad jį gali paremti Prezidentūra ir pats prezidentas R. Paksas. Tačiau to nebus, nes - ir tai svarbiausias dalykas - A. Medalinskas griauna R. Pakso “imagologų” kruopščiai lipdytą įvaizdį. Kodėl?
Juk jis užsipuola ministrą, kuris atleido susikompromitavusius, įtariamus ėmus kyšius politikus. Taigi visuomenės akyse jis yra tas, kuris kovoja su korupcija (bent jau savo darže). O A. Medalinskas užsimojo kovoti su tokiu žmogumi. Argi tai gražu? Prezidento, kuris pažadėjo sutvarkyti nusikalstamumą, patarėjas neturėtų taip elgtis - priešingai, jis privalo girti ministrą. Juolab kad ministrą palaiko tiek A. Paulauskas (tai ne tiek svarbu), tiek Algirdas Brazauskas (o tai labai svarbu).
Negana to A. Medalinskas formuoja “kerštingos Prezidentūros” įvaizdį (kuris susiformavo bandant “nuimti” Artūrą Zuoką ir atstatydinti populiarųjį generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių). Juk jis pats viešai pripažįsta, kad kažkada patyrė nuoskaudas URM. Tad kaip vertinti jo dabartinius veiksmus, jei ne kaip kerštą? O kerštingi veikėjai niekuomet nebuvo mylimi - prisiminkime Vytautą Landsbergį. Apie jį irgi buvo kalbama, kad yra kerštingas. Viešajai nuomonei visai nesvarbu, keršija A. Medalinskas, ar iškelia iš tiesų rimtas problemas. Metodai, kuriais jis tai daro, nėra priimtini. Taigi visuomenės akyse ši istorija prezidento patarėjui atneša tik minusus. Tad ar verta R. Paksui paremti ir taip jau pralaimėtą reikalą? Vargu.
Politikos apžvalgininkai seniai jau sakė, kad didžiausia problema bus R. Pakso patarėjai. Tačiau niekas netikėjo, kad tokia problema galia tapti A. Medalinskas. Įvykiai rodo, kad ir jis “skandina” Prezidentūros laivą.
