Šeštadienį (birželio 17 d.) Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus pirmą kartą atliktas kompozitoriaus Šarūno Nako kūrinys „Sapnų Venecija, ugninis meilės uraganas“ (http://www.mic.lt/lit/news_261.htm) („Vilniaus festivalio 2006“ užsakymas). Šia proga publikuojame muzikologės Veronikos Janatjevos parašytą kompozitoriaus kūrybos apžvalgą.
Nuo pat savo kūrybos pradžios Šarūnas Nakas (http://www.mic.lt/lit/composer_page.php3?id=37) aktyviai įsiliejo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, įvairiomis formomis oponuodamas ar radikaliai peržvelgdamas tai, kas atrodė nusistovėję ir priimtina, visuomet akylai stebėdamas kontekstą ir ieškodamas dar niekieno neužimtų ar net nepastebėtų veiklos nišų.
9-ojo dešimtmečio viduryje, kai lietuvių muzikos srovės kontūrus brėžė įvairias avangardines technikas su silpniau ar ryškiau išreikštu tautiniu turiniu derinantys pokario modernistai ir jų išugdyta, kylanti naujojo paprastumo ir elegiško intymumo išsiilgusi „neoromantikų“ karta, Nakas sukūrė keletą itin ryškių, savitų kompozicijų, sąmoningai disonuojančių su to meto muzikiniu fonu (ir iš noro oponuoti, ir tiesiog iš natūralaus siekio išsiskirti). 1985 m. vienu nepaprastai intensyviu kūrybiniu šuoru („Merz-machine“ sintezatoriui ir keliems instrumentams); „Vox-machine“ juostai (25 balsams); „Ričerkarai“ (7 instrumentams) į Lietuvos muzikinę terpę buvo pasėti tokie čia niekada nekultivuoti svetimkūniai kaip dada, merz menas ir futurizmas. Koncentruotos energijos (kartais – atviros agresijos) pritvinkusios kompozicijos, sumontuotos iš maksimaliai autonomiškų linijų arba sluoksnių, pulsuojančios mechaniškai kartojamais tirštos faktūros segmentais, rėžiančios klausą elektroakustinėmis priemonėmis išgaunamu aštriu „industriniu“ skambesiu, tuomet įstrigo tarsi rakštis lietuvių muzikos kūne ir buvo greitai kritikų diagnozuotos kaip „mašinizmas“. Racionaliai sukonstruotas sudėtingumas, konceptualus erdvės ir laiko dizainas, polinkis į medžiagos redukciją ir repetityviškumą, dėmesys garso spalvai, „mašinistinis“ skambesys išliko ir vėlesnėje Nako kūryboje, lygiai kaip ir visiškai priešingas raiškos polius, išryškėjęs tyliose, somnambuliškos nuotaikos, sustabdyto laiko ir eufoniško skambesio kompozicijose (polichorinė kompozicija „Mėnulis riedantis akuotais“, 1984; Motetas 5 balsams, 1985; „Koplytstulpis“ trombonui, 1987; „Gralio taurė“ klarnetui ir perkusijai, 2001).
Dešimtmečiu vėliau Šarūną Naką ėmė dominti kiek kitokios formos plėtotės, garsų aukščių organizavimo idėjos, susietos su įvairių neakademinės muzikos pasaulių inspiracijomis (džiazo, improvizacinės, įvairių pasaulio tautų tradicinės muzikos) ar kasdienės aplinkos garsiniais įspūdžiais (radijas, MTV, gatvės triukšmas, vandens ar vėjo ošimas, paukščių čiulbėjimas ir pan.). Pirmiausia srauto idėja ir jo metamorfozė: „Tekančio vandens idėja man buvo svarbi visą pastarąjį dešimtmetį – srautai, moduliacijos, medžiagos metamorfozės“. Trys skirtingi upės pavidalai buvo įkūnyti kompozicijoje Chronon klarnetui, trimitui, violončelei, kontrabosui, mušamiesiems ir fortepijonui (1992–1997), kurioje iš gana abstrakčios, bet itin griežtai struktūruotos medžiagos lopinėlių ar paukščių klyksmus primenančių signalų, tarsi iš garsinių ištakų („Ištakos. Paukščiai“ – I dalis), pamažu pradeda formuotis veržli, stačių šlaitų tramdoma tėkmė („Upė. Rėvos“ – II dalis), įsiliejanti į plačius statiškų skambesių vandenis ir sustojanti nuliniame tęsiamų unisonų lygyje („Marios. Dangus“ – III dalis). Esminis tėkmės ir laiko tapatumas atsispindi ir kūrinio pavadinime: „Chronon – graikiškas Nemuno pavadinimas, kartu šis žodis artimas graikiškam laiko pavadinimui. Vanduo virsta laiku, laikas – liepsna, liepsna – istorija, istorija – reginiu, reginys – pasakojimu, pasakojimas – vandeniu...“
Kita pastaruoju metu kompozitoriui svarbi idėja – kone architektūrinis kūrinių projektavimas, pradedant nuo grafinių garsų aukščių struktūrų apmatų, vėliau dėliojant įvairius ritminių darinių blokus ir siejant juos į atskirus vientisus sluoksnius, nesujungtus tarpusavy jokia rišamąja medžiaga – kaip senovės civilizacijų piramidėse, mauzoliejuose ar zikuratuose. Būtent taip vadinasi kūrinys, kuriame buvo atrastas šis principas – „Ziqquratu“ fleitai, klarnetui, smuikui, violončelei, fortepijonui ir perkusijai (1998). Tai jėgos muzika, konstruojama tarsi Babelio bokštai ar didingi „garsoraižiai“, ne tik svaiginanti nuolatiniu labai garsios ir šiurkščios muzikos srautu, bet ir užgulanti ausis vienalaike daugiakalbyste. Šiame kūrinyje, beje, pirmą kartą kompozitoriaus buvo panaudotas ir natūralusis garsaeilis. Pasak Nako: „Abstraktūs ir paties sugalvoti modeliai kiek pabodo, todėl atsigręžiau į tai, kas man tarsi nepriklauso. Aš ir toliau neretai naudojuosi natūraliu garsaeiliu (nors tai neturi nieko bendra su spektrinės kompozicijos principais), taip pat įvairiomis chromatinėmis ir mikrochromatinėmis skalėmis, dažniausiai susietomis aiškios geometrinės idėjos. Iš esmės tai įvairios formos bangų arba beveik nejudančios garsų plazmos procesų modeliavimas. Įdomu, kad retoriškai jis netikėtai suartėja su įvairiomis labai senos ir labai naujos muzikos rūšimis: tačiau šito aš „nerežisuoju“, tai glūdi pačioje medžiagoje ir aš netrukdau tam atsiskleisti“.
Toks „nerežisuotas“ įvairių egzistuojančių muzikos rūšių sambūvis akivaizdus ir multiansambliniame kūrinyje „Aporija“ (2001), kuriame be deformacijų ar modernizacijų tiesiog eksponuojami trys skirtingi kūrybos būdai – pasak kompozitoriaus, „natūralus“, „dirbtinis“ ir „tradicinis“. „Natūraliajam“ be natūralaus garsaeilio (!) šioje kompozicijoje atstovauja ir pirmąkart kompozitoriaus panaudoti iš indų klasikinės muzikos pasiskolinti ritmai: „Indiški ritmai yra be galo lankstūs ir įvairūs, neįprasti mūsų girdėjimui, stipriai prikaustytam prie maršo, valso ar house'o elementarios pulsacijos. Kiekvienas indiško ritmo modelis kitoks, tarsi originali mikrogalaktika, jame užkoduotas be galo subtilus laiko pojūtis, kokio nerandu vakariečių muzikoje ir kokį racionaliai sukurti, juoba su tokiu užmoju praktiškai neįmanoma: tokių formulių net keli šimtai. Man patinka, kad tie ritmai priklauso labai senai kultūrinei tradicijai ir pripildyti gilios muzikinės patirties. Mėginu sudaryti galimybę tokią ritmiką išgirsti visai neįprastame vakarietiškame kontekste, jei norite – lietuviškame kontekste“.
Tai, kas „Ziqquratu“ ar „Aporijoje“ buvo sukrauta į vertikalę, vėlesniuose kūriniuose Šarūnas Nakas išdėsto į lėtai besivyniojančias, tarsi iš atskirų „kadrų“ sumontuotas juostas – vis dar išnyra monumentalūs sustingusio skambesio luitai, vienas kitas „garsoraižis“, tačiau nuosekliai įvairių instrumentų (ne vien mušamųjų) eksponuojami indiškų ritmų katalogai suteikia muzikai asketiškumo, gal net rituališkumo atspalvį („Žvilgsnis, apakintas Šiaurės“ dideliam ansambliui, 2004; „Nuoga“ simfoniniam orkestrui, 2004; „Karūna“ pučiamųjų orkestrui, 2005). Tai sudėtinga muzika, rašoma vis didesnėms instrumentų sudėtims, jaučiant malonumą išgauti įvairią išraišką ir dinamiką, bet tarsi visiškai nesirūpinant „atskleisti instrumentų galimybes“ ar „pademonstruoti tikrą orkestro skambesį“. Kaip teigia Šarūnas Nakas: „Galbūt mano kūrinius tam tikru požiūriu galima lyginti su makrosistemomis, kaip ežerai, vandenynai, upės, ūkai, spiečiai arba tiesiog milžiniški Šiaurės peizažai: čia nėra prasmės šnekėti apie pavienį garsą, motyvą ar epizodą, o bet kokie kitimai yra lėti ir vos pastebimi“.
Plačiai atsivėręs tarptautinis kontekstas ir įvairūs oficialaus pripažinimo ženklai – nuolatinis dalyvavimas Lietuvos ir užsienio naujosios muzikos festivaliuose, garsių atlikėjų dėmesys (tarp jų galima paminėti tokius gerai žinomus tarptautinius vardus kaip „Singcircle“, „Piano Circus“, „Agon Orchestra“, „KammarensembleN“, „die reihe“, „Windkraft Tirol") ir pan. – nė kiek neprigesino Šarūno Nako užsidegimo nepasiduoti madingų technologijų ar priklausomybių kokioms nors dominuojančioms srovėms kerams: „Man neįdomu ir nesinori eiti keliu, kuris niekur neveda (įvairus dabarties „meinstrymas“) arba jei tai tėra vaikščiojimas ratu aplink tvorą, už kurios neva ir vyksta „tikrasis gyvenimas“. Todėl man labai rūpi pamėgint išaiškinti ne tik kitokio matymo ir ėjimo galimybę, bet ir pasistengti sukomponuoti kitokią muziką, kuri nebūtų apsirgusi ar bent jau turėtų realių šansų pasveikti nuo tų nebrangiais chemikalais sužadintų vietinių ir importinių šamanų iliuzijų“. Kokį receptą ištrūkti iš įsigalėjusios muzikos srovės siūlo kompozitorius, šiemet gavęs užsakymą sukurti naują kūrinį Vilniaus festivaliui, propaguojančiam tradicines, visuotinai pripažįstamas vertybes? Nakas pasakoja: „Kūrinys vadinsis „Sapnų Venecija, ugninis meilės uraganas“, jame naudojuosi Petrarcos, Boccaccio, Baudelaire'o, de Sade'o ir savo paties tekstais. Tai 7 dalių kompozicija, kurioje galima įžvelgti smuiko koncerto, kantatos, madrigalo, simfonijos užuominų, kaip ir stebėti jų suliejimą į vieną naują kokybę. Čia bus daug dalykų, jau žinomų iš mano ankstesnės kūrybos: tylių mantrų ir greito mašinizmo, švelnaus vokalo ir griausmingų garsoraižių, virtuoziškų kadencijų ir gilaus kontempliavimo. Venecijos fenomenas yra neišsemiamas ir be galo įvairus, jame viskas – reginiai, istorijos ir situacijos – stipriai žadina vaizduotę...“ Atrodo, tai ir bus atsakymas: laisvos vaizduotės migracijos, išlaisvinančios iš technologinio paveldo, priklausomybių ir institucinių ribų.
„Lietuvos muzikos link“ (http://www.mic.lt/lit/newsletter.htm)
