Augustas TAMALIŪNAS
- Tai, ką aprašė laikraščiai, yra labai toli nuo teisybės, - šitaip mums pareiškė mirusio Vinco Marozo sūnus Albinas. - Visų pirma, tėvas niekada negyveno Pelenių kaime, antra, jis pajaunintas beveik penkeriais metais, o trečia, tikrai nerastas prie išgerto butelio. Neatitikimų yra ir daugiau. Tai ne kaimynė Ramutė Ališkevičienė pro langą pamatė negyvus senukus, o jos pakviesta Ona Venckienė su dukra Zenute. Kaip po viso to galima tikėti atsitikimą nuklausiusia, bet įvykio vieton nevykusia spauda, galva neišneša. Pleiniuose tai nutiko, Pleiniuose, - pakartojo Plaškiuose aptiktas Albinas Marozas, rodydamas iš tėvo sodybos parsivežtą ožką, deja, jau negyvą. - Pasismaugė. Turėjau papjauti, kad kraujas nubėgtų. Šuns taip pat neišsaugojau. Dėjo snukiu į lango stiklą ir pabėgo. Iš viso turto gyvi liko tik šeši žąsiukai, matyt, netilpę į tėvo naudą grobusių jo žmonos giminių maišą. Et, jie ponai, o aš ubags, - nukirsdamas galūnę, sakė Albinas Marozas. - Tauragėje gyvenančiai ir dabar į Vokietiją išvykusiai seseriai Severai beliko šnipštas. Dar gerai, kad spėjau atsiimti savo ratus, į kuriuos įsiverčiau plūgą ir vielinės tvoros rietimą, antraip būčiau ir to netekęs. Viską nešė mirusios Petronėlės giminaičiai. Neseniai nusipirktą televizorių irgi išbogino. Apie pinigus nė nekalbu. Sakė, neva radę šimtą litų, bet aš jais netikiu. Tėvas buvo prie pinigo.
Panašiai tvirtino ir Pleiniuose (Pagėgių sav.), prie pat geležinkelio, Petronėlės ir Vinco Marozų kaimynystėje, tiktai kitame trobos gale, gyvenantis Vytautas Ališkevičius. Anot jo, reikėjo matyti tas turto nešybas, kurios labai panėšėjo į Žemaitės apsakymą "Kunigo naudą velniai gaudo". Buvo tempiama viskas - karvė, veršis, telyčia, trys kiaulės, kalakutas ir kiti paukščiai, į plastmasinį maišą grūdamos vištos nuo oro stygiaus tiesiog duso, užtat netikusiu metu pasirodžiusiam Albinui Marozui, mirusiojo sūnui, buvo įsakyta nukirsti skiauterėtosioms galvas. Tas - ką darys? - prašymą išpildė, bet žadėta vištiena vėliau pasidžiaugti neteko. Viskas buvo sugrūsta į mašiną ir išvežta iš namų. Sūnui beliko tai, kas netilpo į bagažinę.
- Man, žinote, jo net pagailo, - sakė Vytautas Ališkevičius. - Stovėjo nukoręs rankas ir kartojo: "Jie ponai, o aš ubags". Anie sakė turį Petrės įgaliojimą pasiimti turtą, nors, geriau pagalvojus, viskas juk priklauso per pusę, ar ne? Be teismo antstolių dalybos neįmanomos. Kaip su tais pinigais, dar neaišku. Vincas Marozas jų turėjo, pats gyrėsi. Bankais nepasitikėjo. Iš ankstesnių santaupų abu su žmona atgavo vos po šešis tūkstantukus, užtat nuo to laiko bankininkams rodė špygą. Po pagalve pinigus laikė. Pats mačiau. Kartais prisieidavo pasiskolinti, tai Vincas ištraukdavo iš po galvos didžiausią gniužulą ir klausdavo: "Kiek reikia?" Senis buvo kietas, jau visą pusmetį nevaikščiojo, iš lovos nelipdavo, o žmoną laikė saujoje. Ta sirgo astma, vaistus rijo saujom, specialią pypkutę traukė, kad geriau kvėpuotų, o numirė abu kartu. Galimas daiktas, kad astmininkė užgeso pirmoji, regis, ant stalo užsikniaubusi, o Vincas, matyt, nesulaukė atgarsio ir šliaužė pažiūrėti, kas jai nutiko. Tada ir jį ištiko mirtis. Gal dviem dešimtmečiais pergyveno pirmąją žmoną.
- Įtarimas kilo iš vakaro, - rikiavo mintis kaimynė Ramutė Ališkevičienė. - Kažkodėl veršis pradėjo bliauti. Vyras sakė, kad Petrė, matyt, pamiršo pašerti. Kitą rytą vėl tas veršis baubia. Žiūriu - ogi ir vištoms lesalo nėra padėta. Vadinasi, kažkas tikrai ne taip. Pasibelsti ir juo labiau dirsčioti pro langą pabijojau. Mano Vytautas išėjo į darbą prie geležinkelio, o aš, užuot lėkusi į Stoniškių paštą, kuriame dirbu laiškaneše, pirmiau dviračiu nuvažiavau pas Oną Venckienę. Ši atkūrė su dukra Zenute, vienuole, dabar turinčia kažkokį kitą vardą, šventesnį. Tos, kai tik dirstelėjo pro langą, tuoj suklupo ir pradėjo verkt. Abu, sako, kuo gražiausiai šarvojami. Į vidų nėjo, durys buvo užrakintos, o elektrinė lemputė, regis, žibėjo. Tada paskambinau Stoniškių seniūnui, nes be jo durų neversi. Tas ir iškvietė prokurorą iš Šilutės. Nemačiau, bet girdėjau, kad abiem senukams iš burnų buvo nubėgęs kraujas. Vincas Marozas, regis, buvo susmukęs prie spintelės virtuvėje. Tikriausiai iššliaužė iš lovos ir ėjo pasižiūrėti, kas nutiko Petrei, na, o kadangi negalėjo vaikščioti, tai kraujo krešulys, sako, pasiekė plaučius. Abu gyveno, abu mirė. Turbūt parą negyvi išbuvo, kol pasiryžome patrukdyti. Kas po to dėjosi, reikėjo matyti. Vištų gaudymas, kimšimas į maišą, galvų kirtimas! Gaila, kad vakar nepasirodėte, būtumėt išvydę, ko neregėjote. Senioko sūnui beliko ožka, kuri, betrūkčiodama virvę prie vežimo, Plaškiuose pasismaugė, šeši iškart išsilakstę žąsiukai be žąsies ir truputėlį už mūsų ciuckį didesnis šuva, balto plauko. Nesistebiu, kad jis paspruko. Tvirtas ir, matyt, labai ištikimas seniesiems šeimininkams. Man tai labiausiai gailu Albino, senio sūnaus. Va čia teisingai šnekama, kad vargšą, netgi tėvui numirus, turtingesnieji apgauna. Bėdžiui teliko iš širdgėlos pasigerti. Nebūtų gavęs ir ožkos, jei ši būtų tilpusi į mašiną.
Kaip mus patikino įvykio aplinkybes tiriantis šilutiškis prokuroras tomas Leščinskas, Petronėlė (68 m.) ir Vincas (75 m.) Marozai mirė tikrai ne nuo degtinės. Teisės medicinos ekspertas Vidmantas Armonas konstatavo, jog didelį kraujospūdį turėjusią astmininkę ištiko insultas, o buvusį geležinkelietį į aną pasaulį nuvarė į plaučius iš kojų patekę kraujo krešuliai. Va ir užgeso abu sutuoktiniai kone iškart, va ir išnešiojo jų naudą senikės giminaičiai, palikdami sūnui apgailėtinus likučius.
