Vilniaus universiteto pedagoginės psichologijos magistantė, Vilniaus moterų klubo "Devyndarbė" darbuotoja Irma Suraučiūtė "Animoje" susiklosčiusią situaciją apibūdino taip:
- Pedagogai prieš mažametį smurtautoją pasijuto bejėgiai, todėl gynėsi pasitelkdami "aukos" teoriją. Taip, kai kurie asmenys iš tiesų yra mažiau aktyvūs, nedrąsūs, nesugeba apsiginti, todėl aplinkinių smurtas dažniausiai nukreipiamas į juos. Tačiau minėto reiškinio mokykloje jokiu būdu negalima teisinti panašiomis teorijomis. Aš šiuo metu dirbu su "Devyndarbės" klubo įsteigtoje nevalstybinėje ugdymo įstaigoje "Nendrė". Čia auklėjami vienišų motinų vaikai. Mažieji visko gyvenime matę: nepriteklių, bado, nemeilės. Juos skriaudžia ne bendraamžiai, o viskuo nusivylusios jų pačių mamos. Kai kurių gimdytojos nemoka mylėti savo vaikų: juos muša, skriaudžia, pastumia ir aprėkia. Individualiai dirbame su mamomis, ir pamažu tiesiog akyse jos keičiasi į gera. Jos išmoksta mylėti.
Irmai pritarė "Devyndarbės" direktorė, ilgametė pedagogė (kadaise triūsusi su sunkiu kontingentu - internato vaikais) Danutė Mituzienė:
- Iš pradžių mūsų mamos buvo kitokios: jos nesibaimindavo auklėtojoms matant vaikelį trenkti į sieną... Dirbome ir dirbam ne tik su mamomis, bet ir su vaikų močiutėmis. Šiandien, po ketverių metų, turime puikių rezultatų: vaikai - drąsūs, nebeužguiti, mamų ir vaikų santykiai - šilti ir gražūs. O juk "auklėjome" susiformavusius, suaugusius žmones. Tokius, kurie savo elgesio modelį "paveldėjo" iš šeimos. Viena mūsų mamyčių taip morališkai sutvirtėjo, kad net pati panoro dirbti socialinį darbą, dabar rūpinasi keliais Vilniaus senukais.
Mūsų kalbintos pedagogės ir psichologės pašiurpo išgirdusios, kad smurtininko tėvai "išsikrauti" vaiką išleido ne į bėgimo, plaukimo ar jojimo klubą, o į smurtinio sporto - bokso.
