Viktoras BUDRYS
Gimė Stalino epochoje, išsilavinimas aukštasis (sovietinis diplomas užkištas už sijos). Dirbo montuotoju, statybos inžinieriumi, komjaunimo, partijos komitete, rajono laikraštyje. Šiuo metu dirba - individualios įmonės savininkas, židinių meistras. Bendradarbiavo "Tiesoje", "Sovietskaja Litva", "Kauno dienoje".
Kasmet įkalinimo vietas palieka šimtai, o gal ir tūkstančiai kalinių. Vieni išsvajotos laisvės sulaukia išsėdėję "nuo skambučio iki skambučio" (visą teismų paskirtą bausmės laiką), kitiems pritaikomas Amnestijos įstatymas, treti pasinaudoja malonės prašymu. Tačiau tik nedaugeliui palikusiųjų įkalinimo vietą pavyksta adaptuotis laisvėje, prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio gyvenimo. Daugelis buvusių kalinių, atsidūrę už kalėjimo vartų, patenka į nežinią: jų niekas nelaukia, kai kurie net neturi kur prisiglausti. Apie tai - buvusio nuteistojo pasakojimas.
Sargybinis ilgai rakina daugybę užraktų, triukšmingai stumdo sklendes. Pagaliau vartai, skyrę du pasaulius, plačiai atsiveria, į veidą papučia kitas, jau laisvės vėjas.
Laisvė! Ilgai laukta, naktimis sapnuota, dienomis išsvajota, tačiau gerokai primiršta. Atsidūręs anapus vartų suvokiu, kad laisvės visai nebenoriu - ji man svetima, tolima, netgi bauginanti. Net nežinau, į kurią pusę traukti su savo kuklia manta. Žinau tik tai, kad manęs laisvėje niekas nelaukia, nesiilgi. Šįkart, pirmąją laisvės valandą, gelbsti tai, kad, be manęs, išeina dar keturi likimo broliai. Atsiimdami dokumentus spėjame susitarti, kad vienas kito palauksime už vartų, o ten... bus matyti.
Po manęs pro vartus išslenka Petras iš Klaipėdos, už šių niūrių sienų praleidęs trejus metus. Už ką - net nežinau. Mes nebuvome nei draugai, nei priešai, vienas kito netgi nemėgome, bet to viešai nedemonstravome. Dabar aš jam atvirai pavydėjau. Visus tuos metus jį lankė simpatinga juodaplaukė. Taigi pas ją ir trauks.
Po kurio laiko nutaisęs dirbtinę šypseną pro vartus spėriai išslenka Domas. Jaunas jonavietis. Jo laukia tėvai, taigi problemų bent pradžioje neturės.
Dabar Algio iš Utenos eilė. Ilgokai, berods, ketverius metus, jis praleido už šių sienų. Kurį laiką buvome geri draugai, tačiau dėl jo polinkio į homoseksualizmą teko piktai išsiskirti. Paskutiniais metais mūsų santykiai gerokai atšilo, o vieną dieną Algis net atsiprašė už nepadorų elgesį mano atžvilgiu.
Pagaliau Donatas, dvidešimt penkerių metų kaunietis. Išpėdindamas pro kalėjimo vartus spėja netgi persimesti keliais nešvankiais žodžiais su apsauga. Toks jau ūmus jo būdas, neprognozuojamas charakteris. Kolonijoje Donatas praleido trejus metus. Būdamas silpnokas, smulkaus sudėjimo, pirmais metais daug kentėjo - jį skriaudė kas tik norėjo ir netingėjo. Paskutiniaisiais metais Donatas pradėjo priešintis skriaudikams, sutvirtėjo, ėmė labiau pasitikėti savo jėgomis.
Žinoma, su manimi kalinio stažu niekas iš šio ketvertuko negalėjo lygintis. Vien šioje kolonijoje man teko praleisti šešerius metus. Pasodino dar sovietai, o išleidžia jau savi, lietuviai.
Į šią koloniją prieš šešerius metus mane grąžino iš Rusijos Vladimiro kalėjimo. Tąkart, pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais, grąžino visą vagoną. Nuteistuosius už nedidelius nusikaltimus iškart išleido į laisvę pritaikę Amnestijos įstatymą. Nuo manęs laimė nusigręžė. 1994 metais kolonijos vadovybė ėmė ruošti ir mano dokumentus į laisvę, tačiau beveik paskutinę dieną, mano nelaimei, įvyko kalinių riaušės. Jas suorganizavo Kauno "berniukai". Aš netikėtai patekau į organizatorių sąrašą, mat kažkuriam kauniečiui prasitariau apie kalinių riaušių organizavimą ir numalšinimą Vladimiro kalėjime. To užteko. Už tai negailestingai atseikėjo net šešerius metus.
Išėjęs į laisvę nesijaučiau nei laisvesnis, nei saugesnis. Iki šiol mane globojo ir maitino valstybė, o dabar tuo privalėsiu pasirūpinti pats. Dar nelaisvėje buvau tvirtai įsitikinęs, kad didžiausią dalį nusikaltėlių pagimdo ekonominės problemos. Kova už būvį, duoną kasdieninę priverčia dalį žmonių pasukti nusikaltimo keliu. Dar sovietiniais metais įsitikinau, kad kalėjimai prigrūsti smulkių nusikaltėlių: vagišių, sukčių, chuliganų... Dažnokai ir už visai nereikšmingus nusikaltimus skiriamos didelės bausmės. Nelaisvėje girdėjau, kaip buvo grobstomi ir švaistomi bankų milijonai, kažkur be pėdsakų dingo didelių įmonių ir gamyklų turtas. Ar už tai kas nuteistas? Jei taip, tai kur savo nelaisvės dienas leidžia tokie nusikaltėliai? Gal jiems yra pritaikyti kiti įstatymai, teismai, kalėjimai?
Atsidūręs už kolonijos vartų nutariau pasikliauti likimo broliais - gal sulauksiu kokio patarimo, pasiūlymo. Nutarėme visi drauge keliauti iki Kauno, o ten gal ir atšvęsti laisvę. Tik klaipėdietis Petras iš anksto draugiškai atsiprašo, nutaręs nedelsti ir skubėti pas mylimą moterį.
Autobusų stotyje sužinome, kad bilietų kainos mums per didelės. Mūsų kišenėse gyvenimo pradžiai - tik po 125 litus. Taigi išlaidauti nesinori.
Atsisveikiname su Petru. Jis patogiai įsitaiso prabangiame autobuse ir dingsta mums iš akių. Ak, kaip norėčiau būti jo vietoje - visgi sava moteris, savas kampas, o ten - ir darbas, asmeninis gyvenimas, malonumai... Kaip man dar toli iki to.
Pasisukinėję stoties prieigose patraukiame už miesto. Nutarėme kelionei iki Kauno pinigų nelaidyti. Kol kas nieko nesuplanavome - bent apie tai niekas garsiai nekalba. Mano nuojauta kužda: vyrai ką nors sugalvos. Taip pasiekiame priemiestį. Kelių rodyklė iškalbingai rodo, kad iki Kauno - 58 kilometrai. Aišku, pėsčiomis tiek keliauti nesiruošiame.
Pakeliui jau bręsta planas. Vedami Donato, traukiame garažų link. Netrukus slėpdamiesi už medžių stebime teritoriją. Pirmyn ir atgal zuja automobiliai. Man visi jie svetimi, nepažįstami, vakarietiški. Donatas kažką pašnibždomis aptarinėja su uteniškiu Algiu. Retsykiais abu pykteli, keikiasi. Ypač nervinasi kaunietis. Pagaliau ir mes supažindinami su planu.
Prie garažų išsiskiriame. Lieku vienas su savo chaotiškomis mintimis ir krūtinėje spurdančia širdimi. Tarsi medinėmis kojomis slenku gilyn į garažų teritoriją. Už nugaros kurį laiką dar girdžiu draugužių žingsnius. Jie taip pat tokie keisti, nenatūralūs. Kiekvienas žingsnis tarsi išduoda mūsų piktus kėslus.
Viename garaže ramiai, monotoniškai burzgia automobilio variklis. Jo savininko nematyti. Akimirksniu suvokiu: jis gretimame garaže. Dėkingiausia proga. Deja, automobiliai - ne mano hobis. Neturiu netgi vairuotojo pažymėjimo. Gal šia galimybe pasinaudos mano bičiuliai? Bet jie, kaip tyčia, žingsniuoja kitoje pusėje, į mane nė vienas net nežvilgteri.
Netrukus pasigirsta variklio ūžimas. Pro mane lėtai prarieda baltas it gulbė prabangus automobilis. Jo markė man nieko nesako. Kiek pariedėjęs gražuolis stabteli. Iš jo mikliai iššoka inteligentiškos išvaizdos vidutinio amžiaus vyriškis. Variklis lieka neišjungtas. Vyriškis rakina garažo duris. Neskuba. Nesidairo. Antras šansas - šmėkšteli galvoje. Tą pačią akimirką už nugaros išgirstu skubius žingsnius. Pro mane tarsi kulkos pralekia Donatas ir Algis. Viskas vyksta žaibiškai. Automobilio savininkas lieka užrakintas garaže. Jau nuvažiuodami dar kurį laiką girdime, kaip savininkas daužo garažo duris, rėkia, keikiasi.
Kurį laiką riedame tylėdami. Visi rimti, susikaupę, aiškiai suvokiantys įvykio svarbą ir sudėtingumą. Tik gerokai už miesto pirmas prašviesėja Donatas. Jis gan rimtu tonu, vos ne kaip valstybės kaltintojas, mums primena, kokį Baudžiamojo kodekso straipsnį ir netgi paragrafą pažeidėme, kiek mums už tai gresia nelaisvės. Paskutiniai žodžiai it durklu smeigė į širdį - bent jau šią akimirką nesinorėtų grįžti atgal.
Donatas vairuoja atsargiai, atidžiai stebi kelio ženklus, vis dirsteli į šokinėjančią spidometro rodyklę - tik taip važiuodami galime tikėtis pasiekti tikslą.
Privažiavome Kauno prieigas. Mane stebina automobilių gausa ir įvairovė. Stebiuosi ir Donatu - šioje automobilių masėje jis niekuo neišsiskiria iš kitų, vairuoja meistriškai, pasitikinčiai. Tikras profesionalas.
Seniai lankiausi Kaune. Dar anais, tarybiniais laikais. Kaip viskas neatpažįstamai pasikeitė! Reklamos gausa ir spalvų įvairovė, modernūs pastatai, nepaprasta jų apdaila. Netrukus mūsų gražuolis iš pagrindinės gatvės įsuka į kiemų labirintus. Dar kiek pariedėję sustojame. Visi nerangiai išsiriogliname į nepažįstamą kiemą. Sunku skirtis su prabangiu automobiliu. Jo likimas jau nuspręstas. Dar šįvakar jį už keletą šimtų amerikietiškų "žaliųjų" Donatas perleis Kauno "berniukams". Tuo tarpu netgi man aišku, kad automobilis vertas kur kas daugiau.
Donatas dingsta daugiabučio laiptinėje. Mes smalsiai dairomės kieme. Jis tiesiog prikimštas įvairiausių automobilių, bet nė vienas jų neprilygsta mūsų gražuoliui. Kieme matau vien senienas - net seni žiguliai tarp jų neatrodo visai apgailėtinai.
Donatas ilgai neužtrunka, grįžęs kviečia sekti iš paskos.
Tik peržengęs daugiabučio slenkstį supratau, kad tai bendrabutis. Mus pasitiko pigių cigarečių, odekolono, šlapimo smarvė. Net kolonijoje to nebuvo. Koridoriai pilni vaikų klegesio.
Mus pasitinka ganėtinai jauna, simpatinga moteris. Tai Donato mama. Netrukus ji, nenuleisdama akių nuo sūnaus, vaišina mus kvapnia arbata, sumuštiniais. Glosto jį, vis stengiasi pabučiuoti į skruostą. Donatas gėdingai muistosi, traukiasi, pagaliau šiurkščiai atstumia gimdytoją nuo savęs. Moteris pravirksta. Mes tyliai išslenkame į koridorių.
Vakarop visi draugiškai nutariame pasirūpinti maisto produktais. Dėl gėrimų, anot Donato mamos, problemų nebus. Aplink pilna "taškų", prekiaujančių pigia degtine, vadinamuoju pilstuku.
Donatas jau žinojo apie mieste atidarytus naujus prekybos centrus. Juose galima pigiai, o gal ir visai veltui apsirūpinti produktais. Reikia tik išmonės, drąsos ir meistriškumo. Kauniečio lydimi pasiekiame garsiąją "Maximą". Nieko panašaus gyvenime neteko matyti. Net garsieji Maskvos "gumai" ir "cumai", kur lankiausi jaunystėje, negalėjo prilygti šiam prekybos centrui. Jis stebina prekių gausa - net akys raibsta. Ne mažiau ir pirkėjų. Man atrodo, kad jie į savo krepšius krauna prekes net nesidomėdami kaina. Tai gyvenimas! Kolonijoje vis girdėdavau, kad liaudis labai nuskurdusi, kritusi žmonių perkamoji galia. Jau pirmoji laisvės diena rodo priešingą vaizdą: atrodo, kad žmonės visgi pamiršo gūdžius sovietinius laikus, kai viskas buvo tapę deficitu.
Nedrąsiai tapenu tarp prekystalių. Ne parduotuvė, o tikras prekių sandėlis. Net galva sukasi. Ką pirkti? Ne, reikia stebėti saviškius, jų veiksmus, elgesį šioje situacijoje.
Štai pirkėjų sraute tarp prekystalių matau kresną Algio figūrą. Prisigretinu prie jo. Jis taip pat smalsauja, žvalgosi, krepšelis irgi dar tuščias. Pagaliau prieina prie dešrų skyriaus. Stabteli. Po sekundės daug negalvodamas į pintinę įsimeta dešros gabalą. Spėju pastebėti - brangi. Negi ruošiasi pirkti? Artėjame prie kasos. Aš skubiai į krepšelį įsimetu pakelį traškučių, sulčių.
Netoli kasos matau, kaip žaibiškai Algis, pasislėpęs kitam pirkėjui už nugaros, dešrą brukasi užantin. Kasininkei sumoka tik už duoną, dar kažkokią smulkmę. Man darosi nerami. Jaučiu, kad aplinkui zuja apsaugininkai, kad akylai stebi aplinką, pirkėjus, kasininkių darbą. Palubėje pastebiu ir kažkokias kameras - tikriausiai stebėjimo.
Iš parduotuvės išslenkame po vieną. Visi šaiposi iš mano traškučių. Netrukus ir pravardę gaunu - "Oho". To jie nepamiršo visą vakarą.
Vakarienė buvo karališka. Netrūko nieko - nei degtinės, nei maisto. Buvo ir moterų. Tik jų kur kas daugiau nei mūsų. Jos slampinėjo keisdamos viena kitą visą vakarą, vis varstė mus aštriais žvilgsniais. Visos jos žinojo mūsų padėtį. Svetimų, nepažįstamų, su nuodėminga praeitimi, juo labiau be pragyvenimo šaltinio vargu ar kuriai reikia.
Vidurnaktį vaišės baigėsi. Nakvyne privalėjau pasirūpinti pats. Dar tvirtomis kojomis išsėlinu iš kambario. Lėtai tapenu ilgu apmirusiu koridoriumi. Štai virtuvė. Už stalo sėdi pagyvenusi moteris ir rūko. Jos mūsų vakarėlyje nebuvo. Išvydusi mane ji nė kiek nenustemba. Pasiūlo prisėsti, užsirūkyti. Atsakau, kad nerūkau. Gal ir moterų nemyliu? Į šį klausimą net pats sau negaliu atsakyti.
Po trumpo pokalbio aš jau nepažįstamosios kambaryje. Dar kiek vėliau - ir lovoje. Moters, pasirodo, būta nešvarios, netgi dvokiančios. Argi tokią kas gali mylėti? Nusisukęs greitai užmiegu, prieš tai savo adresu išgirdęs keletą nešvankių žodžių.
Rytmetį visi pakyla pikti, nekalbūs. Donatas vėl ima visus plūsti. Kliuvo šįkart ir gimdytojai, ir kaimynams, nepamiršo ir valdžios. Manau, kad laikas traukti savais keliais. Vėl sulaiko Algis. Pataria į nieką nekreipti dėmesio, kantriai kentėti ir laukti savo valandos. Abu nutariame apžiūrėti miestą. Draugužio galvoje per naktį gimė įvairių planų, kaip prasimanyti pinigų. Mieste daug ponų, valdininkų, turtuolių, tarp jų daug išsiblaškiusių, tiesiog išsižiojusių. Juos reikia negailestingai ir be sentimentų bausti.
Troleibusu pasiekiame Panemunę. Juozapavičiaus gatvėje pūpso labai svarbūs valdininkų namai - Mokesčių inspekcija. Ten pasijutome savi tarp savų. Po koridorius, laiptines ir kabinetus be perstojo zujo tarnautojai, verslininkai. Prie kai kurių kabinetų nusidriekusios ilgos eilės. Kažkuo vėl priminė tarybinius laikus, tik tos eilės tįsodavo prie šlapios dešros, o vaikystėje - netgi prie duonos.
Į mus niekas nekreipia dėmesio. Algis tapena priekyje, aš pėdinu keletą metrų atsilikęs. Taip sutarta. Draugužis drąsiai varsto kabinetų duris, kartais trumpam dingsta už jų, bet netrukus išslenka lauk. Tik spėlioti belieka, ką jis veikė anapus durų.
Viename kabinete Algis užsibūna ilgiau. Netrukus išeina ir patraukia išėjimo link. Spėju pamatyti, kaip kažką prispaudęs laiko užantyje.
Dar po minutės vėl riedame troleibusu. Algis sunkiai atsidūsta ir patenkintas šypteli. Vadinasi, jam pasisekė. Užantyje jau įžvelgiu rankinės kontūrus. Aš nieko neklausinėju - nesmalsauti išmokė gyvenimas.
Netoli bendrabučio Algis man į rankas įbruka banknotą. Šimtinę mikliai paslepiu vidinėje švarko kišenėje.
Pavakaryje vėl traukiame į "Maximą". Šįkart mano krepšys solidesnis. Nutariu netaupyti - šiaip ar taip, pinigai nukrito kaip iš dangaus.
Algis prie kasos kartoja vakarykštį triuką. Deja, šįkart scenarijus nepasisekė. Tik žengęs pro kasą, tarsi į kokią sieną atsitrenkė į tris apsaugos vyrukus. Trauktis nebuvo kur. Jį visų akivaizdoje pargriauna ant grindų, apdaužo šonus, atima visas prekes, iškrausto kišenes, o po to kažkur nusitempia. Daugiau mes nesimatėme.
Aš, sumokėjęs už pirkinius, medinėmis kojomis išslenku iš prekybos centro.
Grįžęs dienos nuotykius nieko neslėpdamas išdėstau Donatui. Jis klausosi tylėdamas, atidžiai. Nepertraukinėja, nesikeikia. Kai baigiu, sužinau, kad panašus likimas ištiko ir jonavietį Domą.
Tą dieną mes su Donatu kaip artimiausi bičiuliai kalbamės, diskutuojame, svarstome, planuojame ateitį. Kaunietis man netgi pasiūlo imtis iniciatyvos ir sutelkti drąsių vyrukų organizaciją, antraip man kitų galimybių šiame sudėtingame pasaulyje paprasčiausiai nebūsią. Tokie kaip aš yra pasmerkti lėtai agonijai.
Visą dieną kuriu ateities planus, perverčiu šūsnį laikraščių, skambinu pagal skelbimus dėl darbo. Ir pats įsitikinau, koks teisus buvo Donatas. Pirmas klausimas, kurį užduoda darbdaviai, - mano amžius. Pasirodo, net pagalbiniu darbininku statybose ar padieniu pas ūkininką aš pernelyg senas. O jei dar sužinotų, kad didelė mano gyvenimo dalis pralėkė už grotų?
Vakarop į bendrabutį netikėtai suvirto tuzinas policininkų ir be jokių ceremonijų mus surakino antrankiais. Tą pačią minutę mudu išskyrė. Donatas, nekreipdamas dėmesio į pareigūnus, dar spėjo surikti, kad laikyčiausi tvirtai, nebūčiau minkštakūnis, skystablauzdis. To manęs mokyti nereikėjo. Ilgi gyvenimo metai, praleisti už grotų, areštinėse, išmokė vertinti tylėjimą. Bet koks atvirumas bumerangu visada atsisuka prieš tave patį.
Naktį praleidau areštinės vienutėje. Tik kitos dienos popietę pagaliau nutempė pas tardytoją, jauną, malonų, tikriausiai naujoką šiame darbe. Jau pirmomis pokalbio minutėmis sužavėjo jo žmogiškumas, paprastumas, nuoširdumas. Stebėtinai ramiu, korektišku balsu paprašė nuodugniai papasakoti, ką veikiau, kur buvau, su kuo bendravau nuo to minutės, kai palikau kolonijos teritoriją. Čia turėjau didžiulę patirtį. Gerai žinojau, kaip svarbu per pirmą tardymą duoti neabejotinus ir nenuginčijamus, o kartu argumentuotus parodymus, vėliau jų nepamiršti, nekeisti, nesiblaškyti. Tai tarsi kriminalinio pasaulio chrestomatinis dėsnis.
Daugiau nei valandą pasakoju. Jaunasis tardytojas, atidžiai mane stebėdamas, klauso. Nerašo, nepertraukinėja, neuždavinėja klausimų - galiu nors pasaką sekti. Kai pasakojimą baigiu, pasodina prie stalo ir prašo viską, ką pasakojau, užrašyti. Prieš tai godžiai išgeriu stiklinę vandens. Pasiūlo cigaretę. Atsakau, kad nerūkau. Nustemba - tokių šiais laikais nedaug.
Iš savo karčios patirties žinojau, kad pagrindinis, kur kas rimtesnis išbandymas laukia netolimoje ateityje. Kitą dieną mane vėl išveda iš vienutės. Šįkart einame į kiemą. Priekyje tvirtai žengia jaunasis tardytojas, kiek atokiau, atsilikęs per metrą, tapenu aš, o šalia manęs - dar vienas nematytas pareigūnas. Kai tik išslenkame iš pastato, man iš nuostabos ir netikėtumo vos nesuparalyžiuoja kojų. Priešais mane visu gražumu puikuojasi mersedesas, atgabenęs mane su kompanija į Kauną. Prie automobilio mindžikuoja jos savininkas. Jį nesunkiai atpažįstu. Mūsų žvilgsniai susitinka. Aš stengiuosi nekreipti dėmesio nei į automobilį, nei į jo savininką. Akies krašteliu matau, kaip mane atidžiai stebi lydį pareigūnai.
Egzaminą išlaikiau sėkmingai. Tą patį vakarą mane išleidžia į laisvę. To net nesitikėjau. Pirmą kartą per ilgus gyvenimo metus taip lengvai išsisukau. Gerai žinojau, kad tokius kaip aš už grotų sodina pasitaikius mažiausiai progai ir negailestingai "pririša" kitus sunkiai išaiškinamus nusikaltimus.
Artėja vakaras. Baigiasi trečioji diena laisvėje.
