Daiva NORKIENĖ
Lietuvos Seimo pirmininkas duodamas interviu "Akistatai" apgailestavo, jog teisingumas, deja, prieinamas ne visiems žmonėms. "Manau, tai didžiausia problema", - sakė A. Paulauskas, kurį gyventojų laiškai ir nusiskundimai teismų darbu pasiekia net namuose.
Išgyventi iki pergalės
Apie senukų Mečislavo ir Marijos Grincevičių susidūrimą su Vilniaus apygardos teismo teisėju A. Baziuliu rašėme sausio mėnesį publikacijoje "Juodas tunelis į Aušros vartus". Prieš kelerius metus dabar be žinios dingusi Grincevičių duktė Miroslava Kijevič nutarė pasiskolinti pinigų. Verslo pradžiai. Jauna bedarbė moteris susirado laikraštyje skelbimą apie teikiamas paskolas. Buvęs sostinės prokuroras V. Kuvšinčikovas, įkūręs nekilnojamojo turto firmą, suvesdavo norinčiuosius paskolinti ir pasiskolinti. Tiek tarpininką, tiek kreditorius domindavo tik tie interesantai, kurie turėjo nekilnojamojo turto strategiškai perspektyviose miesto vietose. Netrukus A. Baziulis Miroslavai Kijevič, tarpininkaujant notarui, paskolino 9 000 litų, už kuriuos buvo įkeistas tėvų namas prestižinėje Vilniaus vietoje - Antakalnyje. Kad tai buvo paskola, liudija faktas: senieji Grincevičiai Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonėje prieš įvykstant sandoriui pasirūpino detalizuota pažyma turtui įkeisti. Šiandien jau nustatyta, jog minėtoje įmonėje, kažkam ištaisius įrašą, namo įkeitimo pažyma buvo pakeista į pardavimo pažymą! Beraščiai, lietuviškai nemokantys Grincevičiai pas notarą pasirašė ant jiems pakištos namo pardavimo sutarties. Notaro biure garsiai buvo kalbama, kad senoliai namą parduoda teisėjui A. Baziuliui.
Netrukus vargšai ligoti žmonės jau buvo su triukšmu keldinami į gatvę: teisėjas lyg niekur nieko Grincevičių namą perpardavė įmonei "Lietema". Per pokalbį su "Akistatos" žurnaliste teisėjas teigė, jog senoliai jam pardavė namą už 9 000 litų, ir tvirtino, esą nieko nuostabaus čia nėra: "Norėjo, sugalvojo ir pardavė". Tuo tarpu minėtoje Antakalnio vietoje namas su vieta kainuoja šimtus tūkstančių dolerių. Teisėjas senukų namą perpardavė už keliolika kartų didesnę sumą nei buvo davęs Grincevičiams.
Septyniasdešimtmetė močiutė Marija kelerius metus kiekvieną sekmadienį ėjo ir ėjo prie Aušros vartų melstis. Visus teismus ji, suprantama, prakišdavo, o pasisamdyti advokatą neturėjo šansų. Nevilties apimti, į gatvę iš gimtųjų namų metami Grincevičiai veltui ieškojo advokato: pas ką tik benueidavo, išgirsdavo tą patį. Visi iki vieno kratėsi bylos prieš teisėją. Močiutė Marija sunkiai susirgo, atgulė ligoninėn. Kiek pasitaisiusi, apsivilko savo gražiausią išeiginę suknelę, užsigobė šventiškiausią skarelę ir su savo Mečislavu nupėsčiavo pas Artūrą Paulauską. Šis paprašė palikti dokumentus.
Bent taip apie pirmąjį susitikimą "Akistatos" žurnalistei pasakojo Mečislavas. Šiandien senoji Marija daugiau laiko leidžia ligoninėse nei namuose, jai operuotas žarnyno vėžys. Močiutės didžiausia svajonė - išgyventi iki tos akimirkos, kai į josios pastogę nebesikėsins jokie svetimieji. Kol vyksta teismai, ji ir jos artimieji iš gimtosios pastogės nėra iškeldinti. Kad jie vis dar ne prieglaudoje, o po savo stogu, turi būti dėkingi ir dabartiniam Seimo pirmininkui. Mat šis, susipažinęs su byla, Grincevičiams patarė kuo skubiau savo vardu susitvarkyti sklypo dokumentus (tada senoliai jau buvo įmokėję investicinius čekius ir juridinių kliūčių privatizuoti sklypą nebuvo). Taigi teisėjo perparduotas namas lyg ir ne Grincevičių, tačiau sklypas - jų.
- Šiandien trokštu tik vieno: sulaukti tos akimirkos, kai nugalės teisybė. Noriu žinoti, kad mano ir mano anūkų namai priklauso nebe apgavikams, - tvirtina M. Grincevičius, o jo Marija dabar meldžiasi už Seimo pirmininko sveikatą ir tvirtina būsianti jam dėkinga visą likusį gyvenimą.
Seimo pirmininkas pasibaisėjęs
- Taip, aš prisimenu jūsų minimus senukus, - "Akistatai" sakė Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. - Man buvo jų nuoširdžiai gaila. Ateidavo pas mane abu: jis - labai tylus, o toji močiutė - kiek drąsėlesnė. Kartą, atidėjęs į šalį reikalus, dalyvavau viename teismo posėdyje. Senukai pakliuvo į jiems teisiškai nesuvokiamą gerai organizuotą ratą, kuris juos ir sutraiškė. Tuo metu jiems tegalėjau patarti gelbėti sklypą - privatizuoti jį savo vardu. Deja, dėl didelio užimtumo negalėjau šios bylos sekti iki galo.
- Senolių oponentai buvo, galima sakyti, jūsų kolegos, prieš kuriuos stoti Vilniuje neatsirado norinčiųjų. Kaip dažnai tekdavo susidurti su teisingumo nuskriaustais žmonėmis, juos ginti? Ar esate tai daręs veltui, be pinigų?
- Dabar tam turiu per mažai laiko, tačiau anksčiau, kai išėjau iš Generalinės prokuratūros, žmonėms pagelbėdavau dažnai. Įkūriau Teisinių paslaugų centrą, sutelkiau specialistų kolektyvą ir stengdavomės padėti visiems besikreipiantiesiems. Jei matydavome, kad žmogus beturtis, atvažiavęs iš rajono, pirminę pagalbą teikdavome veltui. Tai ir konsultacijos, ir dokumentų peržiūrėjimas, pirminių dokumentų parengimas. Žinoma, į teismus kituose rajonuose už dyką važinėti negalėjome.
- Daugelis, nesuradę teisybės, ryžtasi rašyti prezidentui, Strasbūro teismui, Seimo pirmininkui. Koks tolesnis jums adresuotų skundų likimas?
- O, gaunu šimtus, tūkstančius tų laiškų! Deja, neturiu laiko juos visus perskaityti, įsigilinti. Kai žiniasklaida paskelbė, kur gyvename, laiškai-skundai plaukia man netgi į namus Daugelis skundžiasi teismų darbu, neteisingais sprendimais. Deja, Seimas nesikiša į šios institucijos darbą, laiškai išskirstomi į specialius Seimo skyrius ir keliauja kitur. Tuo atveju, kai laiško autorių domina įstatymai, ar bus netolimoje ateityje svarstomas jį dominantis įstatymas, priimta kokia pataisa, stengiamės atsakyti.
- Tikriausiai pastebėjote, jog nūnai "bobutė iš Balbieriškio" turi kur kas mažiau šansų į objektyvų teismo sprendimą negu, tarkime, valdininkas, teisininkas ar turtuolis.
- Tai baisi ir didelė problema. Tiesiog šiuo metu išgyvename laikus, kai valdininkai ir kiti nelabai paiso paprasto žmogaus. Kai vadovavau Teisinių paslaugų centrui, stengiausi padėti paprastiems žmonėms laimėti prieš biurokratus, surambėjusius valdininkus. Man buvo labai smalsu iš arčiau pažinti tą surambėjusį biurokratijos sluoksnį.
- Paklausime šiek tiek su humoru. Ar nemanote, kad prieš aukštas jėgas pralaimėjusiai "Balbieriškio močiutei" belieka guostis vienu: kad, be žemiškojo, egzistuoja ir kitas, dangiškasis, teisingumas? Ir kad tenai bus viskas "suskaičiuota" ir atlyginta?
- Manau, kad tikrai yra nekaltai nukentėjusių, nuskriaustų žmonių. Kuo jiems guostis? Tikėtis, jog Lietuvoje pamažu viskas pasikeis į gera, kad to link einame.
- Čia irgi šiek tiek juokais... Ar nemanote, kad uraganas, sugriovęs skandalingai pagarsėjusią jūsų sklypo tvorą, buvo Dievo pirštas?
- (Juokdamasis) Manau, kad tvoros griūties priežastys buvo žemiškesnės - statybininkų darbo brokas.
- Dėkojame už pokalbį, linkime sėkmės nelengvame ir atsakingame jūsų darbe.
