Irena ZUBRICKIENĖ
- Mums kiekvienos Velykos - ne vien tradicinė Kristaus prisikėlimo šventė, kurią labai nuotaikingai švenčia visa Lietuva, pavertusi ją pačia ryškiausia pavasario švente. Mūsų šeimai Velykos kadaise dovanojo naują viltį, naujas spalvas - naują gyvenimą. Todėl šią katalikų šventę laikome ir viena didžiausių savo šeimos švenčių, - pagarbiai rinko žodžius marijampolietė Aldona Urmanavičienė (76 m.), Lietuvą pasaulyje garsinančios dainininkės Violetos Urmanavičiūtės - Urmanos mama. - Ir šitaip - jau lygiai 50 metų...
Pirmoji meilė - lyg per ugnį ir vandenį
Aldonos ir Algimanto Urmanavičių gyvenimas vertas dramatiškos meilės romano, turinčio laimingą pabaigą, kūrėjų dėmesio. Tai žmonės, kartu išgyvenę daugiau nei 50 metų ir galintys vienas kitą vadinti pirmąja ir vienintele savo meile.
Aldona ir Algimantas - klasės draugai, kadaise "brūžinę" Simno (Alytaus r.) gimnazijos suolus. Bene paskutiniaisiais mokslo metais pajutę, kad vienas kitam yra daug artimesni, nei kiti klasės draugai, jaunuoliai suprato esantys įsimylėjėliai. Anot Algimanto, stipri jųdviejų meilė gimnazistus užklupo gana anksti, tačiau ji buvo "visai kitokia, nei dabar daug kas meilę supranta: graži ir šventa - pradėta tikrai ne nuo sekso". Pora kūrė bendros ateities planus, kurie turėjo pradėti pildytis baigus gimnaziją. Deja, jaunuolių meilę ištiko pirmasis rimtas išbandymas: 1948-aisiais, bebaigiant gimnaziją, visa Algimanto šeima buvo ištremta į Sibirą. Kaip iki šiol mena Urmanavičiai, - už turėtus aštuonis hektarus žemės.
Aldona liko liūdėti gimtinėje. Devynis mėnesius ji kiekvieną dieną laukė žinios iš Algimanto, bet buvo slegianti tyla. Laukimas buvo didžiausia viltis ir paguoda. Galiausiai Aldona gavo savo mylimojo laišką, iš kurio sužinojo, kad Algimantas ne tik ištremtas, bet dar ir nuteistas trejus metus kalėti. Mat vaikinas, nenorėjęs susitaikyti su mintimi, kad verčiamas gyventi svetur, kelionėje į Sibirą, kažkur ties Kazachstanu, bandė pabėgti. Bėglys buvo sulaikytas Urale, o už "nuotykį" jam buvo atseikėta bausmė.
Jaunuoliai didžiulį juos skiriantį atstumą tirpdė laiškais. Viename iš jų Algimantas aiškiai pranešė, kad jis niekada nebegrįš į Lietuvą, nes jam tai uždrausta. Lyg tarp eilučių Aldona tuomet perskaitė, kad vienintelė galimybė pasimatyti ir gyventi kartu - jos kelionė į tolimąjį Sibirą.
- Tada jau buvau Vilniaus pedagoginio instituto studentė, pasiruošusi įsigyti vokiečių kalbos mokytojos specialybę, - prisimena Aldona. - Rodės, viską mesiu ir lėksiu pas Algimantą - buvau labai įsimylėjusi ir itin užsispyrusi! Tėvai neatkalbinėjo manęs, tačiau pareikalavo pirmiau Lietuvoje pabaigti mokslus. Vilniuje būčiau mokiusis penkerius metus - tai buvo amžinybė, laukiant susitikimo su mylimuoju. Skubiai perstojau į Klaipėdos mokytojų institutą, kur pasirinkau istorijos studijas. Ten reikėjo mokytis tik trejus metus, ir įgijau nebaigtą aukštąjį išsilavinimą.
Kunigo pareigas atliko ... senelis
Baigdama studijas, Aldona jau žinojo, kad jos laukia ilga kelionė. Mergina net nepasidomėjo, kokios darbo ir gyvenimo sąlygos jos lauktų Skaudvilėje (Žemaitijoje), į kurią buvo gavusi paskyrimą dirbti mokytoja.
Palydėti Aldoną pas būsimąjį vyrą ryžosi jos senelis Petras Rutkauskas - caro laikų kareivis, išmaišęs kone visą Rusiją, buvęs garsus kalvis, arklius kaustydavęs ir kariuomenėje. Jis puikiai mokėjo rusų kalbą, tad buvo nepakeičiamas jaunutės anūkės palydovas tolimoje kelionėje. Kartu su Aldona į Sibirą traukiniu dvi savaites dardėjo ir jos senelės į metalinį konteinerį sukrautas kraitis, turėjęs šildyti jaunuosius jų bendro gyvenimo pradžioje.
- Algimantas, žinodamas apie mano kelionę, laukė mūsų Čeremskovo (Irkutsko sritis), traukinių stotyje. Jūs neįsivaizduojate, koks jausmingas buvo tas mūsų pirmasis pasimatymas po penkerių išsiskyrimo metų!.. - akyse sužibusios ašaros išdavė, kad įsimintinų prisiminimų neišdildė net penki dešimtmečiai.
Vėl susitikusi pora iškart nutarė tuoktis. Vestuvėms buvo pasirengta per kelias dienas. Santuoką, įregistruotą civilinės metrikacijos skyriuje, palaimino ... Aldonos senelis, atlikęs kunigo pareigas! Tai vyko prie kaimynų paskubomis įrengto laikino altorėlio. Senelio linkėjimai jauniesiems buvo tarsi priesakas jų šeimyninio gyvenimo pradžiai.
1956-ųjų Velykos dovanojo stebuklą
- Tų stebuklingųjų Velykų mums dar teko laukti trejus metus, - prasitarė A. Urmanavičienė. - Net nenujausdami, kad jos "gresia", buvome susitaikę su tuo, ką turėjome.
Senelis jaunuosius paliko, po vestuvių pasisvečiavęs dar keletą savaičių. Jų atsisveikinimas buvo labai skausmingas - niekas nepuoselėjo vilčių, kad kada nors dar pasimatys...
"Be teisės grįžti į Lietuvą", - toks tuometinės politikos verdiktas buvo paskelbtas A. Urmanavičiui. Tremtinys dirbo atvirose anglių kasyklose - buldozeriu "Staliniec" stumdė anglių luitus. Kartu dirbęs vienodo likimo klasės draugas Petras mėgdavo nuolat kartoti: taip bestumdant ir baigsis nykiai jų gyvenimas. Aldona šiai taisyklei nebuvo linkusi pritarti ir pasiduoti: ji vylėsi, kad Stalinas - ne amžinas, o kas bus po jo mirties, tik ateitis parodys.
Aldona įsidarbino mergaičių vidurinėje mokykloje - dėstė vokiečių kalbą. Su mokyklos bendruomene bendravo rusų kalba. Mokiniai savo jaunutę mokytoją šaukdavo "inostranka" (užsieniete). Kolegės smalsiai apžiūrinėdavo lietuvės drabužius, prašydavo paskolinti suknutę ar palaidinę, kad galėtų nusikopijuoti modelį, detales. Niekas neužgauliojo tremtinio žmonos - Aldona jautėsi esanti gerbiama.
Geros nuotaikos vyravo ir namuose: po metų Urmanavičiai susilaukė savo pirmagimės Dalios.
- Kai Dalytei buvo dveji, pas mus atvyko lietuvis kunigas, - apie bene įsimintiniausias dienas pasakojo Aldona. - Sumanėme oficialiai įteisinti bažnytinę santuoką, pakrikštyti dukrelę ir kartu atšvęsti Velykas. Po rimtųjų ceremonijų vyko pokylis. Kaip dabar atsimenu, dalyvavo ir komendantas. Jis vaišinosi kartu su visais. Vienu metu komendantas prie stalo prakalbo turįs gerų žinių tremtiniams lietuviams: mokytojų ir daugiavaikėms šeimoms leidžiama grįžti gyventi į Lietuvą! Niekas nepatikėjome. Maniau sau: atėjo komendantas į linksmą pabuvimą, "padaugino" - ir sapalioja nesąmones...
Tos komendanto "sapalionės" vis dėlto buvo ne išgėrusio pareigūno paistalai, o tikra tiesa - po mėnesio Urmanavičius pasiekė oficialus pranešimas apie priimtas naujoves, apie galimybę grįžti į Lietuvą. Prireikė kelių mėnesių, kad tą pačią minutę sutuoktinių mintis užvaldęs planas išsipildytų realiai: pardavę tai, ką Sibire buvo įsigiję, jie su Algimanto tėvais leidosi į svajonėse jau buvusią numarintą kelionę - Lietuvon. Anot Aldonos, tai buvo tikras stebuklas, kurį jiems dovanojo Velykos toli nuo gimtinės. Šiemet Urmanavičiai tyliai mini naujojo gyvenimo Lietuvoje 50-metį.
Pasaulinio talento galėjo ir nebūti...
Sugrįžę į gimtinę, Urmanavičiai įsikūrė Suvalkijos sostinėje. Džiaugsmą didino ir tai, kad rado gyvus artimiausius žmones - net ir savo "kunigą" - senelį Petrą. Deja, laimingas akimirkas temdė gimtinėje tvyrojusi komunistinė politika: tremtiniams daug kur buvo uždaros durys - teko atstumtųjų dalia, trūko darbo ir pinigų. Tremtinio žmona, nors pati buvo nei ištremta, nei nuteista, buvo prilyginama jos vyrui. Aldonai, Švietimo ministerijoje prabilusiai apie norą mokytojauti ir Rusijoje įgytą patirtį, buvo pasiūlyta ... vykti atgalios. Nepalūžti, anot Aldonos, vėlgi padėjo meilė.
Algimantas, prisiminęs savo gimnazijos svajonę - studijuoti chirurgiją, nutarė stoti į Medicinos institutą. Jo dokumentus pavartęs vienas darbuotojas iš karto patarė negaišti laiko - esą komjaunuoliai ne visi priimami, o čia - tremtinys... Tas "žinovas" pasiūlė Algimantui pabandyti laimę Žemės ūkio akademijoje. Šitaip buvęs tremtinys tapo Mechanizacijos fakulteto studentu. Vyras buvo gerokai vyresnis už savo bendrakursius, tad šie jį pagarbiai vadindavo uošviu. "Uošvis" studijas baigė pavyzdingais pažymiais. Tai lėmė jo tolimesnę karjerą grūdų perdirbimo įmonėje.
Tuo metu Aldona darbavosi netoli Kazlų Rūdos esančiame Jūrės miestelyje. Nedidelėje mokykloje gauti vokiečių ir rusų kalbos mokytojos darbą jai padėjo brolis, tuo metu vežiojęs partijos komiteto sekretorių. Į nuošalų gamtos prieglobstį arčiau Kauno jauna šeima nusikraustė dar ir dėl Algimanto studijų - kad būtų arčiau važinėti. Jūrėje gimė ir dabar pasaulį savo dievišku mecosopranu stebinanti ir žavinti Violeta. (Šiemet jai - 45-eri.)
- O mūsų Violetos galėjo ir nebūti, - netikėtai pakreipė pokalbį ponia Aldona. - Nuovargis ir išsekimas po Sibiro man prišaukė tuberkuliozę. Tuo metu aš kaip tik laukiausi Violetos. Medikai, įvertinę mano nesveikatos laipsnį, patarė negimdyti. Aš rizikavau, nes negalėjau žudyti užsimezgusios gyvybės. Ir štai kaip buvo laimėta šiuo mano sprendimu: dabar turime Violetą - jos balsu gėrisi visas pasaulis, - didžiuodamasi kalbėjo dainininkės mama.
A. Urmanavičienė pasakojo ypatingą šilumą ir dėkingumą visą gyvenimą jaučianti tuometinei Violetos auklei Kastulei, prižiūrėjusiai mažylę Jūrėje ir slaugiusiai silpnos sveikatos gimdyvę. Anot Aldonos, džiova išgaravo per septynis mėnesius - nuo Kastulės virtos pušų ūgių arbatos, išspaustų burokų ir morkų sulčių sveikata taisėsi ne dienomis, o valandomis.
Dainininkės margučiai - iš svogūnų lukštų
Kad Violeta muzikali, tėvai pastebėjo patys, tiksliau - pati mergaitė apie tai pranešė. Per savo šeštąjį gimtadienį ji pareiškė labiausiai norinti šuniuko ir ... fortepijono. Pirmoji dovanėlė mergytę pasiekė iškart, o antrosios teko laukti porą metų, kol Violeta pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Štai tada ir pradėjo tiestis Violetos muzikinės karjeros kelias, nuvedęs ją į užsienio šalis ir dabar toli nuo namų ryškiai šviečiantis Urmanos vardu.
Vienas kito tvirtai besilaikantys Aldona ir Algimantas nekeiksnoja savo likimo, kad, išleidus į gyvenimą dvi šaunias dukteris ir po visų darbų išėjus į pensiją, tenka gyventi visiškai vieniems, nes pakeisti tai, ką norėtų, neįmanoma. Pirmagimės Dalios jie neteko prieš penkerius metus: Marijampolėje buvusią žinomą medikę pakirto sunki liga. Liko dvi Dalios dukros, kurios dabar gyvena su savo tėčiu ir nuo senelių neatitrūkusios. Gerų žodžių Urmanavičiai negaili ir žentui, kuris, deja, per anksti tapo našlys. O savo karjeros viršūnėje šiuo metu esanti Violeta - retas svečias namuose. Jau penkiolika metų, kai ji - "pasaulio žmogus". Su tėveliais Violeta labai dažnai bendrauja telefonu - skambinėja iš bet kurios pasaulio vietos, kur tuo metu būna apsistojusi. Garsiosios dukters koncertiniai planai valandos tikslumu žinomi dvejiems ateinantiems metams, o šiaip koncertai aptarti bene penkeriems būsimiems metams. Toks darbo krūvis ir grafikas tolina dainininkę nuo gimtinės. Kai Violeta parvyksta į Lietuvą, tėveliai važiuoja pas ją į Vilnių. Urmanavičiai buvę ir dukters namuose Italijoje, kur ji gyvena su šios šalies žymiu tenoru Alfredu Nigro, pernai tapusiu Violetos vyru. Dar vieni Violetos namai, kuriuos ji bene labiausiai myli, - Vokietijoje.
- Žentas mokosi lietuviškų žodžių, Algimantas - itališkų, tai taip ir bendraujame, - linksmai pasakojo Aldona.
Urmanavičiai, pasitikdami Velykas, džiaugėsi ir vėl sulauksiantys Violetos gražių sveikinimų, prasmingų linkėjimų. Dainininkė, kai buvo moksleivė, labai mėgdavo pati marginti kiaušinius Velykoms. Jai labiausiai patikdavo močiučių pamėgtas būdas: apvynioti kiaušinius skudurėliais ir kišti į svogūnų lukštų nuovirą. Po to Violeta "nuo dūšios" skutinėdavo margučius ir džiaugdavosi Velykų teikiamais smagumais.
- Violeta mums - tarsi atlygis už visas praeityje patirtas kančias, padėka už turėtą kantrybę ir norą turėti gražią ateitį, - neslėpė pasididžiavimo dukterimi Aldona. - Žodžiai "atstumas", "užsienis" mūsų šeimoje nėra keiksmažodžiai, nes tėvai turi būti laimingi, kai laimingi jų vaikai.
Sandros KUČINSKIENĖS nuotr.:
- Aldona ir Algimantas Urmanavičiai kartu jau per 50 metų, nes visada brangino ir brangina vienas kitą
- Dainininkės karjerą pasirinkusi Violeta Urmana - retas svečias namuose, užtat tėvai kasdien grožisi jos nuotraukomis
2006 04 06
