Suteneriai mėto pėdsakus
- Iš pradžių mus visas surinko Kišiniove, - su akcentu pasakojo kalbiausioji Katia. - Po to autobusu važiavome iki Maskvos. Labai ilgai. Vėliau iškart nuvežė į oro uostą. Vyras, kuris mus lydėjo, paėmė mūsų pasus. Egipte mūsų nepraleido per sieną ir sugrąžino atgal į Maskvą. (Dabar visame pasaulyje tiek daug prostitučių iš Moldovos, kad net Egiptas atsisako įsileisti merginas iš šios šalies.) Mus lydėjęs vyras liko Egipte - tik atidavė mums dokumentus ir davė mobilųjį telefoną. Kai grįžome į Maskvą, mums paskambino ir pasakė, kad greitai būsime paimtos. Tačiau kelias paras beveik be maisto pralaukėme "Šeremetjevo" oro uoste. Vėliau mus apgyvendino viename bute. Paliko šiek tiek produktų ir uždraudė kur nors eiti, kad nepakliūtume į miliciją, nes nesame registruotos. Taip pragyvenome mėnesį.
Per tą laiką mums padarė rusiškus pasus. Su šiais dokumentais sėkmingai patekome į Egiptą. Apgyvendino viešbutyje ir liepė laukti skambučio. Po kelių dienų paskambino ir pranešė, kad pačios turime atvykti į Kairą. Šiaip taip nusigavome iki Kairo ir dar porą valandų laukėme autobusų stotyje laukdamos žinutės, ką daryti toliau. Paskambino, nurodė gatvę, kurioje prie banko mūsų laukia mašina. Bet mašinos nebuvo. Ir taip - kelis kartus. Siuntė į kitas vietas, sakė, kad sutiks, bet niekas nesutikdavo. Buvo labai karšta, mes vaikščiojome iš vienos vietos į kitą vos ne alpdamos. Galų gale netikėtai krautuvėje mus įsitempė į mašiną, o po kelių valandų atsidūrėme čia.
Tik vėliau išsiaiškinau, kad taip suteneriai mėto pėdas nuo galimo policijos įsikišimo. Klausydamasi moldavaitės pasakojimo apie keliones dulkėtomis Kairo gatvėmis aš net pavydėjau, kad praleidau patį įdomumą.
Pirmasis pažeminimas
Mus paėmė, kai dykumoje jau švito. Prie avių aptvaro stovėjo mašina - senas čiaudintis sunkvežimiukas. Beduinų buvo jau penki. Du, kaip ir iš pradžių, sėdėjo namelyje už užuolaidos, trys riksmais ir rankų judesiais ragino mus judėti. Nusiprausėme viena kitai pildamos vandenį iš butelio. Muilo nebuvo. Paaiškėjo, kad naktį iš mano rankinės dingo fotoaparatas ir kremas nuo saulės. Roza iš Chabarovsko pasigedo pinigų. Ji verkė, o aš niršau. Beduinai tik juokėsi ir tarsi nieko nesuprasdami skėsčiojo rankomis. Kai Roza vienam arabui panosėn pakišo šortus, kurių kišenėje slėpė dolerius, šis griebė juos iš rankų ir nusviedė į avių aptvarą.
Naujieji beduinai taip rijo mus akimis, kad aš, nepaisydama karščio, atvirus marškinėlius pakeičiau viską dengiančiu megztiniu. Kūnas tuoj pat suprakaitavo.
Pamačiusi, kaip beduinas kėlė moldavaitę Aliną į sunkvežimio kėbulą, iš išgąsčio tapau ekvilibriste ir vienu šuoliu persiverčiau per bortą. Bet įžūlusis arabas vis dėlto plekštelėjo man per sėdynę. Iš inercijos sudaviau jam per ranką ir tuoj pat supratau, kad padariau klaidą. Kelias akimirkas mudu žiūrėjome vienas į kitą: jis - nustebęs, aš - išsigandusi. Jis staiga iš visų jėgų trenkė man kumščiu į pilvą. Nuskridau į kitą priekabos pusę, nusibrozdinau plaštaką, stipriai susitrenkiau. Tačiau skausmo nejaučiau - pabūgau, kad dabar mane sumuš kaip reikiant. Dar gerai, jei neužmuš. Beduinas užsimojo...
Svarbiausia - saugoti galvą
Supratau, kad dabar mane jau tikrai muš. Susiriečiau, pritraukiau kelius. Tačiau kiti du arabai ėmė kažką garsiai rėkti ir moti mano pusėn rankom. Gal suveikė mano - "ypatingos prekės" - padėtis, ką man žadėjo suteneris Lioša, gal beduinai labai skubėjo, bet buvau palikta ramybėje.
Vienas "krovikas" sukomandavo gultis ant priekabos dugno. Atsiguliau, po galva pasikišau krepšį su daiktais. Greta prigulė Alina. Mus apipylė dulkėtais šiaudais, uždėjo rėmą iš lentų, o ant viršaus apkrovė presuoto šieno ritiniais. Tapo sunku kvėpuoti, visos pradėjome kosėti. Dulkių pateko į akis, jos tuoj pat pradėjo ašaroti, perštėti. Sunkvežimis pajudėjo. Truktelėjus mašinai skaudžiai susitrenkiau pakaušį ir iš siaubo pravirkau. Jau nebenorėjau šių nuotykių tęsinio, tačiau kelio atgal nebuvo. "Net jei ir išlipčiau iš šio dulkino sunkvežimio, kur be vizos, be paso dykumoje dingčiau", - taip galvojau braukdama nuo skruostų ašaras ir nuolat puolančius vabalus.
Net nežinau, kaip trumpai aprašyti tolesnę kelių valandų kančią. Paverkiau, vėliau atbukau ir mane tarsi ištiko stuporas. Paprasčiausiai gulėjau ir stengiausi saugoti galvą, kad kuo mažiau susitrenkčiau.
"Maža vanduo, maža"
Kai atvažiavome į vietą ir galų gale nuo mūsų nuėmė šiaudus, vos galėjau atmerkti nuo dulkių ir verkimo užtinusias akis. Saulė pliekste plieskė. Aplink - dykuma. Tik iš kairės horizonte buvo matyti kalnai. Visa civilizacija - pilka beduinų palapinė, prigrūsta skarmalų, ir primusas. "Tualetas" - už palapinės smėlyje, piktai stebint kupranugariui. Labiausiai man tada norėjosi namo ir tapti nematoma. Aš žinojau, kad daugiau beduinams negalėsiu paprieštarauti nė žodžio, nes bijau. Tai suvokti buvo pats didžiausias pažeminimas.
Palapinėje stovėjo didelis indas su vandeniu. Iš jo mums buvo leista prisipildyti butelius. Čia mūsų laukęs beduinas pasivadino Saša. Jis mokėjo kelis žodžius rusiškai, šypsojosi išpuvusiais dantimis ir visąlaik kartojo: "Geras rusė, zuikelis mano!" ir mėgino paliesti. Kai jis eidavo pro šalį, sprausdavausi į kamputį. Moldavaitės su juo tuoj pat susidraugavo, o merginos iš Chabarovsko, kaip ir anksčiau, laikėsi atskirai. Dulkėtas, nuo prakaito lipnus kūnas smarkiai niežėjo, bet apie prausimąsi negalėjo būti nė kalbos. Kai pamėginome nusiprausti iš butelių, Saša užrėkė: "Maža vanduo, maža!" ir atnešęs dulkėtą skudurą parodė, kaip jį sudrėkinus reikia "praustis". Apsitrynęs tuo skuduru save, žaismingai kikendamas patrynė kaklą Alinai. Aš vos nesusivėmiau, o Alina, tikriausiai bijodama pakenkti santykiams, kaip melžiama karvė stovėjo ir ištvėrė tą neva rūpestingumą. Tik po to ji vis kartojo, kad skuduras dvokė mėšlu ir dabar ji nuolat junta tą kvapą.
Tačiau maitino skaniai. Paplotėliai, sūris... Ypatingai skani buvo stipri kava (išvaizda pasibjaurėtina, bet skonis - dieviškas). Po pietų arabai išsitraukė kažkokią konstrukciją iš mažo pepsikolos buteliuko. Jis iki pusės buvo pripiltas vandens, kuriame plaukiojo kažkokie juodi dribsniai. Butelio šone buvo įtaisytas vamzdelis. Pasirodė, kad tai kažkas panašaus į kaljaną, tik anašai rūkyti. Iš po skudurų krūvos buvo ištraukta nemaža dėžė su žole. Ore pradėjo skandyti nuodingas dūmelis. Visoms mums kokią valandą reikėjo atsisakinėti rūkyti kartu.
Sašos, pavartojusio narkotikų, akys tapo piktesnės, šypsena platesnė, jis dar lipšniau pristojo prie merginų. Kai pavargusi traiškyti mano blauzdas puolančias blusas išėjau iš palapinės, jis "draugiškai" buvo apsikabinęs Aliną. Akimirką išsigandau, kad turėsime čia nakvoti. Tačiau kai Saša sukomandavo ruoštis, mano nuotaiką buvo galima pavadinti netgi gera.
Belaisvių karavanas
Po kelių minučių mūsų krepšiai ir paketai virvėmis buvo pritvirtinti prie kupranugario. Vienas arabas (jo vardo taip ir neįsiminiau) sėdo ant kupranugario ir pradėjo vadovauti kolonai. Mes nusekėme įkandin. Saša ėjo kartu su mumis pėsčias.
Sinajaus dykuma visai nepanaši į animacinio filmuko apie Aladiną smėlio kopas. Tai greičiau stepė iš sutrypto raudono ir rudo smėlio, reti dygliuoti nedideli krūmokšniai. Dideli juodi vabalai - vienintelė gyvybės forma. Pirmąją valandą ėjome pakankamai žvaliai. Galvą nuo saulė prisidengiau skarele ir paklusniai žingsniavau, jausdamasi tarsi pasakos "Tūkstantis ir viena naktis" herojė ir galvodama apie Mozę. Įdomu, jei jis Izraelio ieškojo 40 metų, kaip mes šį kelią nueisime iki vakaro, kaip buvo žadėjęs Lioša.
Naivi kvailė! Aš tada nežinojau, kad galėjau, kaip ir kitos Rusijos merginos, likti šioje dykumoje amžinai.
Pirmoji belaisvių karavano para
Iš pradžių merginos dar kalbėjosi, bet labai greit kalbos nutilo. Saulė kepino labai stipriai (karštis - 50 laipsnių Celsijaus). Skepetaitė ant mano galvos buvo taip įkaitinta, kad negalėjau paliesti. Aš ją sudrėkinau vandeniu iš butelio, o ant viršaus dar apsisukau marškinėlius. Vandenį ir nosinę šluostyti prakaitui nusprendžiau laikyti rankose. Lygiai tą pat padarė ir kitos merginos.
Kitas kelias valandas "pasaka" vis baisėjo ir baisėjo. Užsimanėme į tualetą. Kadangi aplink nebuvo jokios priedangos, pamėginome paprasčiausiai atsilikti nuo karavano. Saša taip pat sustojo lyg įkaltas. "Eik, mes pasivysim!" - mojome jam rankom. "Na! Greičiau!" - įžūliai šypsojosi Saša, nejudėdamas iš vietos. Tapo aišku, kad jis lauks. Išeities nebuvo...
Man pasisekė - ilgas sijonas beveik viską dengė. O kitos buvo įsispraudusios į džinsus. Mūsų drovėjimasis Sašai sukėlė tikrą linksmybės priepuolį. Kad nenorėtume šlapintis, mažiau gėrėme, nors karštis - ypatingas. O po to į viską buvo nusispjaut, nes prasidėjo bėdos.
Visoms pakilo temperatūra ir pradėjo svaigti galva. Saulės spinduliai tarsi garino smegenis. Labai išsausėjo rankos, o ypač - kojos. Visąlaik norėjosi jas sudrėkinti. Bet įkaitęs nuo saulės vanduo degino liežuvį, be to, jis buvo prie pabaigos, o kur pasipildyti jo atsargas? Moldavaitei Alinai prasidėjo konjunktyvitas. Akių uždegimas buvo toks stiprus, jog atrodė, kad akys išlipo iš akiduobių. Besiplaudama akis ji išeikvojo visą vandenį ir pradėjo prašyti, kad duotume bent šlakelį. Merginos, nors ir sukandusios dantis, davė. Galop Tania iš Chabarovsko pratarė: "Galėjai savo vandenį taupyti!" Alina pravirko.
Nuo karščio Roza pradėjo vemti, o paskui nualpo. Saša jai panosėn kyštelėjo amoniako. Kai toji prasimerkė, vos gyva ir papilkėjusi buvo užsodinta ant kupranugario. Dabar be jokių išlygų pasijutau belaisvių karavano dalimi. Tiesa, mes buvome brangi prekė, tad mūsų nesupančiojo grandinėmis ir neplakė rimbais. Vergė Izaura, palyginti su mumis, buvo niekis.
Saulė pagaliau buvo prie laidos. Galvos vėso. Gyvenimas ir sugebėjimas mąstyti grįžo. Tuomet suvokiau, kad šįvakar jokio Izraelio nematysim.
