Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Ko gero, pakaktų dviejų rankų pirštų suskaičiuoti, kiek nuteistųjų iš kalėjimo į laisvę išvyksta prabangiais mersedesais ar BMW markės automobiliais. Žymiai daugiau tų, kurių niekas nepasitinka ir nelaukia. Ilgi nelaisvės metai "ištirpina" visą turėtą turtą, pastogę, "išretina" artimus žmones. Kai nebėra kur prisiglausti, belieka vėl minti taką į valdiškus (dažniausiai - į nakvynės) namus. Deja, prasidėjus dienai, šių namų gyventojai čia nepageidaujami. Jie ir patys supranta, jog reikia ieškoti pragyvenimo šaltinio, galvoti apie savo būstą (nors ir labai kuklų), apie tai, kaip nugyventi dar tik vos įpusėjusį gyvenimą... Tačiau ne visuomet žino, nuo ko pradėti...
Padėk pats sau
Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkui Jonui Stašinskui jau seniai rūpėjo kalinių likimai. Kadangi draugija kaip visuomeninė organizacija daug ko pakeisti negali, ėmėsi iniciatyvos suaktyvinti valstybinių institucijų darbą - kartu su Kanada buvo Lietuvoje pradėtas vykdyti probacijos projektas. Į šią veiklą įsitraukė ir Teisingumo ministerija, Teisės institutas, Atviros Lietuvos fondas. Kalinių draugijos pirmininkas puoselėjo seną svajonę - turėti vietą, kur būtų galima dirbti, bendrauti su buvusiais kaliniais. Pasitaikė puiki galimybė - pasisekė sudaryti panaudos sutartį su Vilniaus arkivyskupija, kuri 25 metams leido išsinuomoti labai patogioje vietoje esančias (netoli autobusų stoties) buvusio Šv. Stepono kankinio bažnyčios komplekso patalpas. Deja, jų būklė buvo apgailėtina. Tiktai visiškas optimistas, žvelgdamas į griuvėsiais virtusias sienas, šioje vietoje galėjo įsivaizduoti modernų pastatą. Draugijai pavyko gauti lėšų iš Nyderlandų fondo Vidurio ir Rytų Europai remti bei Danijos užsienio reikalų ministerijos. Per 8 mėnesius buvo suremontuota ir įrengta daugiau kaip pusė šių patalpų.
Vedžiodamas po erdvų, šiuolaikiškai įrengtą pastatą J. Stašinskas pasakojo, jog Reabilitacijos centras įkurtas pagal Danijoje veikiančios Kofoedo mokyklos principus. Vienas iš jų - padėk pats sau. Tad čia ir mokoma, kaip reikia padėti pačiam sau. Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas teigė, jog daug metų labdara buvo dalinta be atodairos. Tačiau pastaruoju metu imtasi kitokios praktikos: jei nori ką nors gauti, turi parodyti tam tikras pastangas. Vilniuje susidarė kontingentas žmonių, einančių iš vienos labdaringos valgyklos į kitą, nuo vieno paskirstymo punkto į kitą, kur gauna pavalgyti bei apsirengti, tačiau linkę dar reikalauti pinigų. Deja, juos dažniausiai prageria. Šie žmonės nenori keisti savo gyvenimo būdo - ir toliau murkdosi alkoholyje, narkotikuose. Didelę tokių asmenų dalį sudaro buvę kaliniai. Todėl buvo nuspręsta dirbti ir su tais asmenimis, kurie dar sėdi kalėjimuose, ir su jau išėjusiais į laisvę...
Kaliniai pratinasi prie laisvės
Jau daugiau kaip pusmetis šiose patalpose lankosi buvę kaliniai, o štai visai neseniai pasirodė pirmieji nuteistieji - du Vilniaus griežtojo režimo PDK vadinamieji "besargybiniai". Du gerai besielgiantys asmenys, kuriems maždaug po metų baigiasi bausmės laikas, nuteisti už nesunkius nusikaltimus ir atitinkantys kitus Pataisos darbų kodekse numatytus reikalavimus, čia kiekvieną rytą nustatytu maršrutu ateina patys, be jokios apsaugos. Visą dieną vyrai mokosi staliaus darbo paslapčių, čia ir papietauja. Jie jau pratinasi prie laisvės... Kas žino, jei viskas gerai klostysis, galbūt išeidami į laisvę šie vyrukai išsineš ir "staliaus diplomus"...
Centre yra ne tik stalių dirbtuvės, bet ir audimo klasė. Čia galima išmokti ne tik gaminti įvairius baldus, siūti, šeimininkauti virtuvėje, bet ir mokytis darbo su kompiuteriais paslapčių, skaityti, žiūrėti televizorių. Paprastai atėjusieji iki pietų dirba įvairius darbus - toliau rengia, valo ir tvarko Reabilitacijos centro patalpas bei aplinką. Po pietų, kuriuos gamina Audronė (šio centro lankytoja), galima užsiimti švietimu ir mokymusi. Žmonės čia tarsi mokomi gyventi iš naujo. Itin svarbu vėl sugrąžinti jų pasitikėjimą savo jėgomis. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodo žmogus, 2-3 mėnesius nesiprausęs, nesiskalbęs drabužių. O čia jis gali tapti kitoks - yra galimybė išsiskalbti, išsidžiovinti drabužius (neturintieji gali išsirinkti tinkamų), nusiprausti.
Deja, šio centro slenkstį dažnai peržengia daug žmonių, kurių pirmasis klausimas būna labai paprastas: "Ką duodate?" Į tokį klausimą pateikiamas lygiai toks pat paprastas atsakymas: "Štai, yra šluota, parodyk, ką sugebi, nušluok kiemą, išnešk šiukšles..." Ne visiems tai patinka. Kitas skundžiasi esąs alkanas, tačiau kai jam pasiūloma užkąsti, šis paraudęs iš pykčio sušvokščia, jog tikėjęsis gauti pinigų, už kuriuos pats nusipirktų riekę duonos. Deja, kaip niekad aišku, jog tie pinigai greičiausiai nukeliautų į pilstuko ar narkotikų prekeivių kišenes... Todėl tokios praktikos čia nėra. O iš tų, kurie čionai pasilieka, galima tikėtis rimtų permainų. Čia labai svarbus pasitikėjimas. Štai vienas vyrukas jau drąsiai eina į parduotuvę ir atneša reikalingų pirkinių. Jis nepabėga su penkiasdešimčia litų, kruopščiai atlieka tai, kas jam patikėta.
Vyrų išpažintys panašios
Šiuo metu Reabilitacijos centre galėtų lankytis ne mažiau kaip 30 žmonių. Dabar jų - apie dešimt. Ateina ne tik vyrų, bet ir moterų. Jų visų likimai panašūs. Per atokvėpio valandėlę susėdę išgerti arbatos, parūkyti vyrai neslėpdami pasakojo savo gyvenimo istorijas. Štai du kartus teistas 48 metų Anatolijus buvo vedęs, tačiau šeima seniai iširo. Vyriškis tikina "neįsirašęs" į kapitalizmą, socializmo sąlygomis jam gyventi buvę žymiai geriau. Jis žino tik tiek, jog dukra baigė universitetą, tačiau su ja nesimatė jau labai seniai. Anatolijus džiaugiasi atradęs šį centrą, jam čia patinka. Žinoma, būtų dar geriau, jei atsirastų moteris, kuri padėtų atsistoti ant kojų... Buvusiam kauniečiui Alvydui - tik 37 metai, tačiau jis seniai nebeturi savo namų. Naktį praleidęs nakvynės namuose, vyrukas rytą skuba į centrą, kur, jo teigimu, atsigauna nuo patirtų išgyvenimų, "ilsisi" nuo alkoholio ir narkotikų (minėtame centre griežtai draudžiami šie žalingi įpročiai).
46 metų Viktoro, 4 kartus teisto už narkotikų prekybą, santykiai su šeima taip pat visiškai nutrūkę. Yra tėvas ir brolis, bet jiems seniai įgriso Viktoro gyvenimo būdas, todėl ir nesiūlo pagalbos. Vyriškis gyvena nakvynės namuose, dienas leidžia centre. Jam dabar svarbiausia susirasti gyvenamąjį plotą, na, o paskui - ir pragyvenimo šaltinį...
Vyrų išpažintys panašios kaip du vandens lašai. Visi kalbintieji pripažino sugyveną draugiškai, be konfliktų.
Kelias į Panerių 10
Kalinių globos draugijos pirmininkas J. Stašinkas patikino, jog čia gali lankytis tiek vyrai, tiek moterys, išskyrus nepilnamečius. Čia jiems niekas nepasiūlys nei buto, nei darbo, tačiau galbūt išmokys gyventi kitaip. Bent vieną iš dešimties. J. Stašinskas puoselėja viltį, jog ir Vilniaus GRPDK administracija sudarys galimybę didesniam kalinių skaičiui šiame centre pratintis prie laisvės. Kasrytinė kelionė į Panerių gatvės 10-uoju namu pažymėtą dailų pastatą, kurio valdos po kiek laiko dar išsiplės, kiekvienam nuteistajam turėtų tapti stimulu geriau elgtis, galvoti apie ateitį.
