Sigitas STASAITIS
Prie interneto prijungtas kompiuteris - šiandien, ko gero, pats madingiausias ir geidžiamiausias daiktas. Kompiuteriu vaikai gali smagiai pažaisti, o suaugusieji - išsiųsti elektroninius laiškus, sužinoti rytdienos orą, prekių kainas, traukinių tvarkaraščius, televizijos programą. Žodžiu, visą aktualiausią informaciją ir net nusipirkti geidžiamą prekę. Tačiau kartu su patogumu internetas atneša naują pavojų - nematomoje elektroninėje erdvėje siaučia sukčiai. "Akistatos" korespondentas išsiaiškino mechanizmą, kaip apgavikai internetu vilioja pinigus. Aferistai korespondentui padovanojo net 98 kilogramus aukso...
Netikėtas nepažįstamojo laiškas
"Pone Sigitai. Neišsigąskite gavęs šį mano laišką. Mes nepažįstami, tačiau neabejoju, kad mano pasiūlymas jus nepaprastai sudomins, - neseniai "Akistatos" korespondentas savo kompiuterio elektroninėje pašto dėžutėje rado tokį laišką angų kalba. - Prisistatau: Esu Džonas Madusas, dirbantis Nigerijos vyriausybės patarėju ryšių su užsienio investuotojais klausimais, taip pat "Nigerijos banko" Kreditų skyriuje.
Prieš kelerius metus man teko garbė bendradarbiauti su investuotoju iš Europos Franku Vilisu. Deja, 2001-ųjų gruodžio 19-ąją šis Švedijos pilietis skrido lėktuvu "Concord" į JAV ir žuvo plačiai nuskambėjusioje aviakatastrofoje.
Ponas F. Vilisas mūsų banke, savo sąskaitoje, paliko 15,5 milijono JAV dolerių. Mano žiniomis, ponas F. Vilisas buvo vienišas, neturi paveldėtojų, nes niekas nepasigedo banke saugomų jo milijonų. Jei iki gruodžio mėnesio šių pinigų nebus pareikalauta, F. Viliso sąskaita taps "Nigerijos banko" nuosavybe.
Tai būtų neteisinga, nes bankas ir taip labai turtingas, o aš negaliu apmokėti savo sūnui būtinos širdies operacijos. Aš sugalvojau būdą, kaip legaliai paimti F. Viliso milijonus, tačiau man būtina žmogaus iš Europos Sąjungos pagalba. Šis žmogus prisistatytų F. Viliso giminaičiu ir, mano proteguojamas, netrukus savo sąskaitoje turėtų 15 500 000 JAV dolerių.
Savo bičiulio, užsiimančio interneto svetainių kūrimu, paprašiau man surasti tokį žmogų. Savaitę analizavęs internete jam pasiekiamą susirašinėjimo informaciją, specialistas rekomendavo Jus kaip sąžiningą, padorų ir absoliučiai patikimą žmogų.
Iš karto noriu tamstą užtikrinti, jog priimdamas mano pasiūlymą jūs absoliučiai niekuo nerizikuojate. Atvirkščiai - už pagalbą paimant 15,5 milijono dolerių aš jums siūlau atlygį - 25 procentus nuo šios sumos. Likusius 75 procentus aš investuočiau į tamstos įmonę arba kitą kokią jums patrauklią bendrovę Lietuvoje. Jums net nereikės atvykti į mūsų banką, o tik atsiųsti kelis dokumentus. Nedelsdamas atsakykite - ar sutinkate bendradarbiauti? Tikiuosi, suprantate, jog mums abiem naudinga, kad niekas nesužinotų apie mūsų sandorį.
Te Dievas Jus saugo - Džonas Madusas"
Pareikalavo paso kopijos
Iš pradžių iš to laiško juokiausi. Pirma, bankuose nebūna "niekieno" pinigų. Net jei ir miršta viengungis turtuolis, juridinės kompanijos visada suranda velionio dėdes, tetas, septintos eilės pusbrolius ar sūnėnus - dar neteko girdėti, kad neatsirastų milijonų paveldėtojų. Antra, ne snargliuoto banko klerko nosiai nušvilpti tokią sumą - kalbama juk ne apie 10 dolerių. O svarbiausia - tokie milžiniški sandoriai nesiūlomi nepažįstamiesiems!
Tokius nelogiškus pasiūlymus siuntinėja tik sukčiai. Tapo įdomu, kaip tas Madusas žada iš manęs išvilioti pinigus, todėl sėdęs prie kompiuterio barškinu atsakymą. Apsimetęs sujaudintas pasitikėjimo, gražiai dėkoju ir siūlausi padėti paimant milijonus.
Sukčius nepriverčia laukti. Antrajame savo laiške jis paprašo trumpai papasakoti apie save, atsiųsti savo adresą, banko sąskaitos numerį ir mano paso bei vairuotojo pažymėjimo nuotraukas. Mielai įvykdau užduotį. Pasivadinu septyniolikos parduotuvių tinklo savininku, užrašau sugalvotą savo sąskaitos numerį. Adresą nurodau irgi ne savo, o... Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Ilgiausiai truko, kol kompiuteriu nuskenavęs savo dokumentų nuotraukose pakeičiu savo gimimo datą bei asmens kodą - negali žinoti, į kokias tarptautines aferas Nigerijos sukčiai mane įveltų turėdami tikrus mano duomenis. Nesuklastotus nurodau tik savo vardą, pavardę bei telefono numerius.
98 kilogramai aukso
Džonas užkimba. Ilgai dėkoja už pagalbą ir aiškina, kad reikalai jau pajudėję. Kokiu būdu Lietuvos pilietį Sigitą Stasaitį jis savo "banke" pristatė švedo Franko Viliso paveldėtoju - nigerietis nutyli. Matyt, būtų labai keblu ką protingo paaiškinti...
Dar po dienos dviejų gaunu elektroninį laišką, jog visi velionio milijonai neva jau paimti iš banko, už juos nupirkti 98 kilogramai (!) aukso, kuris perduotas saugoti kažkokiai Anglijos saugos kompanijai. Džonas atsiuntė net tai patvirtinantį dokumentą. Jei nežinotum, kaip lengvai tokie "dokumentai" kompiuteriu padaromi... Nigerietis priduria, jog netrukus su manim susisieks apsaugos kompanijos atstovas Frankas Ahmedas, kuris paaiškins, ką toliau daryti.
Tariamas Ahmedas irgi nepriverčia laukti. Jis žinute patvirtina, jog jų kompanija iš Nigerijos piliečio pono Dž. Maduso tikrai gavo 15,5 milijono dolerių ir taip pat atsiunčia tai patvirtinančią pažymą.
Pradėjo skambinti telefonu
Vis dar tikėdami, kad rado naivuolį, sukčiai ima nekantraudami man skambinti į mobilųjį telefoną.
- Alio, Sigas? Kada atvyksit į Londoną pasiimti savo milijonų? - angliškai su ryškiu afrikietišku akcentu klausia ponas "Ahmedas".
Skambina ir tariamas Džonas Madusas. Tramdydamas juoką abiem pažadu į Angliją susiruošti kitą savaitę.
Tada ir išaiškėja apgaulės mechanizmas.
- Sigai, prieš atvykdamas privalote mums atsiųsti 1 010 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų kaip pasitikėjimo mokestį. Kol negausime šių pinigų, negalime nei įteisinti jūsų milijonų, nei padėti į banką, nei juo labiau jų jums atiduoti.
Siūlau pinigus atsivežti atskrisdamas į Londoną, bet "Ahmedas" nė už ką nesutinka, plonina liežuvį, kol iš manęs išpeša pažadą, kad prieš atvykdamas mokestį būtinai išsiųsiu pašto perlaida kažkokiai apgavikų bendrininkei Magalei Vilfrid iš Midlesekso miesto Anglijoje.
Sukčiams, aišku, nesiruošiu siųsti nė cento, todėl netrukus jie ima man skambinti kasdien po kelis kartus. Kaskart vis ką nors naujo meluoju ir tempiu laiką. Kartą prikūriau, kad sudegė mano mylimiausia parduotuvė Vilniuje. Kitą dieną melavau, kad pinigai išsiųsti. Neva brolis tai padarė. Tik, žaltys, girtas buvo, gavėjo grafoje vietoj Megalės Vilfrid įrašė... Osamos bin Ladeno pavardę. Nepykit, broliai.
Tik pokalbiams su manim išleidę kokį šimtą litų sukčiai pagaliau supranta patys esą mulkinami ir atstoja.
Jaukas - nužudytų įžymybių vardai
Nežinau, kaip aferistai keičiasi adresais, tačiau iš viso jau sulaukiau dar tuzino panašių laiškų. Visų esmė labai panaši. "Sveiki. Esu nužudyto Afrikos ar Azijos šalies ministro (prezidento, valstybės patarėjo) sūnus (duktė). Žūdamas tėtušis banke neva palikęs 12-25 milijonus JAV dolerių. Interneto specialistai tamstą išrinkę patikimu ir sąžiningu užsieniečiu. Paimkite tuos pinigus ir už paslaugą pasilikite 25-60 procentų."
Vieni apgavikai mėgsta pridėti keistų ketinimo protokolų ir pažymų kopijas, kiti - paskambinti telefonu. Tačiau pakankamai priskiedę apie laukiančius milijonus, visi be išimties po kiek laiko pareikalauja atsiųsti nemenką pinigų perlaidą.
Šio žurnalistinio tyrimo autorius susirašinėjo su dar dviem apgavikų gaujomis. Nužudyto Liberijos prezidento Justicijaus Bolos "dukra Aina Ige" irgi siūlė pasidalinti jos velionio tėtušio milijonus. Netrukus išaiškėjo, kad pirma turiu atidaryti sąskaitą kažkokiame "EFT" banke ir skubiai paštu išsiųsti 3 500 eurų kažkokiam Amsterdame (Olandija) gyvenančiam piliečiui afrikietiška pavarde Alfredas Odža.Vėliau išsiaiškinau, kad jokio "EFT" banko net nėra, tik fiktyvus, sukčių valdomas interneto puslapis.
Policijos sukčiai nedomina
Tačiau apetitu visus aplenkė kažkoks Džonu Zungum pasivadinęs pilietis iš Pietų Afrikos Respublikos. Jis kvietė atskristi į Johanesburgą paimti jo nužudyto tėvo 22 milijonus dolerių. Zungus perspėjo, kad atskrisdamas turėčiau 17 000 eurų sumokėti "pasitikėjimo mokestį", be to, dar 5 500 eurų banko sąskaitai atidaryti. Akivaizdu, kad pastarasis aferistas buvo nusiteikę ryžtingai - gyvas iš Pietų Afrikos tikrai nebūčiau grįžęs. Pradėjęs susirašinėti su "Zungum", nedelsdamas parašiau laišką Pietų Afrikos Respublikos kriminalinei policijai. Siūliau kokiam nors kriminalistui apsimesti iš Lietuvos atskridusiu naivuoliu S. Stasaičiu ir sučiupti apgavikus. Deja, pareigūnai nesiteikė net atsakyti.
Laiškai su pasiūlymais pasidalinti milijonus publikacijos autoriui plaukia iki šiol - kas antrą dieną tenka ištrinti po laišką du. Pasak interneto žinovų, nedori kompiuterių specialistai sužvejoja tūkstančius žmonių asmeninių interneto adresų ir jais prekiauja. Sukčiai perka adresus ir urmu siuntinėja savo pasakas apie mirusio tėtušio milijonus - gal kas patikėjęs užkibs.
Nuo kramtomosios gumos - iki namo
Prognozuojama, jog dar po kelerių metų pusė visų prekių bus nuperkama internete. Jau dabar veikia daug elektroninių parduotuvių ir aukcionų. Bene pats populiariausių tarp pastarųjų - "amerikiečių aukcionas "Ebay". Tereikia kompiuteryje surinkti šio aukciono adresą, ir pasiūloma milijonai pardavimui išstatytų prekių nuotraukų: nuo pasaulinės žvaigždės A. Švarcenegerio išspjautos kramtomosios gumos gabaliuko iki jachtos; nuo moteriškų kelnaičių iki automobilio ar namo. Prekę aukcione įsigyja pirkėjas, internetu pasiūlęs aukščiausią kainą. Po to pirkėjas pardavėjui išsiunčia pinigus ir paštu gauna pirkinį. Patogu.
Deja, sukčiai vis agresyviau braunasi ir į aukcioną. Blogiausia, kad jų pasiūlymai elektroninės prekybos klientams žymiai tikroviškesni ir sunkiau demaskuojami.
Pardavėjai reikalauja perlaidų
Apgavikai kažkokiu būdu sužinojo, kad šios publikacijos autorius "Ebay" aukcione šią vasarą pardavėjams siuntė žinutes klausdamas, kiek kainuoja profesionalūs skaitmeniniai fotoaparatai. Netrukus jis sulaukė laiškų iš dviejų absoliučiai nepažįstamų žmonių - iš kažkokio Londone gyvenančio vyriškio bei graikės iš Atėnų. Abu tvirtino turį po naują 4 000 litų vertės aparatą, kurį parduotų už pusę jo kainos. Abu pardavėjai pasiūlė man pervesti jiems pinigus paštu ir laukti atsiunčiant aparatų. Nors nesiruošiau pirkti tokios brangios prekės, labai panūdo išsiaiškinti, ar pardavėjai sąžiningi. Tuo metu vyko olimpinės žaidynės, tad graikei pamelavau, kad Atėnuose jas stebi mano atostogaujantis brolis. Jis neva atvyktų pas pardavėją ir, apžiūrėjęs fotoaparatą, iškart ant stalo padėtų pinigus. Panašiai atsiųsti draugą su pinigais pasiūliau ir anglui. Padorus pardavėjas tik apsidžiaugtų, kad nereikia du kartus lakstyti į paštą, o abu mano pardavėjai išsigando. Tiek "anglas", tiek "graikė" parduoti prekę už grynuosius atsisakė, motyvuodami nesąmoningais bei juokingais motyvais. Abejonių nebeliko - tai vėlgi sukčiai vilioja pinigėlius.
Išvada paprasta. Sukčių buvo ir bus visur, kur tik vyksta prekyba, juda pinigai bei yra lengvatikių. Sukčiauti internetu jiems net patogiau - vienu metu galima mulkinti dešimtis žmonių, o šansas pakliūti už grotų - beveik lygus nuliui. Vaistų nėra - teks išmokti neprarasti budrumo net įsijungus kompiuterį.
Autoriaus nuotr.
Aferistai pirma atsiuntė pažymą, kad žuvusio švedo 98 kilogramai aukso jau Anglijoje.
(Sukciai-1 );
Antroje pažymoje pranešama, jog "Akistatos" korespondentas S. Stasaitis - 15,5 milijono dolerių savininkas.
(Sukciai-2 );
Norėdamas atrodyti patikimesnis, vienas sukčius atsiuntė savo Nigerijos paso nuotrauką. Neabejotina, kad tai irgi klastotė.
(Sukciai-3 );
