Kaip dažnai mus šokiruoja visuomenės informavimo priemonių pranešimai? Kiekvieną dieną, kartą per savaitę, o gal – kartą per metus? Bet jeigu mus šokiruoti ir ne visada pavyksta, žiniasklaida nevengia piktnaudžiauti informacija, galinčia sukelti tokią reakciją. Strategija yra suprantama: siekiama žūtbūt atkreipti dėmesį į konkretų pranešimą, paskelbtą konkrečioje visuomenės informavimo priemonėje. Veikiant konkurencijos dėsniams, visais įmanomais būdais siekiama sukelti komunikatyvinę skaitytojo (žiūrovo, vartotojo) reakciją. Šioje kovoje nesibodima drastiškų metodų. Galima pabandyti ”spjauti į skaitytoją”, “užminti jam ant kojos”, kitaip tariant, šokiruoti, įžeisti, išprovokuoti jo jausmus. Žinoma, tokiu atveju galima tikėtis neigiamos auditorijos reakcijos, bet tai bus REAKCIJA, kuri, žvelgiant iš žiniasklaidos pozicijų, yra vertingesnė nei neutralus abejingumas.
Šoko metodika nėra šiuolaikinės žiniasklaidos atradimas. Ji buvo ir yra pasitelkiama įvairių meno sričių. Futuristų kūryba ar pankų muzikos estetika, Andy Warholo paveikslai ar Henry Millerio romanai – visur galima aptikti šoko elementų. Nežinia, kas šokiruoja labiau: A. Warholas, pritaikęs menui masinės gamybos principus, ar H.Milleris, panaikinantis žmogaus seksualinio gyvenimo tabu? Juk šokiruoti gali ir turinys, ir forma.
Žiniasklaida yra tobulai įvaldžiusi šoko meną. Lietuvoje poveikis auditorijos jausmams buvo ypač tobulinamas pastarąjį dešimtmetį. Kraupūs vaizdai, sukrečiančios nusikaltimų ir nelaimingų atsitikimų smulkmenos ar pernelyg atviri erotiniai vaizdai užplūdo spaudos puslapius, televizorių ekranus ir interneto erdvę. Kai kurie tų vaizdų tiktų nebent specializuotiems, su tam tikrais apribojimais platinamiems leidiniams. Kraupūs vaizdai žiniasklaidoje tampa tokie įprasti, kad ne tik nešokiruoja, bet ir nejaudina. Juos vertiname kaip normą, įprastą informacijos pateikimo būdą.
Ar nebus čia kalta mūsų postmodernistinė sąmonė? Juk postmodernistinis būvis pasireiškia ir tuo, kad pradedame ramiai žiūrėti į žeidžiančias meno formas (Frederico Jamesono teiginys). Lygiai taip pat abejingai reaguojame ir į šokiruojantį bei žeidžiantį realybės atspindį žiniasklaidoje. Žiniasklaida priversta ieškoti būdų, kaip įveikti mūsų abejingumą. Vadinasi, reikia dar labiau šokiruoti, stebinti, erzinti.
Žvilgtelėkime į dviejų didžiausių Lietuvos dienraščių („Lietuvos rytas“ ir „Respublika“) antraštes. Kartais jos bando švelniai vilioti, bet gali ir šokiruoti, tiesmukai pateikdamos kraupias detales. Iš tikrųjų, skaitytojas nežino, kas jo laukia. Pikantiškų naujienų vilionė – „Lietuvos gėjų šeima: kasdien gyvename tarsi scenoje“ („Lietuvos rytas“, 1995 m.), „Akto fotografijoje alytiškiai atpažino aukštą miesto pareigūnę“ („Respublika“, 1998 m.)? Ar žinia, su fenomenologiniu atvirumu pranešanti skaitytojui, kad „Pjaustomas sprogmuo vyrą suplėšė į gabalus“ („Lietuvos rytas“, 2004 m.) ar kad „Kaune aptiktas sukapotas moters lavonas“ („Respublika“, 1995 m.)? O gal tiesiog intriga su nepakeičiamu kraujo atspalviu – „Bulvių laukas Latvijoje tapo kruvino keršto arena“ („Lietuvos rytas“, 1997 m.), „Advokato namuose – žudiko šėlsmas“ („Respublika“, 2003 m.).
Šokiruojanti, kraupi, o kartais šleikštulį kelianti informacija mus bombarduoja kiekvieną dieną. Atrodo, kad jau nieko nestebina, kai visuomenės informavimo priemonės visą mėnesį po kaulelį narsto šeimos tragediją. Prifarširuota tikrų ir numanomų ar net išgalvotų detalių, ji tampa panaši į trilerį ar Lotynų Amerikos televizijos serialą.
Kodėl taip yra? Kodėl mums būtinos vis stipresnės dozės? Ar užsiauginom per storą odą, o gal tai natūralus procesas, vedantis į šviesią postmodernistinę ateitį? Juk pateikiamos informacijos būdas, informacijos elementų santykis dažnai primena grynojo postmodernizmo pavyzdžius.
Štai „Respublikos“ publikacija apie Beslano tragediją (2004 rugsėjo 4 diena). Puslapyje matome spalvotas nuotraukas iš Šiaurės Osetijos (nukentėję vaikai, deganti mokykla, susirūpinę veidai), o šalia beveik į straipsnio tekstą įterpta, tai šen, tai ten paskleista mobiliojo ryšio operatoriaus reklama. Ten – tragedija, čia – nerūpestingo gyvenimo vaizdai. Toks informacijos išdėstymas liudija hierarchinių principų silpnėjimą (tragedija ir komercija, informacija ir reklama susilieja į vieną, sukelia šokiruojantį efektą) bei visuomenės moralės normų nepaisymą.
Regis, postmodernizmas šiandien jau peraugo vien mokslinės teorijos rėmus ir vis labiau skverbiasi į gyvenimą. Žinoma, vargu ar jis gali padėti paaiškinti visus šių dienų procesus, tačiau akivaizdu, kad postmodernizmo filosofija vietą po saulę rado. Tai rodo ir šiandieninė žiniasklaida.
Tekstas parengtas pagal Vilniaus universitete Žurnalistikos institute apgintą magistro darbą.
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
