Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas teigė, kad jei liustracijos procesas būtų įvykdytas praėjusio dešimtmečio pradžioje, jis būtų prasmingas, tačiau tada “pritrūko politinės valios priimti reikiamus sprendimus”, o dabar, kai “praėjo daugiau nei dešimt metų... grįžti į praeitį, vėl bandyti vertinti bei riboti veiklos galimybes tampa vis sudėtingiau”.
“Žmogus ateina į pasaulį ne tokiam ilgam laikui, kad galėtų leistis į praeities apmąstymus, prisiminimus, įvairių praeities aplinkybių iškėlimus”, - teigia politikas. Taigi, anot jo, grįžimas “atgal” į praeitį daro “neigiamą poveikį” ir “kuria destruktyvių veiksmų seką” (http://www.omni.lt/?i$9359_26002$z_247799).
Šie argumentai išryškina seniai žinomą etinę, politinę ir teisinę dilemą, kuri, pasikeitus politiniams režimams, buvo ir yra sprendžiama įvairiais laikotarpiais ir įvairiuose kontekstuose, tačiau galbūt intensyviausiai - po Antrojo pasaulinio karo, tyrinėjant nacių režimo kolaborantų vaidmenį pokario visuomenėse. Buvo klausiama, kas yra kolaborantas? Kokios yra sąmoningo kolaboravimo ribos? Kokias juridines ir etines normas reikėtų taikyti nacizmą rėmusiems ir su naciais bendradarbiavusiems asmenims, ir t.t., ir pan.
Vienareikšmiškų ir visiems priimtinų atsakymų nebuvo ir nėra. Vis dėlto matyti, kad iš esmės konfrontavo dvi pagrindinės perspektyvos: viena skatino “atleisti ir pamiršti” praeitį (ypač tada, kai jau buvo prabėgę šiek tiek laiko). Kita perspektyva, kurią dažnai propagavo nuo nacių nukentėję ar jų režimui priešinęsi asmenys, ragino “atminti ir siekti teisingumo” - jei ne konkrečios, tai bent simbolinės jo išraiškos. Pastarajai grupei prabėgęs laikas neatrodė svarus argumentas, nes jis esą nekeičia įvykio esmės ir nesumažina atsakomybės. Abi grupės grindė savo požiūrius susirūpinimu dėl ateities: vienu atveju buvo raginama vardan jos pamiršti praeitį, kitu atveju - priešingai - prisiminti.
Akivaizdu, kad nacių istorinio palikimo atveju antroji perspektyva nugalėjo. Diskusijos užsitęsė. Ir ne dešimtmetį ar du, bet gerą pusšimtį metų, o praeitis, kad ir kokias skausmingas žaizdas atvėrusi, ilgam liko neatskiriama ponacistinės Vokietijos politinio ir visuomeninio konteksto dalimi. Net praėjusio dešimtmečio pabaigoje dar buvo svarstoma, kaip reikėtų vertinti ne tik pavienių politikų, visuomenės veikėjų, bet ir garsių filosofų, menininkų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai kolaboravo su nacių režimu - pavyzdžiui, Martino Heideggerio arba Paulo de Mano, - veiklą ir kūrybą. Kokia šių taip ilgai užsitęsusių diskusijų vertė? Kokią naudą ar žalą jos teikia visuomenei? Ar verta kelti ir analizuoti, regis, taip seniai įvykusius faktus?
Neabejotina, kad taip. Nors toks praeities analizės ir psichologinio “suvirškinimo” procesas yra sudėtingas ir skausmingas, jis yra būtinas, jei tikimasi pasikeitimo ir progreso. “Durcharbeiten” - tokiu terminu vokiečiai apibūdina darbą su traumuojančia praeitimi, pabrėždami sąmoningas pastangas, t.y. valingą darbą, kurį tenka atlikti tiek asmeniui, tiek visuomenei, siekiantiems transformacijos. Politinės antropologijos specialistai tai vadina simboliniu apsivalymo ritualu (ne atsitiktinai posovietinės Rytų ir Centrinės Europos kontekste prigijo terminas “liustracija”) ir teigia, kad toks procesas yra būtinas, kad būtų pereita į naują būties etapą.
Nors nacių ir sovietų režimai buvo skirtingi ir paliko kitokį istorinį paveldą, kai kurios juos išgyvenusių visuomenių problemos panašios. Posovietinėse šalyse vėl keliami tie patys kolaboravimo, politinės “švaros”, pavienės ar kolektyvinės kaltės, konkretaus ir simbolinio apsivalymo klausimai. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Centrinės ir Rytų Europos šalyse jie sukelia daugybę ginčų ir aistrų.
Šio proceso tendencijos iš esmės yra tos pačios - vis daugiau slaptos medžiagos atskleidžiama visuomenei ir taip pasidalijama su ja etinių ir politinių sprendimų našta. Atrodo, kad geresnių išeičių paprasčiausiai nėra. Be to, patirtis rodo, kad tokiose šalyse kaip Čekija ar pokomunistinė Vokietija, nors panašios problemos ir nėra tobulai išspręstos, vis dėlto išvengta nereikalingo natūralių įvykių vilkinimo ir pavėluotų skandalų. Na, o šio proceso alternatyva taip pat akivaizdi - ją puikiai iliustruoja Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos pavyzdžiai, kur liustracijos taip ir nebuvo.
Taigi, nors ir kaip tai nepatogu, akivaizdu, kad ir Lietuvoje nepasiseks lengvai išvengti skausmingos istorinės atminties problemų ar išspręsti jas per dešimtmetį kitą. Naivu tikėtis jas išspręsti ir “džentelmenišku” politinio elito atstovų susitarimu, nes abejotina, ar elitas turi etinį pagrindą tokiems sprendimams priimti (regis, tokį požiūrį siūlo politikai, pabrėžiantys, kad KGB rezervui priklausę valdininkai viską atskleidė “tiems žmonėms, kurie juos skyrė į pareigas”). Tokie sprendimai gali būti pasiekti tik viešomis diskusijomis ir susitarimu, nes jie liečia ne pavienes grupes, o visą visuomenę.
Taigi, kad ir koks ilgas ir keblus būtų apsivalymo procesas, jo sunkumai neturėtų būti supainiojami su jo tikslų svarba. Mat bene svarbiausias šio proceso aspektas yra ne “kaltininkų” radimas ar jiems skirtų “bausmių” taikymas, bet atsakomybė, kuri yra suteikiama visuomenei už jos politinį gyvenimą ir istorijos interpretaciją.
