Šiandien Vakarų spaudoje vyrauja dvi temos - atsinaujinęs Artimųjų Rytų taikos procesas ir Sadamo Huseino masinio naikinimo ginklų likimas. Kai kuriuos būdingesnius pasisakymus apžvelgia “Laisvosios Europos radijo” žurnalistas Mykolas Drunga.
Vienas iš labiausiai priblokšiančių izraeliečių ir palestiniečių konflikto elementų buvo egoizmas, rašo redakciniame straipsnyje “New York Times” ir tęsia: izraeliečiai pabrėždavo savo saugumo poreikį, neatsižvelgdami į žalą, kurią sukėlė jų vykdoma Vakarų Kranto apgyvendinimo programa, o palestiniečiai susitelkdavo į savo prarastą žemę bei asmeninę kančią, visai nepaisydami naikinančio poveikio, kurį sukeldavo jų teroristų antpuoliai. Užtat vakarykštis prezidento Bušo ir Izraelio bei palestiniečių ministrų pirmininkų susitikimas Akaboje ir buvo toks stiprus galimų permainų ženklas. Kaip žurnalistams sakė Bušas, “palestiniečių premjeras kalbėjo apie žydų kančią, o izraeliečių premjeras - apie palestiniečių valstybę”. Arielis Šaronas sakė pradėsiąs nugriauti nelegalius naujakurių avanpostus ir palaikąs demokratinės, teritoriškai vientisos palestiniečių valstybės idėją, o Mahmudas Abasas pasmerkė terorizmą ir smurtą prieš izraeliečius. Abiejų vadovų bei Bušo vyriausybės dar laukia didžiulis darbas šiuos įsipareigojimus įgyvendinti, o kad tai bus nelengva, rodo faktas, jog žydų naujakuriai ir palestiniečių radikalai tuoj pat šį susitikimą bei jo padarinius pasmerkė. Kad radikalai proceso nesužlugdytų, po pirmųjų žingsnių turėtų būti padaryti rimtesni - Abasui tai reiškia nuginkluoti “Hamass” ir Islamo Džihadą, o Šaronui - nugriauti tikras gyvenvietes, o ne tik naujus avanpostus, kuriuose gyvena mažai žmonių.
Britanijos dienraštyje “Guardian” Izraelio literatas Amosas Ozas rašo, kad pirmą kartą per jų šimtą metų besitęsiantį konfliktą izraeliečiai žydai ir palestiniečiai arabai suvokia, jog ginčijama žemė turi būti padalyta į dvi tautines valstybes. Faktai gana paprasti. Sicilijos dydžio šalyje gyvena penki su puse milijonų žydų ir trys keturi milijonai arabų. Jie negali gyventi kartu, užtat turi šalį skelti į dvi dalis. Tai ne per seniausiai padarė čekai su slovakais - ir nepraliejo nė lašelio kraujo. Bet šiuo atveju tai bus daug skausmingiau, nes turės būti pašalintos dauguma žydų nausėdijų Vakarų Krante bei Gazos ruože - kitaip negalės rastis Palestinos valstybė. O palestiniečių pabėgėliai turės keltis į Palestiną, bet ne likti Izraelyje, nes kitaip nebus perspektyvios Izraelio valstybės. Dabar laikas užuojautai, supratimui, o ne istorinių sąskaitų suvedinėjimui ir priekaištavimui. Nesitikėkime staigaus mirtinų priešų medaus mėnesio. Bet tikėkimės skausmingų skyrybų, net skatinkime jas, kad maži namai būtų padalyti į du dar mažesnius butus. Laikas tam pribrendo, rašo Amosas Ozas Britanijos dienraštyje “Guardian”.
Kitame britų dienraštyje “Telegraph” ir kita tema jo redaktorius Borisas Johnsonas rašo: aš tiksliai žinau, kas atsitiko su Sadamo Huseino masinio naikinimo ginklais, ir negaliu įsivaizduoti, kad aš vienintelis. Tereikia nuvykti į Bagdadą, kad iš karto suprastum, kas įvyko. Kai prieš šešias savaites ten buvau, mačiau, kaip vyrai tirpdė telekomunikacijų infrastruktūrą, kad prieitų prie vario, o skersai kelio ruseno Užsienio ministerija, apšvarinta iki paskutinio niekučio. Viskas, kas turėjo nors truputėlį naudos ar vertės, pavogta, išgrobstyta - juk savaitę po karo Irake nebuvo absoliučiai jokios tvarkos, ir dabar jos mažai. Taigi, Johnsono nuomone, jei tų masinio naikinimo ginklų išvis buvo, jie išplėšti, perparduoti, išmėtyti po visus keturis pasaulio kampus. Aš niekada nemaniau, - tęsia jis, - kad masinio naikinimo ginklų egzistavimas buvo būtina sąlyga karui pradėti, užteko vien to, kad Sadamas - niekšas ir pasauliui geriau be jo. Gaila, kad Bleirui pritrūko drąsos tai pripažinti - jis griebėsi miglos pūtimo į akis ir dabar priremtas prie sienos.
Dar kitas Britanijos dienraštis “Independent” baigia tokia išvada: net jei visus žvalgybos duomenis Bleiras savo tautai pateikė neiškraipydamas ir neperdėdamas, jie vis tiek buvo akivaizdžiai klaidingi. Mes leidomės į karą, kad atremtume grėsmę, kuri neegzistavo. Tai galėjo būti nuoširdi klaida ar sąmoningas klaidinimas - kitokios išvados padaryti negalime. Abiem atvejais ji Bleirui nenaudinga.
Berlyno dienraštis “Tagesspiegel”, sutikdamas su “Independent”, rašo, kad tik nepriklausomas tyrimas gali nustatyti, ar Bleiras sąmoningai perdėjo Irako grėsmę. Laikraštis nurodo, kad du buvę ministrai suabejojo ministro pirmininko sąžiningumu. Kler Šort ir Robinas Kukas šneka apie “apgaulę” ir “didžiules klaidas”, o Downing Street popierių nebepakanka. Ant kortos pastatytas pasitikėjimas Bleiru - ir tai ne tik namie.
Bet kitas Vokietijos dienraštis “Welt” ragina neskubėti Bleiro smerkti. “Ministro pirmininko žodis prieš du “anoniminius” šaltinius - kuo tikėti labiau?” Kiekvienu atveju, masinio naikinimo ginklų buvimas, taip pat ir Sadamo sukinėjimasis nuo prievolės juos atskleisti, buvo Jungtinėms Tautoms žinomas jau dvylika metų. Tai nebuvo Vašingtono ar Londono išsigalvota.
To paties Vokietijos laikraščio bendradarbis Žakas Šusteris dar grįžta prie Artimųjų Rytų temos ir rašo: Akabos susitikimo sėkmę lėmė Amerikos autoritetas. Laimėję Irake amerikiečiai tapo arabų pasaulio galybe, kuri ne tik prižiūri, bet ir kuria. Izraeliečiai ir palestiniečiai gerai suprato Bušo planus šiam regionui ir pirmą kartą pasirengę vieni į kitus atsižvelgti. Kada paskutiniu metu turėjome tiek pagrindo optimizmui? Žinoma, dar per anksti džiūgauti, procesas tik prasideda ir už posūkio glūdi didelės problemos, pavyzdžiui, savižudiškų išpuolių galimybė ir būtinybė leistis į dar skausmingesnius kompromisus.
Su tuo sutinka ir Pietų Vokietijos dienraščio “Sueddeutsche” apžvalgininkas Peteris Muenchas. Jis rašo, kad Akabos susitikimas taip ryškiai švyti tik dėl to, kad nesena praeitis buvo tokia niūri.
