Pastaruoju metu žiniasklaida rodo išskirtinį dėmesį Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkui Viktorui Uspaskichui, kuris, tapęs iniciatyvinės grupės dėl referendumo, siekiančio pakeisti rinkimų į Seimą sistemą, nariu, užsitraukė visų didžiųjų politinių partijų vadų ir politologų rūstybę. Kol oponentai vienas per kitą įrodinėja pasiūlymo įvesti šalyje mažoritarinę rinkimų sistemą "žalingumą", su turtingiausiu laikomu Seimo nariu kalbamės apie jogą, vaikus, sveiką gyvenimo būdą ir horoskopus.
- Ar suspėjate nuveikti visus numatytus darbus ir ištaikote valandėlę pailsėti?
- Nedalyvauju koncerno, kurį sudaro per trisdešimt įmonių (esu jų pagrindiniu akcininku) direkcijose, tačiau pasidomėti jų darbu vis dėlto privalau, todėl laisvalaikiu užsiimu verslo strategija arba bent kontroliuoju, kaip vykdomos anksčiau numatytos strategijos. Atėjus į Seimą pasakyti, jog verslą užmiršau, būtų kvaila, nors dar iki rinkimų jau negalėjau kaip nors paveikti koncerno įmonių ir tebuvau tik pagrindinis strategas. Tai lyg ir savotiškas eksperimentas. Verslas man yra kaip hobis ir padeda dirbti Seime. Priiminėjant verslo įstatymus koncernas virsta lyg ir savotiška laboratorija, kur jie išbandomi praktiškai. Kol kas nėra sužlugęs nė vienas mano sumanytas projektas, todėl suprantu, kodėl taip išsigando referendumo priešininkai, sužinoję, jog tapau iniciatyvinės grupės nariu. Kuo jie begrįstų savo kontrargumentus, manau, kad Seimo nariai privalo būti renkami tik vienmandatėse apygardose, o rinkėjams būtina galimybė atšaukti blogai dirbantį savo išrinktąjį.
- Kaip atsipalaiduoja turtingiausias Seimo narys?
- Trumpai atsipalaiduoti fiziškai galima net įtempčiausio darbo metu ir tam sugalvota daugybė būdų. Kartais net ir Seimo posėdyje reikalingas tik tavo dalyvavimas, tačiau beveik nereikia protinių pastangų, todėl gali atsipalaiduoti mokėdamas specialius jogos pratimus. Aš iš tiesų ištisai nesėdžiu Seimo plenariniuose posėdžiuose - dalyvauju tik tuomet, kada suprantu svarstomą klausimą. Mano giliu įsitikinimu, nuolatinis kiurksojimas posėdžių salėje beprasmis, nes nėra tokio žmogaus, kuris išmanytų absoliučiai visose srityse ir kiekvieną kartą spausdamas balsavimo mygtuką būtų įsitikinęs, jog elgiasi tikrai teisingai. Kažkas vis tiek turi tave informuoti apie svarstomo dalyko esmę. Jei tokios informacijos neturiu, paprasčiausiai nedalyvauju posėdyje. Žmogus - ne kompiuteris, o dėl stojimo į Europos Sąjungą turim padaryti dar tiek darbų, kad asmeninio naudingumo koeficientą derėtų padidinti bent iki 1,8. Dvasiškai darbas manęs nealina, nes tai mano hobis ir stengiuosi daryti tik tai, kas man patinka, o tai tikrai nevargina. Vienas kitas jogos pratimas rytą ar vakarą ir vėl jaučiuosi žvalus bei darbingas.
- Ir kaip tikras jogas stojatės ant galvos?
- Mano mokytojas man paaiškino, jog tikri jogai ant galvos nesistoja - tik ant rankos. Ant vienos rankos galiu "pastovėti" ir aš. Nesu jogos fanatikas, tačiau jaučiu teigiamą atliekamų pratimų poveikį organizmui. Turiu sporto salę namie, kur netrūksta įvairiausių treniruoklių, ir ten sportuoju bent kartą per savaitę. Šiaip jau šią salę įrengiau žmonai, bet ir pats ja naudojuosi. Jokia sporto šaka neužsiiminėjau profesionaliai, tačiau labiausiai linkstu į vandens sportą. Turiu vandens motociklą ir mėgstu juo išdarinėti pakankamai sudėtingus triukus, plaukioju burlente, plaukiu, nardau, žaidžiu tenisą. Pernai buvau kalnuose ir labai patiko slidinėti. Naujajame Kėdainių pramogų centre yra boulingas, stovi biliardo stalai (centro darbuotojai tikina, kad V. Uspaskichas vienas iš geriausių Kėdainių žaidėjų - R. R.), tad sąlygos palaikyti fizinę formą tikrai neblogos.
- Dažniausiai jus matome puikios nuotaikos ir su kiek ironiška šypsenėle lūpose...
- Esu pakankamai laisvas žmogus ir manęs nespaudžia jokie dvasiniai ar finansiniai įsipareigojimai, todėl galiu bendrauti su žmonėmis nesivaržydamas. Galiu sau leisti pajuokauti ir su labai rimtais žmonėmis, tačiau manau, kad jaučiu saiką. Labai dažnai laiku pašmaikštavęs išvengiu keblių situacijų, tačiau dažniau šypseną panaudoju savo oponentui išprovokuoti, nes, pasirodo, besišypsantis žmogus gali greičiau suerzinti nekaip savo atžvilgiu nusiteikusį pašnekovą negu nuraminti. Žmonės skiriasi ir savo būdu, ir charakterio savybėmis, todėl su kiekvienu stengiuosi bendrauti kitaip, paprastai iš anksto žinodamas, su kuo kalbu. Taigi reikia žinoti, kada šypsotis, o kada nutaisyti rimtą veidą. Save priskiriu cholerikams, bet, matyt, bėgant metams charakteris vis dėlto keičiasi, nes darausi vis ramesnis. Karštas ginčas apsikumščiavimu baigėsi tik gal prieš kokius penkiolika metų, kai nesusivaldžiau provokuojamas labai artimų draugų kompanijoje. Pavaldiniai gali laisvai kritikuoti mano veiksmus ir siūlyti savo idėjas, nes manau, jog sveikai priimu teisingą kritiką ir darau iš to išvadas. Artimi padėjėjai, net ir Seime, tikrai dažniau gauna velnių nei specialistai, kurie ruošia vieną ar kitą medžiagą.
- O su žmona ar baratės?
- Dažnai girdžiu, kaip vyrai su žmonomis pykstasi dėl ne vietoje padėto daikto, laiku neišvirtos arbatos ar vakarienės. Mūsų šeimoje viso to tikrai nėra. Nereikalauju iš žmonos ataskaitos, kur ji praleidžia laiką, ir niekuomet nereikalauju išimtinai rūpintis manimi. Jei užsimanau valgyti, man visiškai nesunku pačiam ko nors susirasti šaldytuve. Pagaliau galiu ir pats pagaminti bet kokį patiekalą, nes vasaras leisdavau dirbdamas studentų statybiniuose būriuose ir virti tikrai moku. Mūsų vyresnėlė Laura net stebisi, kaip mes galime gyventi nesipykdami, tačiau su žmona sutarėm, kad pyktis galima tik dėl rimtų dalykų ir tik vieną kartą gyvenime, tad jau dešimt metų puikiai sutariame. Kai manęs klausia, kokios man patinka moterys, visuomet atsakau: tokios, kaip mano žmona. Nors sakoma, kad nebūna negražių moterų, o tik per mažai alkoholio, dar nebuvau patekęs į tokią situaciją, kai reikia spėlioti, ar moteris man jau patinka, ar dar per mažai išgėriau. Juo labiau kad pastaruoju metu geriu tik viskį ir labai nedideliais kiekiais, bet, atrodo, teks atsisakyti ir šito menko malonumo, nes referendumo priešininkai gali griebtis kokių nors provokacijų, pavyzdžiui, šliūkštelės į mano gėrimą kokių migdomųjų ir paguldę prie kokios nuogos gražuolės pridarys kompromituojančių nuotraukų.
- Jus galima pasveikinti dukrelės gimimo proga. Gal neketinate tuo apsiriboti?
- To reikėtų klausti žmonos, nes man problemų nėra. Kaip žinote, tai mano antroji santuoka. Vaikai iš pirmosios santuokos mokosi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dukra studijuoja universitete, o sūnus mokosi gimnazijoje. Mažosios Justės krikštynų dar nebuvo, o vardą jai parinko vyresnėlė Laura. Justė tikrai ypatingas vaikas, nes po gimimo praėjus vos dvidešimčiai minučių pati pakėlė galvutę ir atidžiai apsidairė. Dabar mažylė jau atpažįsta visus šeimos narius ir pakalbinta šypsosi. Būdama maža Laura savo nepasitenkinimą reikšdavo ašaromis, o Justė viską išsireikalauja tarsi bardamasi - kitaip sunku pavadinti jos tylų niurnėjimą ir mosavimą kumšteliais. Justė vienintelis žmogus, kuriam leidžiama mane "barti". Mažylei lopšinių nedainuoju, nors dar studijuodamas buvau vokalinio ansamblio "Belyje noči"("Baltosios naktys") narys ir sukūriau nemažai dainų. Namuose iki šiol turiu armoniką ir gitarą. Gal šiais instrumentais kada nors susidomės Justė, nes Laura mieliau šoka pramoginius šokius ir jau yra iškovojusi kelis apdovanojimus. Džiugina, jog šiame kompiuterizacijos amžiuje vyresnėlė labai daug skaito.
- Ar laikotės specialios dietos?
- Tikrai nesilaikau, tik pastaraisiais metais stengiuosi kiek riboti maisto kiekį. Nenoriu labai sustorėti, nes antsvoris labiausiai gadina nuotaiką man pačiam. Valgau viską, išskyrus kisielių ir cepelinus, kurių tikrai nemėgstu. Šeštadienio rytą, kai niekur neskubame, su žmona dažnai išsiverdame dešrelių su kiaušiniais ir prie jų pasitiekiame pomidorų su agurkais. Kėdainių konservų fabrikas gamina net šešiolika rūšių konservuotų agurkų ir visų jų po dešimt kartų ragavau bei "palaiminau" prieš pradedant masinę gamybą. Man, žinoma, skaniausi agurkai "Geras vaizdelis". Ir tikrai ne todėl, kad dėl jų Seime buvo sukeltas triukšmas. Jau antrą sezoną visą šių agurkų partiją nuperka "Vilniaus prekyba".
- Beje, apie "Gerą vaizdelį". Ar "dviratininkų" sukurto Agurkicho personažas jūsų niekada neįžeisdavo?
- Sąžiningai sakau, jog dabar pasiilgstu to Agurkicho ir labai gailiuosi, kad tokia šauni komanda suskilo į "Dviračio televiziją" ir "Dviračio žinias". Kartu jie buvo tikrai vykusi kompanija, kuri nors ir šaipydavosi iš realių gyvenimo įvykių, tačiau puikiai jausdavo situaciją, jų rengiamas žinias galėjai žiūrėti kaip tikrų tikriausias.
- Tikriausiai nestinga įvairiausių prašytojų, norinčių iš jūsų ko nors gauti. Kada esate dosnesnis - rytais ar vakarais?
- Man iš tikrųjų sunku atsakyti pagelbėti žmonėms, todėl sukūrėme specialų fondą, į kurį pervedamos lėšos iš įmonių, ir fondo darbuotojai kruopščiai išnagrinėja kiekvieną atvejį. Lankomasi prašytojo namuose, išklausomi bendradarbiai ir tik tada, kai pagalba iš tiesų būtina ir įsitikinama, jog žmogus tikrai negali pats surasti išeities, skiriame lėšų. Nuo mano ūpo tai tikrai mažai priklauso, nors šiaip jau mėgstu pamiegoti, todėl popietinė mano nuotaika tikrai būna geresnė.
- Ar tikite horoskopais?
- Perskaitau juos kasdien. Jei horoskopas man palankus, tuomet juo tikiu, o jei ne, tai nekreipiu į jį dėmesio. Turiu talismaną - jau dešimt metų nešioju ant kaklo dovanų gautą kryžių.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Remigijus RAINYS
