Albertas ONIŪNAS
Jau beveik baigėsi nelegalų bumas - sulaikoma vis mažiau Afganistano ar Vietnamo piliečių grupių, mėginančių per Lietuvą prasiskverbti į Vakarus. Tuo tarpu juodukų vietas Pabradės užsieniečių registravimo centre užima tėvynainiai, Lietuvoje pragyvenę dešimtis metų, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapę buvusios TSRS šalių piliečiais.
Juodukai - privilegijuoti
Rusakalbių Pabradės URC dabar yra lygiai pusė iš 88 ten laikomų asmenų. Jų padėtis yra blogesnė nei afganistaniečių, ar vietnamiečių. Mat juodukai, supratę, kad tiesiausias kelias pabėgti iš URC ir vėl bandyti prasiveržti į išsvajotuosius Vakarus, yra politinio prieglobsčio prašymas. Taip ir daro. Tada prieglobsčio prašytojai perkeliami į kitą URC korpusą, kur šiek tiek geresnės gyvenimo sąlygos, o svarbiausia - gali išeiti dienai į miestą be konvojaus, netgi trims paroms išvykti iš Pabradės. Išvyksta, bet grįžta nedaugelis. O kurie grįžta, anot URC viršininko Roberto Petraičio, grįžta girti. Net musulmonai, nors jie pagal savo tikėjimą degtinės apskritai neturėtų gerti. Tuo tarpu rusakalbiai, o ypač gyvenę Lietuvoje, neturi kaip prašytis politinio prieglobsčio, todėl net į miestelį išleidžiami su priežiūra, nors bėgti jiems nėra kur - tikslas yra tapti Lietuvos piliečiais. Viskas vyksta grynai lietuviškai: juodukai išleidžiami, nors akivaizdu, kad pabėgs, o rusakalbiai - ne, nors jie gal pabėgtų nebent į Vilnių ar į Panevėžį pas tėvus...
Iš Lietuvos - tik ant rankų
Vasilijui Dolgovui - 40 metų. Sakosi esąs septintos kartos Lietuvos gyventojas. Gimė ir augo Panevėžyje, dirbo "Lietkabelyje", "Ekrane" ir kitose šio miesto gamyklose. 1991 metais išsiskyrė su žmona ir išvažiavo gyventi į Rusiją, Totorijos Autonominę Respubliką. Ten dirbo vienoje gamyklėlėje ūkvedžiu, turėjo TSRS piliečio pasą. Vieną gražią dieną susikivirčijo su vietiniu, nes tas apkaltino V. Dolgovą vagyste. Panevėžietis taip "pašventino" totorių, kad anas mirė. V. Dolgovas buvo nuteistas 8 metams, o po 6 metų buvo paleistas į laisvę. Atvyko į Lietuvą tik su pažyma apie paleidimą iš įkalinimo vietos, mat pasas kažkur pražuvo. Teigia, kad parodęs tą pažymą pasieniečiui ir be kliūčių buvęs įleistas Lietuvon. Grįžęs į Panevėžį V. Dolgovas prisistatė savo apylinkės inspektoriui ir kreipėsi Migracijos tarnybon, ketindamas susitvarkyti dokumentus ir gauti pasą. Tačiau buvo sulaikytas ir atvežtas į Pabradę. Teismas nusprendė V. Dolgovą, kaip Rusijos pilietį (Rusijos ambasada informavo, kad V. Dolgovas turi šios šalies pilietybę), deportuoti iš Lietuvos. Vasilijus nenori į Rusiją - ten nėra nei giminių, nei draugų, nei pragyvenimo šaltinio. O Panevėžyje gyvena tėvai, brolis. Todėl teismo sprendimą jis apskundė ir kitas teismas nusprendė panaikinti ankstesniojo sprendimą. Dabar skundą parašė Migracijos tarnyba, mat V. Dolgovu vis dėlto norima atsikratyti. Kaip bus toliau, neaišku. Vasilijus sako, kad jei vis dėlto galutinis sprendimas bus deportacija, jis atsigulsiąs ant žemės ir niekur neisiąs - tegu ant rankų iš Lietuvos išneša.
Vasilijus gailisi išvažiavęs į Totoriją. Galbūt jei būtų likęs Lietuvoje, gyvenimas būtų susiklostęs kitaip.
Klodas iš Linkuvos
Kongo pilietis, prisistatęs J. C. Klodas M. M., nėra įprastas nelegalas, vedlio padedamas su grupe bendrapiliečių pabandęs patekti į Lenkiją. Kongo sostinėje Kinšasoje policijos viršininko ir buhalterės šeimoje gimęs Klodas gimtinėje baigė institutą bei universitetą ir įgijo inžinieriaus elektriko bei chemiko-biologo specialybes. Dirbo Kinšasos vandentiekio ūkyje bei medžio apdirbimo kombinate. 1997-aisiais įsisiūbavo karo veiksmai, partizanai ėmė pulti sostinę Kinšasą. Pajutęs pavojų, kaip aukšto valdininko sūnus, o gal tiesiog klajonių romantikos paviliotas Klodas išvažiavo į Rusiją, Sankt Peterburgą. Sako, kad atvyko visiškai legaliai, turėdamas vizą. Čia kurį laiką mokėsi rusų kalbos, šiek tiek dirbo, susipažino su mergina, ruošėsi tuoktis, mat ji po kurio laiko pasijuto nėščia. Turėdamas laisvo laiko, buvo nuvykęs į Latviją, ten susipažino su lietuviu ir panūdo apsilankyti Lietuvoje. Juolab kad Rusijos viza netrukus turėjo baigtis, o vėl ją gauti buvo galima, kurį laiką praleidus užsienyje. Ką Klodas veikė Lietuvoje, dėl prastų jo rusų kalbos žinių nepavyko sužinoti, bet šis juodaodis leido laiką Vilniuje, Šilutėje, Šiauliuose, pastaruoju metu gyveno Pakruojo rajono Linkuvos miestelyje. Baigiantis Lietuvos vizai, Klodas sužinojo, kad grįžti į Rusiją nebus taip paprasta, turistinės vizos gauti nepavyks, reikalingas asmeninis iškvietimas. Sumąstė vyras skristi į Kiprą, tačiau patogiausias reisas buvo tik po keturių dienų nuo Lietuvos vizos galiojimo pabaigos. Taip ir neišskrido - atsidūrė Pabradėje. Dabar Klodas laukia, kol bus sutvarkyti dokumentai, ir tikisi grįžti į Rusiją. Apie tėvynę net nesvajoja.
Vilnietė, Ukrainos pilietė...
Oksanai Durdai Kovalenko - 26 metai, ji yra Ukrainos pilietė. Gimusi Alma Atoje, dar vaikas su tėvais atsikraustė į Vilnių. Motinai dėl ligos gydytojai patarė keisti klimatą, o butą 1983-iaisiais buvo patogiausia iškeisti į butą Vilniuje. 1994 metais mįslingomis aplinkybėmis žuvo jaunesnioji Oksanos sesuo Olesia. Septyniolikmetę kažkas numetė nuo dvylikaaukščio namo stogo Lazdynuose. Šeimoje buvo ir daugiau nelaimių - tėvas, visą gyvenimą dirbęs kamazo vairuotoju, pakliuvo į didelę avariją ir tapo invalidu. Oksanos motina taip pat yra antrosios grupės invalidė. Oksana, vos sulaukusi pilnametystės, ištekėjo už vilniečio, netrukus pagimdė dukterį Darją, kuriai dabar aštuoneri. Tačiau šeimyninis gyvenimas truko neilgai - vyras už mašinų vagystes buvo nuteistas ir atsidūrė Pravieniškėse. Oksana laikui bėgant susirado kitą draugą, nuo jo pagimdė sūnų Kirilą. Berniukui dabar pusantrų metų. Vienu metu Oksana buvo išvažiavusi iš Lietuvos - ketino mokytis Kijevo kulinarijos technikume, tačiau nepavyko įstoti. Oksanos motina dar prieš dukters išvyką nuvažiavo į Ukrainą ir kažkaip sugebėjo "padaryti" Oksanai TSRS pasą, išduotą Ukrainoje. Šiame pase po Oksanos nuotrauka nebuvo jos parašo. 1995-aisiais prasidėjo nemalonumai dėl dokumentų. Pareigūnai patarė Oksanai padėti parašą pase, antraip jis yra negaliojantis ir kartu suklastotas. Oksana pasirašė. Ir buvo dukart deportuota iš Lietuvos kaip Ukrainos pilietė.
Deportuoti nepavyksta
Pirmą kartą įsodinta į traukinį, vykstantį į Minską, Oksana išlipo per kitas duris dar jam nepajudėjus iš vietos. Antrą kartą moteris pabėgo iš traukinio Kenos geležinkelio stotyje. Trečią kartą ją uždarė į URC. Situacija tokia, kad abu jos tėvai, abu vaikai, vyras ir sugyventinis yra Lietuvos piliečiai, o ji pati - Ukrainos. Moteris nesupranta, kam ją čia laiko. Ji juk niekur nepabėgs. Sūnų Kirilą atvežė tik parai, daugiau laikyti vaiko neleidžia administracija. Oksana supranta, kad pati kalta, nes laiku nesusirūpino legalizuotis ir įgyti Lietuvos pilietybę. Vis dėlto ji nenori būti deportuota - juk turi būti kokia nors galimybė likti Vilniuje su šeima.
URC laukia 600 tėvynainių
URC darbuotojai sako, kad tokio V. Dolgovo problema yra ta, kad jis linkęs daug meluoti. O kol jo istorijos tikrinamos, praeina daug laiko. Į Lietuvą jis pakliuvo nelegaliai. Kaip Rusijos pilietis jis turi ten nuvykti, susitvarkyti dokumentus, atsisakyti pilietybės ir tik tada grįžti į Lietuvą ir prašyti Lietuvos pilietybės. Jei bus liudininkų, kad V. Dolgovas daugelį metų gyveno Lietuvoje, pilietybė jam bus suteikta. Tačiau antroji šio žmogaus bėda - neturi pinigų kelionei į Rusiją ir pinigų ten pragyventi mėnesį ar du.
Kongiečio Klodo likimas jau aiškus. Jis nėra tikras nelegalas, o URC atsidūrė dėl Lietuvos įstatymų nežinojimo ir aplinkybių sutapimo. Jau gautas Rusijos ambasados patvirtinimas, kad jis toje šalyje gyveno, todėl po kelių dienų bus tenai ir deportuotas.
Oksana Durda - iš grupės laiku savimi nepasirūpinusiųjų. Tokių asmenų Lietuvoje yra apie 600 ir visi jie anksčiau ar vėliau atsidurs URC. Daugelis tokių žmonių yra asocialūs, būtent todėl ir tapo nelegalais savo šalyje. Kai kurie tik atsidūrę Pabradėje pirmą kartą per daugelį mėnesių išsiblaivo. Net jeigu bus priimtos įstatymo pataisos ir šiems žmonėms bus leista gyventi kur gyvenę ir įpareigota kuo skubiau legalizuotis, problema iki galo neišsispręs. Daugeliui įprastas gyvenimo būdas trukdo tvarkytis dokumentus.
