Aidas PANERYS
Nelaimės toli ieškoti nereikia, ji tyko čia pat, už durų, ir tai dabar žino ne tik penkiolikmetė Vaida bei pustrečių metukų sūnelio Roberto netekusi jos pusseserė Gražina, su vienu pavasariu jaunesniu Sigitu jau senokai skudurus į krūvą sumetusi trisdešimt trejų metų gyvanašlė, bet ir kiti Meškuose (Tauragės raj.) gyvenantys žmonės. Bėda į jų kaimą atklydo netikėtai, tuoj po pusiaudienio, bet jos ištakų reikia ieškoti nepaprastai vargingoje kai kurių šeimynų buityje.
- Jeigu kasdienė kova dėl būvio tą rytą mus nebūtų prispyrusi vykti į Gaurės seniūniją atsiimti labdaros, - vėliau sakė artimiausioji kaimynė Valentina Šlevinskytė, - tai tragedija gal būtų praslinkusi pro šalį. Nors... kas žino? Vaikų už pavadžio nepririši, o kai jų yra daug, tai pypliai visokių šelmysčių prasimano. Negali išeiti iš namų - tuoj kas nors atsitinka. Štai kodėl aną rytmetį Gražina Augustinienė savo penkias atžalas - Laimoną, Liną, Simoną, Sigutę ir Robertą - paliko saugoti Vaidai Aliukaitei, savo mamos sesers dukrai. Šioji tam būriui vaikučių, nuo dešimties iki pustrečių metų, yra teta, tiktai dar, matyt, per jauna sužiūrėti tris berniūkščius ir dvi mergaites. Mano nenaudėliai liko vienui vieni, o mes visi - Gražina ir jos brangiausiasis Sigitas Gavrilenkovas, Vita Aliukienė, aš ir mano sugyventinis - pusę aštuonių išvažiavome autobusu į Gaurę. Prasitrynėme tokių pat bėdžių eilėje ilgokai. Labdaringai dalinamus drabužius, beje, gana prastokus, ne kiekvienam mažyliui ir suaugusiajam tinkamus, gavome artėjant vidudieniui.
Vaida Aliukaitė, kurią kitądien radome pas kaimyną Joną Austyną, mums papasakojo, kaip, jos nuomone, įvyko ši nepataisoma nelaimė. Penkiolikmetė sakė, jog vaikai malėsi daugiausia kieme. Kartais jie, žinoma, įbėgdavo į trobą, bet greit vėl nerdavo į lauką. Artėjant vidudieniui, nepilnametė teta paliko kieme lakstančius vaikus ir nuėjo į vos už keliolikos žingsnių, ant kalvelės, stovintį mamos namelį. Pusseserės troboje irgi kūrenosi malkomis pakurta krosnis, bet Vaidai, labiau įpratusiai šeimininkauti prie savo viryklės, ten buvo parankiau gaminti pietus. Ji ir plušėjo sukaitusi tarp garus ir visokius kvapus skleidžiančių prikaistuvių, puodų ir keptuvių, kol staiga - buvo 12 valanda 10 minučių - atsilapojo namuko durys. Įbėgo devynmetis Linas ir, anot mergiotės, nuo slenksčio sušuko: "Vaida, gelbėk! Degam!" Ši pažvelgė pro langą. Ojetau, iš tikrųjų! Gražinos trobelėje stogas jau buvo apimtas liepsnos. Ji stačiagalviais išlėkė į kiemą ir nevalingai suskaičiavo galvas užrietusius ir gaisrą stebinčius vaikus. Stigo Roberto, pačio mažiausiojo. Mergiotė metėsi prie durų, pravėrė jas ir šūktelėjo, bet vietoj berniūkščio atsako išgirdo vien baisiausią ugnies tratėjimą. Į veidą smogė troškių dūmų tumulas. Kaitra buvo nežmoniška. Reikėjo skubėti ir viską pranešti ugniagesiams.
Atvyko keturios gaisrininkų mašinos, paskutinioji - iš Gaurės, bet šiai jau nebuvo ką veikti. Tauragiškiai ir kitos gelbėtojų komandos padarė viską, ką galėjo, bet vaiko, žinoma, niekaip negalėjo išnešti. Jį vėliau rado įsikniaubusį į kambario kampą. Užduso ir sudegė. Net be specialistų išvadų buvo matyti, kad gaisras kilo virtuvėje. Galimas dalykas, kad mažasis Robertas susiviliojo ugnies atšvaitais, sklindančiais pro krosnies dvigubas dureles, kad jas atidarė, kad iš vidaus kaip pupos pabiro raudonos žarijos. Uždaryti dureles buvo per karšta, tolėliau pariedėjusių ir ant grindų šokinėjusių žarijų reginys, matyt, berniuką išgąsdino. Užuot bėgęs bent į kiemą, mažylis pasislėpė. Pravertos krosnies durelės savaime pakiša būtent šitokią versiją. Lauke kone kūliais ėję vaikai, deja, gaisrą pastebėjo per vėlai. Štai ir nutiko tragedija.
