Įtampa tarp valdančios daugumos koalicijos partnerių neabejotinai ir grėsmingai didėja. To nematyti gali tik aklas arba visiškai nesiorientuojantis šiandieninėje Lietuvos situacijoje žmogus. Pažiūrėkime į tris pastarojo meto pavyzdžius.
1. Bekompromisė ir atvira kova tarp Algirdo Brazausko socialdemokratų ir Viktoro Uspaskicho darbiečių – kas ir kam dalins 20 mlrd. ES fondų lėšas.
Blogiausia, kad niekas šiandien rimtai nediskutuoja, kur reikia investuoti šias lėšas, kad Lietuva padarytų realų proveržį ir veiksmingai išnaudotų ES teikiamą istorinį šansą.
Susidaro įspūdis, kad šiandien kriterijus yra vienas – per kur lengviausia susigrąžinti „atkatus“ (fondo grąžos procentus) sau, partijai, bičiuliams. Kokiu būdu geriausia ir efektyviausia „nusavinti“ dalį ES fondų lėšų.
Būtent todėl 22 proc. skiriami transporto sistemos plėtrai ir tik 4 proc. informacinės visuomenės plėtrai.
Be abejo, labai svarbūs Lisabonos strategijos prioritetai, tačiau manau, kad pagrindiniai prioritetai pas mus Lietuvoje turėtų būti šie: švietimas ir mokslas, sveikatos apsauga, piliečių saugumas.
Gaila, kad tiek švietimui ir mokslui, tiek sveikatos apsaugai planuojama skirti tik po 4 proc. Mums visiškai nesvarbu, dėl ko šiandien mirtinai kovoja valdančiosios koalicijos partneriai: kas dalins ES fondų lėšas – darbiečiai, socdemai ar dar kas nors. Lietuvos žmonėms svarbu, kad tie pinigai nebūtų išvogti arba panaudoti kieno nors asmeniniam praturtėjimui, nors apie tai valdančiojoje koalicijoje taip pat niekas nediskutuoja. O Adolfo Šleževičiaus laikų 5 proc. daug kas šiandien atsimena kaip nekaltą vaikišką žaidimą.
2. Akivaizdi vidinė koalicijos kova už resursinius kanalus – ministerijas, per kurias tekės pinigai.
Naujų ministerijų kūrimas ir karas dėl jų yra ne kas kita, kaip karo už įtaką ir pinigus tęsinys. Galima diskutuoti, ar pasikeis ir kaip pasikeis informacinių technologijų valdymas Lietuvoje, įsteigus naują ministeriją, tačiau šiandien kovojama ne dėl to. Negražiai atrodo ir bandymai persiskirstyti esamas ministerijas išmetant „nusilpusius“ partnerius.
3. Nebepaslepiama ir nebeslepiama bendražmogiškų santykių krizė tarp žmonių, šiandien valdančių valstybę.
Santykiai tarp prezidento Valdo Adamkaus, premjero Algirdo Mykolo Brazausko ir įtakingiausios partijos vadovo Viktoro Uspaskicho atrodo tikrai nekaip. Tarpusavio konfliktai ir nemeilė vienų kitiems nebenuslepiamai veržiasi pro visas skyles.
Išanalizavus šiuos tris pavyzdžius, o jų yra kur kas daugiau, akivaizdu, jog politinė situacija Lietuvoje šiandien yra tokia, kad pats laikas atsakyti į paprastą ir esminį klausimą: „Ar gali ir ar turi tokia valdančioji koalicija tokiais metodais valdyti valstybę toliau. Galų gale kiek dar laiko tokia koalicija galės dirbti kartu?“
Nė kiek nemažiau svarbus klausimas, o kas bus ar gali būti toliau?
Manau, ilgiau tokiais metodais ir formomis valstybės valdyti nebegalima. Nes tai ima kenkti valstybei.Jeigu valdančioji koalicija taip dirbs ir toliau, nesuvokdama realios situacijos ir jos vystymosi tendencijų, tai ledonešio ši valdanti koalicija gali ir nesulaukti.
Paprastas klausimas, kuriuo nuolat gąsdina vieni kitus politikai: kas tokiu atveju bus toliau?
Manau, kad partijos, gavusios didžiausią rinkėjų pasitikėjimą ir šiuo metu sudariusios valdančiąją daugumą, turi iš esmės keisti požiūrį į gautos valdžios tikslus. Jos turi pradėti sutelktai dirbti valstybės, o ne asmeninių, partinių ar oligarchinių grupių interesams.
Jeigu dabartinei valdančiajai daugumai nepavyks iš esmės pasikeisti ir koalicija grius, tai irgi nėra pasaulio pabaiga.
Visos į Seimą išrinktos politinės partijos, nepriklausomai nuo to, kiek narių jos turi Seime, turėtų atidėti į šoną visas savo politines ambicijas bei kaprizus ir suprasdamos stabilumo bei vieningumo svarbą mūsų valstybei dabartiniu laikotarpiu, sudaryti naują visas frakcijas vienijančią daugumą. Daugumą, suvienytą vienos idėjos ir siekiančią bendro tikslo – esminio Lietuvos proveržio, išnaudojant istorinį momentą ir ES teikiamas finansines bei kitokias galimybes.
Tokios daugumos sudarymo iniciatorius ir centras turėtų būti prezidentas Valdas Adamkus, žinoma, jeigu jis turės laiko būti Lietuvoje.
Būtent tokios koalicijos, kurios nariai peržengs trumpalaikes politines ambicijas bei intrigas ir pripažins bendro Lietuvos valstybės tikslo svarbą, kūrimas ir turėtų būti šiandien prezidento V. Adamkaus ir jo komandos, visų politinių jėgų, linkinčių gera Lietuvai, pagrindinis darbas ir tikslas.
Prezidentas V. Adamkus ir jo komanda turėtų energingai daryti šį nelengvą, bet šiuo metu būtiną darbą Lietuvos valstybei.
Ši idėja nėra nauja, visų politinių jėgų mobilizavimo idėja , svarbiausiais valstybės vystymosi, lūžio etapais išbandyta daugelyje valstybių, kad ir po Antrojo pasaulinio karo, ir daugeliui iš jų prasiveržti pavyko.
Lietuvoje tai reikia daryti, daryti tai reikia šiandien, nes rytoj gali būti vėlu.
Valentinas Mazuronis, Liberalų demokratų frakcijos seniūnas Seime.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
