Petras Makštelė
"Vienas apie ratus, kitas apie batus", - sako liaudies patarlė. Taip nutiko, jog teatro administratorius pas žinomą medžio drožėją užsakė išdrožti Italijos architektūros paminklo - pasvirusiojo Pizos bokšto - kopiją. Menininkas užsakymą ne taip suprato, tiksliau, neišgirdo antrojo žodžio. Apie tai, kas iš to išėjo - šis nepramanytas pasakojimas.
Šiaulietis Saulius prieš gerą dešimtmetį baigė Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą ir tapo kvalifikuotu dailės, braižybos ir darbų mokytoju. Tačiau kaip ir ne vienam Šiaulių "dailiokui", šiam vyrui pedagogo duona greitai įsigriso, tad jis profesionaliai užsiėmė širdžiai mielesniais meno darbais. Galop Saulius tapo medžio drožėju bei kryžiadirbiu, dabar gyvena trobelėje kažkur gūdžiose Žagarės giriose. O prieš tai Saulius paragavo ir dailininko duonos Šiaulių dramos teatre.
Būtent teatre menininkas susipažino su kitu "prie meno" šiauliečiu - teatro administratorium, kurį pavadinkime Romanu. Skirtingai nei Saulius, Romanas gamtos neapdovanotas meniška ranka, tačiau dailininkus gerbia, visokius meno dirbinius mėgsta, nutaikęs atliekamą litą, žiūrėk, ir nusipirks kokį savo kolekcijon.
Nenuostabu, jog kartą abu minėtieji meniškų sielų vyrai susitiko prie buteliuko. Paplepėjo apie šį bei tą, aišku, apie teatrą, menus. Po to kalba pasisuko prie architektūros.
- Aš tai senoviškus pastatus mėgstu, visokius viduramžių ar net dar senesnius statinius gerbiu. Štai, pavyzdžiui, tik pamanyk, kokį senovės romėnai buvo pasistatę Koliziejų! - maždaug taip bičiuliui porino teatro administratorius. Staiga jis į Saulių sužiuro visai kitaip, vertindamas. - Klausyk, Sauliau, tu ten visokius "čiūdus" iš medžio išdroži. Gal ir tą Koliziejų galėtum?
- O ką, galėčiau, - ilgai nemąstęs linktelėjo drožėjas. - Ir Koliziejų galėčiau, ir ką tik nori. Viską galėčiau!
Baigdami buteliuką vyrai suderėjo, jog drožėjas laisvalaikiu išdroš administratoriaus geidžiamąjį senovės romėnų statinį, o Romanas jį nupirks už abiem priimtiną kainą. Tarė - padarė. Po kiek laiko Saulius pas administratorių užsuko su nemenku ryšuliu. Romanas meno kūriniu liko labai patenkintas, už drožinį sumokėjo, kiek pažadėjęs.
Kokiomis aplinkybėmis buvo sutarta išdrožti naują užsakymą, "Kranklys" tikslių žinių neturi, tačiau pagal rezultatą akivaizdu, jog ir antrą kartą neapsieita be butelio. Ir nemenko.
Vyrams bebendraujant kalba vėl pasisuko apie architektūrą, tik šįkart pašnekovai vienas kito iki galo nesuprato, o gal kiek per daug įkaušę buvo. Romanas dėstė, jog žavisi kitu ne mažiau už Koliziejų žymiu Italijos statiniu Pizos mieste - pasvirusiuoju bokštu.
- O Pizos bokštą išdrožti ar gali? - Romanas pasiteiravo Sauliaus.
- Jei tik nori, net ir tą galiu, - ramiai patvirtino Saulius, galvoje, pasirodo, turėdamas visai ką kita... - Greitai turėsi.
Dabar akivaizdu, jog menininkas Pizos miesto pavadinimą išgirdo beveik tiksliai, tik visai neišgirdo žodžio "bokštas".
Netrukus Saulius pas administratorių vėl žingsniavo su ryšulėliu, tik mažesniu. Kai drožėjas ant stalo padėjo savo "Pizos bokštą", teatro administratorius, sako, dar ne iš karto suvokė, kas čia ir kaip. Aišku, tie meno žmonės mėgsta stilizuoti, karštosiomis užsipuolęs kritikuoti dar gali apsijuokti.
Šiaulių meno žmonės juokauja, jog ilgokai prieštaringų minčių kamuojamas Romanas apžiūrinėjo drožinį, kol galop nedrąsiai paklausė:
- Tik kodėl jis... nepasviręs?
Nors administratorius galutinai įsitikino, kad droždamas užsakymą dailininkas vadovavosi visai ne viduramžių architektūros paminklo nuotrauka, o seksualinėmis fantazijomis, tačiau kūrinį nusipirko. O visi "Kranklio" skaitytojai gali įsitikinti, kad "Pizos bokštas" - drožinys meniškas, negašlus, netgi labai įdomus darbas. Savo komiškos gimimo istorijos dėka jis kur kas vertingesnis nei paprasta pasvirusio statinio kopija.
