Nors statistikos specialistai skelbia, jog gimstamumas šalyje mažėja, vaikų teises ginantys ir jų problemomis besirūpinantys darbuotojai negali konstatuoti apie proporcingai mažėjančias mažųjų mūsų piliečių bėdas. Kodėl daugėja nelaimingų vaikų Lietuvoje? Savo nuomonę korespondentei Irenai Zubrickienei išsakė Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus socialinė darbuotoja Rūta Šaknaitienė.
- Savo "juoduosiuose" sąrašuose turite nemažai vaikų, kuriuos nuo vystyklų augina jų močiutės, nes tikrosios gimdytojos pakėlusios sparnus nerūpestingesniems, smagesniems skrydžiams. Ar galite teigti, jog šie vaikai yra laimingesni nei augantys pas visai svetimus žmones ar globos įstaigose?
- Vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Yra nemažai laimingų pas močiutes nuolat augančių vaikų. Tačiau mūsų darbo patirtis leidžia tvirtinti, kad močiutės, ypač pagyvenusios, labiau gali tik džiaugtis anūkais. Reikšmės turi didelis amžiaus skirtumas. Štai senelės globojama paauglė pakėlė ranką prieš save ir liko "paženklinta" visam gyvenimui. Rodos, nieko mergaitei netrūko, tačiau ji pavargo gyventi garbaus amžiaus močiutės diktuojamuose kanonuose: negalima apnuoginti bambos, absurdas, jeigu į ją dar įvertas ir auskaras, baisu, kad ant kiekvieno piršto - po žiedą, neskoninga, kad ant riešo - smulkios "rinkės", ne laikas dažyti plaukus ir t. t. O mergaitei norisi neatsilikti nuo draugių, kurių jaunesnės mamos toleruoja visokius "pasispardymus". Paauglė, išbandžiusi visus būdus paprieštarauti ją mylinčiai močiutei ir pavargusi nuo jų, pagaliau renkasi patį pavojingiausią ir skaudžiausią kelią. Ir nuodėmė būtų įtarinėti, kad anūkė globojama tik dėl nemažos valstybės pašalpos.
- Na, o tokių atvejų, kai globėjams terūpi už globojamą vaiką gauti tuos penkis šimtus litų, ar daug nujaučiate?
- Faktai kalba patys už save. Prieš porą metų vienai šeimai buvo leista laikinai globoti gimdytojos atsisakytą dvejų metukų berniuką su sąlyga, kad netrukus vaikas bus toje šeimoje įvaikintas. Šiandien globėjai apie įvaikinimą jau nekalba. Išeitų, kad jie tik eksperimentavo su vaiku - esą paaiškėjo, kad berniukas turi sveikatos, elgesio, charakterio problemų. Mes tas problemas matėme ir prieš dvejus metus. Be to, kai tokių problemų turi pačių pasigimdytas vaikas, jo juk neatsisako kaip daikto. Peršasi išvada, kad globėjai įvaikinti nenori, nes praras globai skiriamus šimtus, o vaiko laimė, matyt, nerūpi. Jis ir toliau lieka svetimas ir laikinas tuose namuose, be tikros šeimos, be savos pastogės.
- Ar nebūna, kad po kelerių metų apsireiškia globoto, bet neįvaikinto mažylio tikroji motina, neva panorusi jį susigrąžinti?
- Būna. Ir šie vaikeliai taip pat nelaimingi, nes niekas negali nuspėti tokios motinos besikaitaliojančio nuotaikų "grafiko". Štai marijampolietė Rasa, pagimdžiusi ketvirtąjį vaiką, pagaliau "prisiminė" turinti dar vieną, beveik nuo gimimo globojamą bevaikėje šeimoje, kuri norėtų jį įsivaikinti. Bet įsivaikinti negali, nes Rasa jo neatsisakiusi. Dėl dviejų pirmagimių, kuriuos anksčiau paliko, moteris pretenzijų nereiškia. Kodėl taip, jeigu jau pabudo motinos jausmas? Pasiūlėme jai susigrąžinti visus tris - nenori. Toks vaikų rūšiavimas pačios motinos noru (turbūt dėl to, kad už mažiausiuosius ji dar gautų valstybės paramą) - jau ženklas, kad jos vaikučiai negali būti laimingi. Ir skaudžiausia gyvenimo ironija - kad vieną po kito gimdo būtent tokios, asocialios, motinos. Kol valstybė įstatymais neišspręs jų vaisingumo, drįstu vadinti, problemos (reikia gi pagaliau ką nors konkrečiai daryti, kad jos negimdytų ir nebarstytų luošų, nepilnaverčių, nelaimingų vaikų), tuo mažiau šypsosis ir visa mūsų tauta.
- Dėkoju už pokalbį.
