Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Mažučiukėje, vėjų perpučiamoje trobelėje gyvenanti Veronika per didžiuosius šalčius nekišo nosies į lauką. Baiminosi, kad iš vietos pajudintos speigo pakąstos išsiklaipiusios prieangio durys paskui sunkiai beužsidarytų... Lyg nujausdama, kad šalčiai užtruks, Veronika užkrosnin susitempė didelę malkų krūvą, iš šulinio išsitraukė net tris kibirus vandens, o iš kieme sukasto rūsio išsikėlė dvi pintines bulvių. Spaudžiant šalčiams, Veronika bulvėmis ir temito: tai jų išsivirdavo, tai išsikepdavo... Dar išgerdavo karštos čiobrelių arbatos su uogomis... Dieve, kiek senam žmogui bereikia...
Prašalaičiui greičiausiai net nekiltų abejonių, jog Veronika - vieniša, jokių artimesnių giminaičių neturinti kaimo senolė. Pasirodo, tai netiesa.
- Užauginau net septynis vaikus! - nurijusi galugerklį spaudusį nevilties gumulą, džiaugsmingai prakalbo Veronika. - Du sūnus ir penkias dukteris! Vyras žuvo avarijoje, kai vaikai buvo dar maži, tai visi rūpesčiai gulė ant mano vienos pečių... Bet nieko, išgyvenau. Visus vaikus išleidau į mokslus, iškėliau vestuves, kiek galiu, padedu iki šiol... Ačiū Dievui, visi gerai gyvena, gražiai sutaria... Ir anūkų turiu! Net keturiolika! Ir proanūkių jau gimę! Trys. Tik jų kol kas nemačiau - dar visai mažiukai, kur tau juos veš per tokius šalčius į tolimą užkampį... Perdaviau kiekvienam po šimtą litų - kad ką nors mažuliukams nupirktų, kad nuo probobutės prisiminimas liktų. Kiek čia man belikę gyventi...
Po šių žodžių Veronikos akyse sublizgėjo ašaros... Suvargusi moterėlė neįstengė nuo žurnalistės nuslėpti gilios širdgraužos. Galiausiai Veronika neišsilaikė - ėmė raudoti balsu...
Į valias išsiverkusi, senolė skarelės kampučiu pridengė burną ir tylutėliai prisipažino:
- Vaikeli, kad tu žinotum, kaip man sunku ant širdies... Kaip spaudžia krūtinę... Naktimis nemiegu, galvodama, ką bloga esu pridariusi, kuo prasikaltusi Dievuliui, kad dabar turiu taip kentėti...
Veronika prasitarė jaučianti, jog vis mąžta jėgos, šlyja sveikata - be vaistų neištraukianti nė dienos... Nuo visą gyvenimą dirbto sunkaus darbo senolė esą vos bepakelianti rankas, be perstojo gelia ir suka visus sąnarius...Vasarą esą dar galima kentėti, bet kai atšąla, Veronika neturi kur dėtis... Mažai tepadeda ir gydomieji tepaliukai ar piliulės...
Dar viena didelė bėda ta, jog Veronika be galo bijo plėšikų. Anksčiau ji net durų nakčiai neužsikabindavo. Tačiau dabar, kai privisę tiek daug veltėdžių, iš kalėjimų anksčiau laiko paleistų perėjūnų, vos tik pradeda temti, senolė ima krūpčioti nuo kiekvieno barkštelėjimo ar bumbtelėjimo... Kad pinigai neatitektų įsibrovėliams, Veronika, gavusi pensiją, beveik visą ją atiduoda atvažiavusiems aplankyti vaikams ar vaikaičiams. Sau ji pasilieka tik vieną kitą dešimtį metalinių... Duonai iš autoparduotuvės...
Turbūt niekas nedrįstų prieštarauti, jog visur - gerai, bet namuose - geriausia; jog savojoje lovoje - ir pagalvė minkštesnė, ir miegas saldesnis... Tačiau kodėl gi močiutė nors žiemos laikotarpiu nesikrausto pas šiltai ir laimingai gyvenančius vaikus?
Po šių žodžių Veronika, regis, net susigūžė... Paskui nustebusiomis akimis žvilgterėjo į viešnią ir liūdnai atsiduso:
- O, vaikeli, kad tu žinotumei... Niekam aš nereikalinga... Pas dukteris ar sūnus man vietos nėra...
Po ilgos pauzės Veronika atvirai papasakojo, kokius "kryžiaus kelius" nuėjo, bandydama bent žiemai įsiprašyti į vaikų gryčias. Deja, ligotai senolei taip ir nepavyko suminkštinti akmeninių širdžių...
Apie norą laikinai - tik žiemai - pabėgti iš tolimojo vienkiemio Veronika sakė pirmiausia prasitarusi didmiestyje su šeima gyvenančiam sūnui. Aukštas pareigas valstybinėje įstaigoje užimantis Augustinas bene dažniausiai iš visų vaikų motiną aplanko, priveža visokių lauktuvių, tai senolė net nesuabejojo, jog jis motinai mielai suras mažą kampelį savo dideliame name. Deja... Veronika sakė, kol gyva nepamiršianti širdį lyg peiliu brūkštelėjusių sūnaus žodžių: "Žinai, mama, nepyk, bet nieko neišeis... Aš tai būčiau nieko prieš, bet žmona... Ji net savo motinos nenorėtų priimti... Geriau pakalbėk su kuria nors dukra..."
Ne, Veronika ant sūnaus nė kiek nesupyko. Priešingai - mintyse save apibarė, kodėl anksčiau nepagalvojusi, jog geriau gyventi pas dukrą - ne pas marčią. Tai nieko nelaukusi apie tai ir užsiminė trumpam užsukusiai vyriausiajai dukrai, įsikūrusiai rajono centre, trijų kambarių bute. Abu Jūratės vaikai jau užaugę, gyvena atskirai, vadinasi, vieną kambarėlį laisvai galėtų paaukoti... Gaila, bet motinai nepasisekė susitarti ir su dukterimi. Pasirodo, vyrą prieš kelerius metus palaidojusi Jūratė neseniai įsitaisė draugą, kuris, Jūratės žodžiais, namuose esant svetimų (!) žmonių, jaustųsi "labai nepatogiai"! Jūratė motiną nukreipė pas kitą sūnų, Vladą. Irgi našlį, taip pat miestietį, gyvenantį keturių kambarių bute.
- Aš, mama, su mielu noru priimčiau, - iškart ėmė teisintis Vladas. - Bet va, matai, du kambarius ką tik pažadėjau sūnui su jo sugyventine... Šita moteriškė iš pirmosios santuokos turi du mažus vaikus, taip kad prie geriausių norų neišeina. Nebus vietos. O kuo tau kaime blogai - niekas galvos nekvaršina, ramybė. Kada nori - keliesi, kada nori - eini gulti...
O gal būtų vietos pas jaunėlę dukterį, pas Astutę? Ji gyvena rajono centre, turi pusę namo! Juolab, kad Veronikai visai nereikia vietos prabangiai įrengtuose kambariuose - užtektų malkomis apkūrenamo nediduko sandėliuko kieme, kurį Astutė nuomoja svetimiems žmonėms - jaunai šeimai su mažu vaikeliu... Veronika buvo girdėjusi, jog dukra iš nuomininkų kas mėnesį gauna po 100 litų. "Aš jai irgi tiek mokėsiu - nenoriu būti išlaikytine," - viena sau pagalvojo motina, ir, ilgai nedelsusi, paėmė telefono ragelį...
- Ai, nežinau, nežinau... Reikia pagalvoti, - išgirdusi senučiukės motinos prašymą, iškart ėmė mykti dukra. - O kaip aš dabar nuomininkams atsakyčiau? Negražu juk... Paskambink po kokios savaitės, pagalvosiu...
Po savaitės dukra pakartojo tą patį - dar neapsisprendusi, vis dar galvojanti. Jau beprarasdama viltis, Veronika dukrai pasisiūlė už tą varganą sandėliuką mokėti dvigubai daugiau, nei ši gaunanti iš nuomininkų, be to, prisiekė, jog į dukters "apartamentus" niekada nekelsianti kojos, nesimaišysianti ir kieme. Sėdėsianti, girdi, savo sandėliuke, prie pečiuko, ir lauksianti pavasario... Tačiau ir vėl išgirdo: "Nežinau..." Tada senolė, kaip sakoma, griebėsi paskutinio šiaudo - patikino už sandėliuko nuomą galinti mokėti ne po du, o po tris šimtus litų už kiekvieną mėnesį, tai yra atiduoti beveik visą savo pensiją! Be to, už visą nuomos laiką sutiktų atsiskaityti iš karto, vos tik įsikursianti! Juk turinti laidotuvėms skirtų santaupų!
Astutė, kaip tuomet pasirodė motinai, su tokiu pasiūlymu buvo lyg ir besutinkanti, tačiau vėliau persigalvojo. Veronikos manymu, dukra greičiausiai pabūgo seserų ir brolių (kitų Veronikos vaikų), taip pat - bendradarbių reakcijos... Mat anksčiau ar vėliau būtų paaiškėję, kiek motina dukrai sumokėjusi už gyvenimą ūkiniame pastate, o tuomet Astai, kaip įsivaizdavo motina, būtų labai nesmagu... Beje, Veronika prasitarė, kad josios jauniausioji dukra, Astutė, jau nebe pirmus metus darbuojasi rajono, kuriame gyvena, savivaldybėje, socialinės rūpybos skyriuje. Rūpinasi vienišais, nusenusiais žmonėmis...
- Tai va, vaikeli, kaip išeina, - nubraukusi vėl ištryškusią ašarą, giliai atsiduso Veronika. - Turiu septynetą vaikų, o prieglobsčio neradau nė pas vieną...
Tuosyk suskambo senolės mobilusis telefonas (šitą "stebuklą" motinai kadaise įtaisė didmiestyje įsikūręs Augustinas). Šis sūnus, beje, dabar ir skambino.
- Labas, mama, dar nesušalai? - pasiteiravo sūnus. - Žiūrėk, saugokis, kad nesusirgtum. Keliai užpustyti - nė greitukės neprisišauksi... Ir aš greitai nepasirodysiu - verste užverstas darbais, be to, su šeima ruošiamės savaitėlei į Italijos Alpes... Į kalnus paslidinėti... Tai tu laikykis...
Motina net geros kelionės nespėjo palinkėti - sūnus išjungė telefoną. Visada jis taip - trumpai ir aiškiai. Ko norėti - mobilusis ryšys labai brangiai kainuoja - kadaise Augustinas skundėsi prakalbąs šimtus litų... Ačiū jam, kad dar nepamiršta, kad prisistato, jog esąs gyvas ir sveikas...
xxx
Sėdėjau šalia Veronikos, klausiausi jos graudžios išpažinties ir niekaip negalėjau patikėti, jog yra tokių akmenširdžių vaikų, nejaučiančių nė menkiausio dėkingumo artimiausiam ir mylimiausiam žmogui - Mamai... Tačiau kai apie tai Veronikai užsiminiau, ši savo dukteris ir sūnus iškart puolė ginti, teisinti. Esą šiais laikais visi labai užsiėmę, pervargę, prislėgti savų rūpesčių...
Dar po kelių akimirkų Veronika puolė įrodinėti, kokie vis dėlto jos vaikai geri - ir per Motinos dieną nepamirštantys pasveikinti, ir per šv. Kalėdas ar šv. Velykas sulekiantys... O pernai - tik pamanyk! - motinos devyniasdešimtmečio proga susidėję po 50 litų, nupirko dovanų spalvotą televizorių!
Norėdama pademonstruoti brangią vaikų dovaną, Veronika pašoko nuo kėdės, vikriai sugriebė ant lovos gulėjusį televizoriaus distancinio valdymo pultelį ir spustelėjo mygtuką. Kaip tik tuo metu per LNK televiziją transliavo sveikinimų koncertą - solidi dainininkė jausmingai traukė vyresniajai kartai puikiai žinomą dainą: "Mama, esi tu moteris... Ir vaikų tu neteisi... Tyliai paverksi, mama... Ir jiems atleisi..."
Veronikos skruostu vėl nuriedėjo didelė ašara...
xxx
Paskambinau Astai. Prisistačiau esanti "Akistatos" žurnalistė ir pasiteiravau, ką socialinė darbuotoja patartų vaikų atstumtoms motinoms sengalvėlėms. Pašnekovė bemat ėmė stebėtis, jog vis dar pasitaiko tokių nedėkingų vaikų ir patikino, jog nusenę, pasiligoję tėvai pagal įstatymus turi pilną teisę reikalauti iš vaikų paramos, taip pat ir prieglobsčio.
- O kur ta senutė gyvena? - panoro sužinoti Asta. - Susirasčiau jos vaikus, sugėdinčiau...
Socialinė darbuotoja užsiminė, jog yra ir kitas variantas: neradus bendros kalbos su vaikais, ligotą, savimi pasirūpinti nepajėgiančią senolę būtų galima bent žiemai - sunkiausiam metų laikui - patalpinti į slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę. Čia močiutė būtų nemokamai išlaikoma keturis mėnesius. Per šį laiką galbūt atsirastų vieta ir senelių namuose... O gal, girdi, to ir nereikėtų - vaikai galų gale susiprastų, prisimintų pareigas savo tėvams...
- Tegu ta močiutė nedelsia - atvyksta tiesiai į socialinį skyrių, mes čia viską sutvarkysime, - maloniai pasiūlė socialinė darbuotoja Asta.
Nesakiau Astai, kam būtų naudingi jos patarimai. Neverta to daryti. Juk motina jais vis tiek nepasinaudos...
