Tai pirmoji išvada, kurią padariau pažiūrėjęs „Eurovizijos“ transliaciją iš Rygos. O norėdamas pažaisti tam tikrą pranašą, bandžiau atspėti, kas laimės, ir padariau antrą išvadą – mums tai negresia.

Iš tiesų nenorėčiau, kad mūsų šalis laimėtų, nes tada mūsų kultūros biudžetas netektų visų milijonų, - juk iš kur kitur būtų metamos lėšos gelbėti nacionalinį prestižą? Ir ar jį gelbėti reikia? O čia jau neišsisuksi su penketu milijonų Frankfurto knygų mugei ir kukliai elegantiška popierine Sauliaus Valiaus instaliacija. Čia jau reikės elektros, aparatūros, plieno, technologijų, operatorių ir t.t. Užtektų darbo atskirai įkurtai Eurovizijos ministerijai. Nes apsikiaulinti nesinori - latviai pasirodė išties puikiai, originaliai ir nesitėškė veidu į purvą. Bet, kai pagalvoji – kokia kaina? Ar ji adekvati šalies, kurią ir taip neblogai (bent jau Rygą) pasaulyje žino, garsinimui? O kas jos nežino, tas ir joje gyvendamas nežinos.

Visgi prie pranašysčių. Bandžiau surasti dėsnius, kuriais „Eurovizijos“ konkurso skoniai ir laimėtojai grindžiami. Tačiau šįmet konkursui vykus be šalių žiuri komisijų, tai pasirodė kiek sudėtingiau – žmonių skonio nenuspėsi niekaip. Ir vis dėlto... Tačiau besikeičiant taisyklėms, atsižvelgti į tendencijas verta, jei kitąmet jau žiuri spręs pusfinalius ir superfinalus.

REKLAMA

Taigi, iš pradžių pabandžiau sau susiformuluoti, kas, kokios mados ir mąstymo būdai turėtų būti „einami“ šį konkursą. Pasidariau išvadą, kad gali būti aktualu ne stipri agresyvi daina ir asmenybė, ne veržlumas, o – nustebimas, jaunatviškumas, džiugus veidas. Šias išvadas pasidariau kaip kontrastą globalinėms katastrofoms ir karui Irake, dolerio griūčiai, žemės drebėjimui Alžyre. Todėl neramiems laikams (jie niekad nebuvo ramūs, tačiau Irakas padarė savo) labai tiktų ne daina apie meilę, bet apie taiką. Žodžiu, nauja „Imagine“, traukiama jaunų gražių nekalto prasidėjimo scenoje žmonių. Be to, mintyse permesdamas žemėlapį ir šalis, kurios yra iš Artimųjų Rytų regiono, nusprendžiau, kad laimingoji turi būti Turkija (arti Irako, kurdų problemos, žemės drebėjimas. Bet - ir tai, jog rytietiška muzika nenueina nuo madų podiumo).

O dabar – prie konkretybių, kurių dainas jau žiūrėdamas atmetinėjau (tai – ne pranašystės post factum , tik menka analizė). Atmečiau „Tatu“ kaip nelabai vykusią dainą, be to - kiek agresyvią ir neramią, tačiau jai pridėjau pliusų už didžiulę šalį (Rusija), su kuria reikia skaitytis, ir už gerą scenovaizdį su tūkstančiais blikų.

Lenkams pranašavau vieną aukštesnių vietų, gal net trejetuke (daina vokiškai ir lenkiškai, vadinasi „Jokių sienų“, tiesiog himnas taikai, beje, gerai sukurptas ir puikiai dainininkų sutrauktas). Tik paabejojau, ar „Eurovizija“ nenorės jau krapštytis iš Rytų Europos regiono kiek tolyn.

Nekaltybę ir daug tyrumo atradau islandės (puiki energinga, džiugi daina) ir norvego (jaunasis Eltonas Johnas) veiduose, ir beveik stačiau už juos. Nors, pamatęs dainininko iš Izraelio primityvios dainos choreografiją - tiesiog reklamą Steveno Spielbergo „Pagauk, jei gali“, - pamaniau ir apie jo šansus. Nepasisekė. Spielbergą dabar keičia Wachovskių „Matrica. Perkrauta“, tad ir žydams reikėjo apie tai pagalvoti ir persikrauti.

Turkai nenuvylė ir jų šansai pagerėjo – Rytų motyvai plius repas plius gera, nors paprasta choreografija. Jų šansai stipriai išaugo.

REKLAMA

Visos kitos dainelės buvo bet kokios. Remdamasis kelių metų patirtimi „avangardistus“ ar „nestandartus“ – belgus ir austą - atmečiau. Paabejojau ir dėl ukrainiečio – balsas tikrai stiprus, daina nebloga, bet kiek neskaniai persistengta su jogais scenoje.

Finalą žinote. Švenčia turkai. Bet ne dėl savo nuspėjimo rašau. Akivaizdu, kad „Eurovizijoje“ kai kas pasikeitė. Į dešimtuką, ir aukštai, pakliuvo ne „eurostandartai“ Belgija (antra), Norvegija (ketvirta), Austrija (šešta). Kitos dešimtuko dainos buvo tiesiog normaliai geros ar net labai geros. Išvados?

Kaimynystės politiką žinome, ir nieko čia nepadarysi. Kaip komentavo pasišaipydami Darius Užkuraitis su Jonu Vilimu – Graikija duos 12 balų Kiprui, Kipras tiek pat – Graikijai. Bet po to ir jiems pasidarė gražu, kad estai duoda latviams. Taigi, kaimynas brangesnis už toliau gyvenančius ir mums. Bet mes pašalinius dalykus labai linkę pabrėžti, ir dar prieš laidą buvo nagrinėjama tema, kodėl Aivaras pernai pralaimėjo? Kalta jo kepurė ar kaimynai? O kodėl nepripažinus svarbiausio – kad daina iš tiesų buvo prasta?

Todėl belgams gavus itin daug balų, jau imta triumfuoti, kad šiais metais „Strazdas“ būtų sulaukęs sėkmės. Jau matau ir pirmadienio laikraščių antraštes: „Strazdas“ aplenkė „Euroviziją“ penkeriais metais!“. Bet – ar „Strazdas“, toks, koks buvo atliktas Jeruzalėje, būtų šįmet laimėjęs daugiau? Spėčiau, kad maždaug dviem balais. Iš latvių - kaip pagerėjusių santykių išdava. Nes pasirodymas, švelniai tariant, buvo pobaisis, o liaudies dainų parafrazės daugiau sako mums, jas atpažįstantiems, o ne mūsų dainų negirdėjusiai Europai. Tad šįmet bent po penketą balų būtų gavusi Jungėnų kaimo kapela – iš lenkų už panašumą su jų dainomis, ir iš vokiečių, kurių ekranuose ir galvose dar vis aidi tiroliečiai.

Tad ką reikia daryti, kad „Eurovizijoje“ pasirodytume kiek geriau nei paprastai? Pirma – analizuoti situaciją. Pasaulio madas ir skonius. Žiūrėti MTV, o ne „TV Centr“. Politinį ir imigracijos pasaulio žemėlapį. Ekonomiką ir biržų kursus. Viską.

REKLAMA

Antra – nepasikliauti mūsų grupėmis, kurios laisvu nuo darbo metu susimyli sutraukti šlagerį. Nes oi kokius nešlagerius groja. Be to, popsas krito ir mūsų liaudies akyse, tai ko norėti, kad jis kažką reikštų labiau išsilavinusiems skoniuose ir geresnių grupių turintiems kitų šalių žmonėms? Todėl perspektyviausias rodosi latvių kelias (kas, kad jie nesublizgėjo pačia daina) – suburti grupę–projektą arba užsakyti dainą kompozitoriui ir tam tikrai grupei. Laisvanoriškumo atsikandome, dabar reikia normaliai dirbti.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų