Irakas, Saddamas Husseinas, Amerika, George’as W. Bushas, AIDS epidemija - tokios buvo vienos pagrindinių temų šios savaitės Vakarų spaudoje. Kviečiame paskaityti Mykolo Drungos parengtą būdingesnių straipsnių užsienio spaudoje apžvalgą.

Aną trečiadienį rašydamas JAV dienraštyje “Wall Street Journal” vienas jo redaktorių Robertas Pollockas palygino dabartines nuotaikas Irake su nuotaikomis prieš metus. Dauguma irakiečių, nepaisant nesiliaujančio smurto ir grupinės neapykantos proveržių, vis tiek mano, kad kariauti buvo verta. Valdant Saddamui Husseinui jie kiekvieną dieną jusdavo smurto grėsmę. Dabar jie į ateitį, nuginklavus disidentus ir pradėjus kurti naująjį Iraką, žiūri viltingai.

Daug apie Saddamo teismą pasisakyta ano ketvirtadienio spaudoje. Vokietijos dienraštis “Berliner Zeitung” sutinka dėl irakiečių teisės teisti Saddamą, tik įspėja, kad viskas priklausys nuo to teismo teisingumo. Austrijos dienraštis “Standard” bijo, kad gali trūkti įkalčių, tiesiogiai siejančių Irako diktatorių su nežmoniškais veiksmais, ir klausia: “Kokių dokumentų ir liudytojų parodymų dėka bus galima įrodyti Saddamo Husseino tiesioginį dalyvavimą nusikaltimuose prieš žmoniją, karo nusikaltimuose, genocide?” Be to, “Saddamas ir jo bendrininkai galės pateikti visai kitokių detalių”, kaip antai “apie buvusią talką, sulauktą iš JAV ir Prancūzijos”. Ispanijos dienraščio “Pais” nuomone, Saddamui reikia teisingo teismo be mirties bausmės: “Jeigu buvęs diktatorius būtų nugalabytas, tai ne tik duotų amunicijos sukilėliams, kurie vaizduoja jį kaip kankinį, bet būtų pražiopsota puiki galimybė parodyti, jog Irake iš tiesų gimsta nauja ir geresnė tvarka”. O Prancūzijos dienraštis “Monde” rašė, kad dėl Irako prezidentas Chiraco padėtis tapo labai kebli: “kaip laikytis savo pirmykštės, nepritarimo karui pozicijos ir kartu neparodyti gėdingos nostalgijos Saddamui Husseinui, nesipriešinti “suverenaus” Irako atkūrimui”.

REKLAMA

Penktadienį Vakarų laikraščiai šią temą tęsė. Kairėn linkusio Paryžiaus dienraščio “Liberation” nuomone, teisinėje valstybėje teisėjai veikia šalies tautos vardu, o Bagdade teisėjus “paskyrė nerinkta valdžia, kurią įgalino užsienio okupantas”. “Todėl Saddamas Husseinas neklysta, vadindamas prieš jį nukreiptą procesą “teatru”. Kita vertus, senieji graikai į teatrą žiūrėjo kaip į “katarsio formą, būdą išvaryti miesto demonus”. Irgi kairės pakraipos Pietų Vokietijos dienraštis “Sueddeutsche” rašė, kad “Saddamas - kaltinamųjų suole, ir tai yra pasitenkinimo šaltinis milijonams žmonių Irake, taip pat ir kaimyniniame Irane bei Kuveite, kurie nuo jo žiauraus režimo kentėjo”. Tą patį penktadienį, liepos 2 d., “New York Times” rašė, kad Saddamas Husseinas savo politine veikla ketino pamėgdžioti savo herojų Josifą Staliną. Užtat tai, kaip dabar rusai prisimena Staliną, gali būti rodiklis, kaip irakiečiai ateityje vertins Saddamą. Ši paralelė Vakarams nedžiuginanti. Kaip daugelis rusų šiandien aukština Staliną, nepaisant jo valdymą ženklinusių kraujo klanų, taip daugelis irakiečių praėjus penkiasdešimčiai metų po Saddamo mirties, be abejo, liaupsins jį kaip “mitinį stipruolį, kuris didvyriškai priešinosi nenugalimiems amerikiečių kryžeiviams”. Rašydamas dienraštyje “Wall Street Journal” liepos 6 d., garsus Amerikos advokatas Alanas M. Dershowitzas abejojo, ar Husseino teismas bus teisingas - ne dėl priekaištų Irako teisinėms procedūroms ar įkalčių vertinimo taisyklėms, - jos kritiką tikrai atlaiko, - bet dėl to, kad teismas vyks Irake okupacijos sąlygomis.

Skirtingų atsiliepimų liepos pradžioje sulaukė Michaelo Moore’o filmas “Fahrenheit 911”. Anot Princetono universiteto ekonomikos profesoriaus ir “New York Times” bendradarbio Paulo Krugmano, filmas pelnė didžiulę sėkmę dėl to, kad atskleidė žiniasklaidos nutylimus Busho tikrovės vaizdus. Jis parodomas ne kaip žmogus “iš liaudies”, o kaip privilegijuotas patricijus, kurio politika protegavo elitą, pvz., Saudo Arabijos karališkąją šeimą, eilinių Amerikos darbininkų, sudarančių JAV karių daugumą, sąskaita. Bet “Washington Post” Richardas Cohenas, priešingai, rašė, jog Michaelo Moore’o filmas toks kvailas, kad jis gali kai kuriuos svyruojančius žmones pastūmėti į Busho glėbį ir toliau nuo tų “pusiau luptų, pusiau skustų konspiracijos teorijų” bei isteriškų insinuacijų, kurias Moore’as ir jo sėbrai perša. Byla prieš Bushą per rimta ir stipri, kad ją būtų galima suvesti į pertemptą anekdotą, kaip tai padarė Moore’as.

REKLAMA

Anot Nicholo D. Kristofo, rašiusio “New York Times” liepos 2 d., geriausias būdas Bushui išgelbėti savo Irako politiką būtų kreipti daugiau dėmesio į Kataro palydovinės televizijos “Al Jazeera” žinių laidas, nes jose perteikiamas eilinių arabų “iš gatvės” požiūris daug geriau, negu tai gali padaryti neokonservatyvūs “padlaižiai” Vašingtone ar Bushą besąlygiškai remiantis kanalas “Fox”.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų