Daiva NORKIENĖ
Jeigu jus kaltino, teisė ir netgi pasodino, abiem rankom čiupkite savo stogą - kad nenuvažiuotų. Tada kuo objektyviau įvertinkite esamą padėtį. Nesusipainiokit: mat žodis "sėdėti" - tikrai nėra žodžio "mirti" sinonimas. Ir iki keliolikos kvadratinių metrų staiga susiaurinta jūsų erdvė anaiptol nereiškia, kad jau baigiasi pasaulis... O kai visa tai įsisąmoninsit ir ištėkšit šiukšliadėžėn nuodijimosi tikslu pasiruoštą raminamųjų buteliuką, būtinai perskaitykite šį "Akistatos" interviu. Tai buvusios ilgametės "zonos" psichiatrės Liudmilos Grušpelkienės (kaltinamos narkotinių medžiagų platinimu ir jau pabuvojusios už grotų) pasakojimas.
Užsitęsusi "ekskursija" Lukiškėse
Vilniaus Griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje Liudmila Grušpelkienė išdirbo dvidešimt metų. Apie išvaizdžią "zonos" psichiatrę, ištekėjusią už ypač pavojingu recidyvistu pripažinto Arvydo Grušpelkio, ne kartą rašė spauda, drąsi pora buvo ir "Bobų vasaros" herojais. Tačiau toks staigus išpopuliarėjimas ištikus bėdai prieš šeimą atsigręžė antru lazdos galu: kai Grušpelkienė buvo įtarta narkotikų platinimu ir suimta, žiniasklaidos dėmesio šis faktas sulaukė ne mažiau nei prezidento "pasižmonėjimas" Rusijoje. Stresų gydytojai užteko. Miglotos ateities perspektyvos (beje, šiame rašinyje neliesime su byla susijusių dalykų). Spaudoje perskaitytos "naujienos" apie save: "meilė kaliniui išblėso", "gydytoja degradavo", "namuose įtaisė landynę" (taip pasireiškė liūdna tiesa, kad kiti apie mus visada "žino" daugiau, negu mes patys). O visų kraupiausia buvo tai, kad iš vienos varpinės, iš vienos sakyklos, moteriai teko persikraustyti į kitą. Dvidešimt metų ji priklausė įkalinimo įstaigos administracijai ir į nuteistuosius žiūrėjo tik kaip į nuteistuosius ir kaip į pacientus. Ir štai staiga viskas apsivertė - suimta iki teismo, ji du mėnesius praleido Lukiškėse. Ji pati pabuvojo ir kaline, ir paciente! Štai kodėl gydytoja psichiatrė L. Grušpelkienė turi moralinę teisę jus pamokyti ir patarti: "Saugokdie, tik nesižudykite! Ir nepraraskit vilties".
Tardymo izoliatoriuje Lukiškėse ponia Liudmila praleido visą žiemą - nuo gruodžio iki vasario. Už lango tamsu, niūru - pats metas depresijoms. O aplink tave - tikrų tikriausia kalėjimiška aplinka: dviaukštės lovos, retai teprasiveriančios durys su grotuotu stebėjimo langeliu, vienintelės guodėjos - dešimt už sukčiavimą, tyčinius ir neatsargius nužudymus ir taip toliau teismo laukiančių likimo bičiulių (beje, nesuklyskite, žmogžudžiai, aferistai ir narkotikų prekeiviai "zonose" laikomi aukščiausios "markės" žmonėmis - ne taip, kaip kišenvagės, vaikų kankintojos ir prostitutės). Iš pradžių gydytoja daug verkė ir labai ilgėjosi šeimos. Jos buvusi kolegė ir pažįstama - kalėjimo psichiatrė - netgi pasiūlė vartoti raminamuosius. Tačiau Liudmila atsisakė. Šitiek kartų ji viltį praradusiems savo pacientams kalte kaldavo į galvas, jog būtina išmokti "suimti save į rankas". Kai prireikė "imti" save pačiai, pavyko. Jai sakydavo, kad kalėjime sėdės šešiolika metų - atrodo, pablūstum iš nevilties. O ji visai ramiai atsidusdavo: "Ką gi. Žmonės gyvena ir ten. Ir lageriuose gyveno, ir tremtyje, ir Sibire"... Moteris nežino, kas laukia ateityje, tačiau randa jėgų pajuokauti, kad mėnesiai Lukiškėse jai buvę tarsi pažintinė ekskursija.
Kivi ant nosies
"Akistata": Niekam ne naujiena, kad išgyvename sunkmetį - aplink skurdas, neviltis, žmonės pervargę nuo problemų, pikti ir irzlūs. Taigi kalinių gretas vis dažniau papildo ne užkietėję niekdariai, o vadinamosios "gyvenimo aukos": skurdo - todėl paėmė kyšį ar prasuko aferą, susierzino - todėl stūmė, dūrė, ir nenorom nužudė. Kaip tokiam, turinčiam namus, šeimą ir moraliai dar nesupuvusiam žmogui ištverti kalėjimą, neišprotėti?
L. Grušpelkienė: Kalėjimas - tai dar ne pasaulio pabaiga. Priešingai, tai lyg apmąstymų, susikaupimo, įsiklausymo į savo vidų stotelė. Šeimoje aš buvau visais besirūpinanti, aplink kitus tupinėjanti "višta perekšlė". Ta pačia gerąja žodžio prasme. Net ir dirbdama "zonoje" save visiškai atidaviau darbui, ir nuteistieji negalėjo skųstis mano dėmesio stoka (L. Grušpelkienę dėl jos globėjiško būdo vadindavo "mamyte" - aut. past.). Taip gyvendama amžino skubėjimo, amžino lėkimo sąlygomis neturėjau laiko sau pačiai. Laisvėjė man amžinai pritrūkdavo laiko pasižiūrėti gerą laidą ar filmą, perskaityti knygą, pamedituoti, susikaupti. Metų metus svajodavau... gerai ir kiek noriu išsimiegoti. Nepavykdavo. Ir staiga atsidūriau kameroje. Taip, ten esi apribotas, privalai laikytis tam tikros tvarkos, tačiau laisvo laiko turi į valias. Pirma, kuo labai džiaugiuosi, aš iki valiai išsiparpiau ir pailsėjau. Prisižiūrėjau filmų (viena moteris turėjo televizorių), perskaičiau dešimt knygų. Užvedžiau sąsiuvinį, į kurį nusirašiau labiausiai patikusias, pamokančias rašytojų citatas. Ir, žinoma, meditavau, meldžiausi, daug ką apsvarsčiau.
"Akistata": Mūsų redakcija dažnai gauna nuteistųjų laiškų, kuriuose jie kalba apie tikėjimą, dievą, mums atsiunčia nuostabių savo pieštų atviručių su angelais, su meilės simboliais ir kitais be galo romantiškais vaizdais. Norisi tikėti, kad apie aukštas materijas tau kalbantis žmogžudys yra nuoširdus, bet abejonės visada kirba - o gal jis tariamai atgailauja tik iš nevilties?
L.Grušpelkienė (pritariant vyrui Arvydui): Nemanau, kad jie apsimetinėja. Dievas ir jo meilė yra visuose mumyse, tik per tą amžiną skubėjimą nerandame laiko tuos gerus jausmus "išleisti" į paviršių. Įkalinus žmogų, anaiptol neįkalinama jo dvasia. Jeigu anksčiau aš tik maniau, jog esu tikinti, dabar tai žinau tvirtai (ponia Liudmila ir Arvydas tuo pat metu parodė ant kaklo po drabužiais nešiojamus šventus pakabukus - aut. past.).
"Akistata": Kaip dar užpildydavote kalėjimo "laisvalaikį"? Ar įmanoma už grotų išlikti ne tik žmogumi, bet ir moterimi?
L. Grušpelkienė: O, visos rūpinomės savimi ne prasčiau negu laisvėje! Nepatikėsite, kokių šukuosenų, kaukių, makiažų pasidarydavom, grįžau iš kalėjimo pagražėjusi, atsigavo oda. Likimo draugės mane išmokė netgi naujo būdo, kaip namų ar nelaisvės sąlygomis pasidaryti "cheminį" sušukavimą. Plaukai supinami į daugybę mažų kasyčių, tada jos susukamos ant popierinių "bigudi". Po kelių valandų plaukai atrodo tarytum sugarbanoti geriausio kirpėjo. Pasidarydavome ir vitamininių veido kaukių: atneša artimieji vaisių, o tu vieną - į pilvą, o kitą - ant nosies. Tepdavo moterys veidus, kaklus su kivi. Puikus, moteriškas vaizdelis (prisimindama visa tai, gydytoja šypsojosi - aut. past.). Beje, išbandžiusi dešimtis makiažo būdų, atradau vieną labai sau tinkantį - taip pasidažyti iki kalėjimo nesugebėdavau.
"Akistata": Kokia aplinka, kokie žmonės jus supo?
L. Grušpelkienė: Moterys buvo geros, draugiškos. Vienos teisiamos už sukčiavimą, kitos - žmogžudystes. Mūsų kameroje nebuvo nė vienos kišenvagės, prostitutės. Viena su kita dalinomės kas ką turėjome, pasikalbėdavome, išsipasakodavome. Žinot, kokį dalyką aš pastebėjau? Pasirodo, sukčiauja ar prasuka kokią nors aferą dažniausiai moterys, kurios turi daug vaikų. Ir ne šiaip sau tas atsitinka. Moters labai stiprus motinystės instinktas. O jeigu ji savo pačios vaikui, savo kūnui ir kraujui, neturi už ką nupirktio geresnį drabužį, gardesnį kąsnį? O jeigu aplink pilna pavyzdžių, kaip iš aferų prasigyvena ir nebaudžiami vyrai? Meilės vaikams vedama, moteriškė pamėgina padaryti panašiai, ką nors apsukti - ir štai! Sėdi! Populiariausia tarp nuteistųjų frazė būdavo tokia: "Valstybė mus verčia nusikalsti, ir pati mus grūdžia už grotų". Turbūt tuose žodžiuose yra dalis tiesos.
"Akistata": Ką tik parodėte kulinarinių receptų sąsiuvinį, kuriame - net trys iš likimo draugių nusirašyti "Rafaelo" sausainių kepimo variantai. Jei jau tarp teismo laukiančių ir savo likimo nežinančių moterų platinami tokie virtuve ir namų jaukumu kvepiantys receptai, ar galiu padaryti išvadą: net ir už grotų, net ir sunkiausiomis akimirkomis žmogui išlieka viltis? Laisvės viltis?
L. Grušpelkienė: Be abejo. Pamatyti savo namus, artimuosius, laisvę trokšta kiekviena. Nusivylimą keičia tikėjimas ateitimi.
"Akistata": Jūs, kaip psichiatrė, žinote, kad net pačiam komunikabiliausiam žmogui kartais būtina vienuma, ramybė. Pagaliau natūralus žmoguas noras turėti tam tikrą kiekį savos erdvės, kurios ribų niekas nepažeidinėtų. O kameroje, kur vos prasilenki, nei - vienatvės, nei - normalios distancijos. Kaip neišprotėti?
L. Grušpelkienė: Ilgas kalinimas tikrai žmogų sugadina. Ta uždara aplinka, tas stumdymasis. Pagaliau, ilgai kalint, visiškai pasikeičia žmogaus charakteris, interesai. Jis ne tik pamiršta, kaip gyventi laisvėje, bet dažniausiai praranda namus, šeimą, meilę, neturi darbo. Tada tampa agresyvus, kerštingas, pavojingas. Kaip jau minėjau, neilgas izoliavimas padeda perkainoti vertybes, iš naujo atrasti save. Beje, pastebėjau kitą įdomų dalyką. Kai mane kokiu nors reikalu išvesdavo į koridorių, vos ne susigūždavau nuo staiga užgriuvusios erdvės. Darydavosi šiek tiek nejauku, ir norėdavosi kuo greičiau grįžti į kamerą - lyg pelytei į savo olą. Vos atsiduri ant savo gulto, vos subraška užrakinamų durų raktas, pasijunti rami. Beveik kaip "namučiuose". Žmogus greit adaptuojasi įvairioje aplinkoje.
