Kas suskaičiuos, kiek kartų politikai ir jų vadovaujamos partijos per šešiolika pastarųjų metų atvirai ir ciniškai apgaudinėjo Lietuvos žmones?
Suskaičiuoti neįmanoma, o ir skaičiuoti nėra kam. Baisiausia, kad tai nieko nebestebina ir net nuodėme nebelaikoma. Kas beatsimena 1, 11, 111, 1111 dienų pažadus? Kas atsimena dainuojančios revoliucijos pažadus apie skaidrią, nekorumpuotą, žmonių lūkesčius ir viltis atitinkančią valdžią? Galbūt kas nors atsimena, kada pradės galioti pažadas „Nusipelnėme gyventi geriau“?
Atviras melas, net nesitikint įvykdyti nors dalį pažadų – tai šiandieninės Lietuvos politikos kasdienybė.
Paskutinis ir akivaizdžiausias tokio atviro ir ciniško melo Lietuvos žmonėms pavyzdys – tai tiesioginiai merų rinkimai. Agituodami balsuoti už savo partijas per praėjusius rinkimus į Seimą, visi politinių partijų lyderiai vienbalsiai piktinosi atotrūkiu tarp Lietuvos piliečių ir valdžios. Vienas iš pirmųjų žingsnių, galinčių tokį atotrūkį sumažinti – tiesioginiai merų rinkimai. Lietuvos žmonės patys turi turėti teisę rinkti savivaldybės vadovą ir reikalauti iš jo tiesioginės bei asmeninės atsakomybės. Atrodytų, viskas aišku, tačiau…
Valdančiąją daugumą sudarančios partijos, pusantrų metų melavusios apie savo tikrąjį siekį keisti Konstituciją ir koreguoti reikiamus įstatymus tiesioginiams mero rinkimams įvesti, galop viešai pareiškė, kad to nebedarys.
Kalbos ir motyvai, kad nerandamas reikiamas kompetencijų pasiskirstymas tarp būsimo mero ir savivaldybės tarybos, tėra dūmų uždanga, slepianti tikrąsias politikų baimes ir motyvus.
Neįtikėtinai ramiai ir su giliu supratimu širdyse tiesioginių mero rinkimų idėjos sužlugdymą sutiko ir tam neprieštaravo save vadinančios opozicinėmis konservatorių ir liberalų centristų partijos.
Tai kas gi atsitiko? Kodėl taip karštai gintas valdžios priartinimo prie piliečių principas taip lengvai ir vieningai pasmerkiamas myriop?
Manau, tikroji elitinių politikų baimės priežastis yra gana žemiška. Jie bijo prarasti dalį įtakos ir valdžios savivaldoje, kurią turi dabar, kai merai skiriami slapta derantis tarp partijų. Politikai bijo, kad ne savo vadams iš Vilniaus, o paprastiems miestų ir miestelių rinkėjams bus priversti tarnauti ir atsiskaityti būsimieji merai ir kad jokia konservatorių, socialdemokratų ar kitos partijos vadovybė nebegalės taip lengvai tampyti už virvučių savo partijų statytinių. Jeigu žmonės gaus didesnę galimybę ir galią patys rinktis savo vadovus, tai kažkas tokią galią praras.
Elitinius politikus gąsdina ir kita galimybė. Tiesioginiai merų rinkimai – tai tik pirmasis žingsnis. Toliau neabejotinai reikėtų didinti Lietuvos žmonių galias ir įtaką priimant valstybei svarbius sprendimus. Tai ir realiai veikiančios referendumų sistemos įvedimas Lietuvoje, ir centrinės biurokratinės sistemos mažinimas, daugumą funkcijų perduodant savivaldybėms. Tai ir grįžimas prie apskričių valdžios reformos, valdžios, kuri Lietuvoje kažkodėl ne renkama, o tų pačių elitinių politikų skiriama, pasidalijama pagal kvotas.
Bando mūsų politikai ieškoti motyvų ir savo melui dėl tiesioginių mero rinkimų pateisinti. Turint tokią ilgametę patirtį, kai ieško, tai kažką ir randa.
Vieni sako, kad mūsų visuomenė, tai yra Lietuvos žmonės, nepakankamai subrendę, kad patys galėtų tiesiogiai rinktis, nors tie patys Lietuvos žmonės tampa užtenkamai subrendę, kai medžiojami jų balsai Seimo rinkimuose. Kiti sako, kad turčiai su pinigų maišais susistatys savus merus, nors tie patys elitiniai politikai bėga pas tuos pačius piniguočius prašydami paramos savoms partijoms, kai tik artėja rinkimai, ir net nesirengia šios sistemos keisti.
Akivaizdu, kad šiandieninė Lietuvos politinė nomenklatūra nepasirengusi ir nesiruošia taikytis nei su naujų politinių jėgų atsiradimu, nei su turimos valdžios ar galių perskirstymu ir lengvai tų galių neatiduos. Prieš rinkimus, kai reikalingi Lietuvos žmonių balsai, ir toliau bus kalbama viena, žodžiais bus ginama demokratija, pilietinė visuomenė ir Lietuvos gyventojų nuomonės paisymas, o paėmus valdžią realiai daroma visai kas kita. Juk daug paprasčiau, kad ir pasipykstant tarpusavyje, viską pasidalyti pagal principą: „Šiandien tu man, rytoj aš tau“.
Lietuvos žmonės tegul palaukia, nes jie dar nėra pakankamai subrendę – tokia šiandieninių elitinių politikų nuomonė.
Belieka viena viltis – laukti, kol Lietuvos žmonės pakankamai subręs ir ryžtingai pakeis politikus, šešiolika metų meluojančius ir vedžiojančius juos už nosies, o už jų nugarų tyliai pasidalijančius viską, ką tik galima pasidalyti ar pasiimti sau arba savo bičiuliams.
Valentinas Mazuronis, Seimo Liberalų demokratų frakcijos seniūnas
