Marytė ir Petras apsikabinę vėl gulėjo lovoje.
- Klausyk, mielasis, - sušnabždėjo doroji Marytė Petrui į ausį, - po mėnesio aš ištekėsiu.
- Bet... bet mes apie tai nekalbėjom, - nustebęs pasakė Petras.
- Na, ne už tavęs aš ruošiuosi tekėti, - paaiškino Marytė.
- Tai už ko? - Petrui tapo labai įdomu.
- Aš ištekėsiu už savo boso, už K. Bloginsko.
- Bet kodėl? - nustebęs ir galbūt net įskaudintas Petras atsisėdo.
- Todėl, kad taip reikia. K. Bloginskas mane už tai jau paskyrė savo firmos pirmąja viceprezidente. Aš tau, mielasis, garantuoju, kad nuo šiol visi K. Bloginsko firmos užsakymai klius tavo firmai. Ir tavo firma klestės. Klestėsi ir tu.
- Nenoru, - įsikniaubė į pagalvę Petras ir sukūkčiojo.
- Taip reikia, mielasis, - švelniai paglostė Petrui pakaušį doroji Marytė. - Antraip tavo firma žlugs. Tu tapsi bedarbis. Iš nevilties pradėsi gerti. Apsileisi. Ir apskritai degraduosi. Ir mirsi kur nors patvory.
"Patvory mirti negerai yra", - pagalvojo Petras. Bet garsiai pasakė ką kita:
- Nenoriu, ir viskas. Nenoriu, kad tu tekėtum už kito. Nesvarbu, kas jis būtų.
- Mielasis, - toliau glostė Petrui pakaušį doroji Marytė, - nurimk, nusiramink. Viskas bus gerai. Pagalvok, kaip gerai tu gyvensi! Kaip inkstas taukuose. O vėliau... - užsisvajojusi Marytė net nutilo.
- Kas vėliau? - susidomėjo Petras.
- Vėliau K. Bloginskas mirs. Ir firma priklausys man, teisėtai jo žmonai. Mes sujungsime jo ir tavo firmas. Sukursim tokį gigantą, kad oi! - susižavėjusi Marytė net nutilo.
- Tu sakai - mirs! Ką, gal tu ruošiesi jį nužudyti? - susijaudinęs dorasis Petras vėl atsisėdo, nes tokia įvykių eiga jam buvo nepriimtina.
- Ką tu kalbi, mielasis? - įsižeidė doroji Marytė. - Kaip tu galėjai taip pagalvoti! - sušuko ji.
- Atsiprašau, bet taip atrodė, - teisinosi dorasis Petras. - Man taip pasirodė... dar sykį - pardon.
- Gerai, gerai, tiek jau to, - pasakė doroji Marytė, vėl paguldydama savo vienintelę meilę Petrą. - Negalvokim apie tai. Tu puikiai supranti, kad mano siela priklauso... ir visada priklausys tik tau. O kūnas? Kūnas - nesvarbu. Juk taip?
- Taip, - pro miegus sumurmėjo pradėjęs snausti Petras.
Marytė nežadino užsnūdusio Petro. Atsikėlė, apsirengė ir išėjo. Bet jos siela liko snūduriuoti šalia Petro.
"Aš jį užmylėsiu, - galvojo eidama gatve doroji Marytė. Ji turėjo omeny savo būsimą vyrą K. Bloginską. - Aš jį užmylėsiu. Juk taip gražu - numirti nuo meilės".
...Dorosios Marytės mintys ir veiksmai buvo tik atsakas į klastingosios Izabelės planus. Reikia pripažinti, kad atsakymas buvo aštrus ir veiksmingas. Bent jau toks turėjo būti.
Taip pat doroji Marytė suprato, kad nuo šiol kurį laiką jos mylimasis Petras turės draugauti ir netgi intymiai bendrauti su dar ne visai sugedusia I. Bloginskaite. Tada viskas atrodys žymiai natūraliau.
Vienu žodžiu, konspiracija. Žinoma, ji suprato, kad Petrui, kuris buvo doresnis dar ir už dorąją Marytę, tai padaryti bus nelengva. Tačiau ji tikėjosi įtikinti savo vienintelę ir tikrąją meilę, kad taip reikia dėl jų būsimos šviesios ateities. Dorumas reikalauja aukų, kartais netgi nepadorumo sąskaita.
VI. K. Bloginsko mirtis
Dorosios Marytės užmylėtas Kazimieras Bloginskas merdėjo. Nors jis už savo pinigus buvo išsinuomojęs atskirą palatą, nors buvo prijungtas prie įvairiausių aparatų, niekas negelbėjo. Prieš mirtį visi lygūs, prieš ją net pinigai bejėgiai.
Šalia jo lovos sėdėjo doroji Marytė, Marija Bloginskienė - pagal naują pasą. Mirštantysis laikė jos ranką ir šnabždėjo. Garsiai kalbėti jis negalėjo, nes jam į burną buvo įkištas vieno iš daugelio aparatų vamzdelis.
- Marija, - šnabždėjo K. Bloginskas, - tu tapai... tu buvai mano gyvenimo saulė. Tu nušvietei mano gyvenimą, tu sušildei mano saulėlydį. Ačiū tau už tai.
- Na ką jūs, pone Bloginskai, - kukliai nuleido akis doroji Marytė. - aš tik dariau, ką privalėjau daryti. Tai buvo mano pareiga, pone Bloginskai.
- Ne, Marija, tai, ką tu suteikei man, yra neįsivaizduojama palaima. Tai - apvaizdos dovana. Aš tau dėkingas, aš tau be galo dėkingas.
- Ką jūs... ką jūs, - dar sykį kukliai paprieštaravo M. Gerulaitytė. - Dariau ką galėjau, ir tiek.
- Bet tu stengeisi, labai stengeisi, - šnabždėjo pamėlusiom lūpom K. Bloginskas.
- Taip, tai tiesa. Aš labai stengiausi, - prisipažino doroji Marytė.
Tiesa, ji neaiškino tokio savo stengimosi motyvų, nes visiškai teisingai galvojo, kad toks išaiškinimas galėjo įžeisti mirštantį sutuoktinį. Nors Marytė, kaip ir anksčiau, manė, kad mirti nuo meilės yra gražu ir garbinga.
- Nesikrimsk, mieloji, nesikrimsk, - švokštė mirštantysis.
- Kaip nesikrimsti, - purtė galvą doroji Marytė. - Juk dabar aš vargšė... Aš lieku tokia vargšė.
- Netiesa, - staiga gana aiškiai ištarė K. Bloginskas. - Tu - ne vargšė. Aš savo testamentu viską palikau tau. O aš - turtingas. Visokie lubiai ir uspaskichai tilptų vienoje tavo kišenėje. Ne daugiau. Kitoje mano... (dabar - jau tavo) švarko kišenėje tilptų visi kiti Lietuvos turtuoliai. Ir dar tuščios vietos liktų. Aš - pats turtingiausias Lietuvos žmogus. Ir viskas dabar atiteks tau. Ir tu - tikrai ne vargšė. Greičiau atvirkščiai.
- Ak, aš ne apie tai kalbu, - susipratusi surypavo doroji Marytė. - Aš vargšė, nes lieku viena... be tavęs. - Ir prispaudė savo lūpas ilgu aistringu bučiniu prie mėlstančių mirštančiojo lūpų.
Negalima teigti, kad aistringas bučinys uždusino K. Bloginską. Tačiau faktas, kad jis po to (o gal ir tuo pačiu metu) numirė.
"Sic transit gloria mundis" - taip teigė senovės romėnai. "Taip praeina pasaulio garbė" - pasakytų lietuviai.
VII. Petro Petraičio žūtis
Po K. Bloginsko mirties firma (tiesa, dabar ji vadinosi "M. Bloginskienė ir partneriai") dar labiau suklestėjo. Doroji Marytė pasirodė besanti ne tik dora, bet ir labai apsukri firmos vadovė. Užsakymai pylėsi vienas po kito, užsienio investicijos tekėjo ne upelėm, o nemunais. Tiesa, buvo ir tamsių dėmių. Petras po senovei - konspiracijos sumetimais - tebegyveno su pusiau sugedusia Izabele. Tiesa, jie nebuvo vedę - Petras tebesaugojo savo teorinę ištikimybę mylimai dorajai Marytei, kuri - savo ruožtu - intymiai bendraudama su ne visai bjauriai atrodančiu, tačiau niekšu Atkočaičiu, galvojo tik apie Petrą. Tiesa, dabar Atkočaitis tenkindavo visus Marytės norus, o ne atvirkščiai. Nes doroji Bloginskienė (buvusi Gerulaitytė) buvo ne tik jo viršininkė, bet ir savininkė.
Bet taip ilgai tęstis negalėjo... Idilės - ne amžinos.
Vieną gražią dieną (diena buvo tikrai graži - beveik be debesų, be lietaus) P. Petraitį pervažiavo mašina. Jis kaip tik tuo metu buvo išvedęs pasivaikščioti Izabelės B. šunis. Keista, kad šunys liko sveiki, o juos gelbėjęs P. Petraitis žuvo vietoje. Galima įtarti netgi terorizmo atvejį, tačiau VSD ir STT to nepatvirtino. Bet gal jie buvo papirkti? Kas žino...
Praėjus porai dienų po Petro laidotuvių į K. Bloginskienės kabinetą įėjo Izabelė. Įėjusi susmuko kėdėje prieš firmos prezidentės M. Bloginskienės krėslą.
- Ak, - tepasakė Izabelė ir pradėjo raudoti.
- Ak, - atsakė doroji Marytė ir taip pat pravirko.
- Ak, ak, - sužagsėjo po kiek laiko abi moterys. - Kas mums beliko?
- Nieko... nieko mums neliko, - pakėlė ašarotą veidą Izabelė. - Aš? Kas aš? Niekas... Nei meilės, nei pinigų... nieko. Visiškai nieko.
- Ką tu kalbi, Izabele?
- Kalbu tai, kas yra.
- Mieloji, - meiliai pasakė doroji Marytė. - Petro mes nesugrąžinsim. Tai tiesa. Bet vargšė tu nesi.
- Kaip suprasti?
- Štai! - doroji Marytė parodė popierių ne visai sugedusiai Izabelei.
- Viešpatie! Kas tai?
- Paskaityk, - pro ašaras ištarė Marytė.
Izabelė, nusišluosčiusi ašaras, perskaitė pateiktą dokumentą. Paskui nustebusi pakėlė akis.
- Negali... negali būti. Juk tu pusę firmos akcijų perleidi man? Juk taip?
- Taip, mieloji, taip. Nuo šiol tu esi pusės pelno savininkė.
- Bet juk taip negali būti.
- Gali. Kaip matai, gali. Dokumentas galioja, patvirtintas pagal visas taisykles, pagal visus galiojančius įstatymus.
- Bet... bet kodėl?
- Būkim draugės. Juk mes mylėjom tą patį vyrą.
- Tai, žinoma, teisybė, - neprieštaravo Izabelė.
- Manau, kad tu irgi būtum pasielgusi analogiškai. Jeigu testamentas būtų buvęs kitoks - tavo naudai, - pasakė Marytė.
- Taip, taip, aš irgi būčiau pasielgusi lygiai taip pat! - užtikrino šiek tiek sugedusi Izabelė, nors puikiai žinojo, kad ji būtų pasielgusi priešingai - būtų palikusi dorąją Marytę be cento kišenėje.
Epilogas
Po to abi moterys nuėjo į kapines. Ten sukrovė puokštes gėlių ant P. Petraičio kapo. Ilgai stovėjo, mąstė. O gal atvirkščiai - ne mąstė, o tiesiog galvojo. Kelias likusias gėlytes padėjo ant K. Bloginsko amžinojo poilsio vietos.
- Kur tu dabar eisi? - išėjusi iš kapinių paklausė Marytė.
- Į namus. Į tuščius ir nelaukiančius savo namus, - liūdnai padeklamavo Izabelė.
- Tai gal einam pas mane. Vis bus ne taip liūdna. Ir tau, ir man ne taip liūdna bus, - pasiūlė doroji Marytė.
- Gerai, einam pas tave, - nesispyriojo Izabelė.
Atėjusios į Marytės namus, sužvarbusios moterys išgėrė karštos arbatos, atskiestos škotišku viskiu.
Paskui atsigulė miegoti. Kadangi doroji Marytė po senovei teturėjo vieną lovą, sugulė kartu.
Iš pradžių jos gulėjo ramiai, šnabždėjo kažką viena kitai. Vėliau pradėjo glamonėti viena kitą. Abi kažkodėl įsivaizdavo, kad glamonėja mylimą, bet nesamą Petrą. Ir joms pasidarė šilta ir gera.
- Darykim taip kasdien, visada darykim, - pasiūlė Izabelė. - Juk tau patinka?
- Gerai, darykim, - neprieštaravo doroji Marytė. - Man irgi patinka. Tai vis dėlto geriau negu nieko. Be to, mes taip pagerbsime Petro atminimą.
- Taip, bent jau neįžeisim jo atminimo, - reziumavo praktiškoji Izabelė.
