"Bylą pralošia klientas, o laimi... advokatas"
Prieš keletą dienų Lietuvos apeliacinis teismas atmetė prokuratūros skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį šio miesto gyventojui J. Minėtas pilietis buvo įtariamas pernai vasarą nužudęs (nuskandinęs) sugyventinę. Žmogelis pusmetį praleido tardymo izoliatoriuje, galiausiai paaiškėjo, kad nėra neginčijamų įrodymų, jog suimtasis tikrai susijęs su sugyventinės žūtimi. Buvo prieita prie išvados, jog moters mirties priežastis - paprasčiausias nelaimingas atsitikimas. Išteisintą klaipėdietį gynė advokatas Henrikas Mackevičius. Jis "Akistatos" žurnalistei prisipažino intuityviai jautęs, kad ginamasis - nekaltas (be to, advokato teigimu, nebuvo surinkta nusikaltimo įrodymų), dėl to esą ir stengęsis kiek galima daugiau jam padėti. Žinoma, tai nereiškia, kad savo kaltę pripažįstančiųjų gynybai advokatas ruošiasi atmestinai... Tiesa, kaip esą neretai pasitaiko, net ir esant akivaizdžių įrodymų, kai kurie klientai įžūliai tvirtina nenusikaltę, nemirksėdami meluoja...
- Ne meluoja, o klaidina teismą, - patikslino advokatas Henrikas Mackevičius. - Taip pat ir advokatą, savo gynėją...
- Hm, sklando gandai, jog būtent advokatai savo klientams padeda prikurti visokių pasakėlių, versijų, alibių ir panašiai...
- Už kolegas negaliu garantuoti, tačiau aš visuomet pageidauju, kad klientas su manimi kalbėtųsi nuoširdžiai. Nes apgaudamas mane jis iš tiesų apgauna save, kenkia tik sau.
- Ar tai reikėtų suprasti, jog jūs daugiau dirbate su įtariamaisiais - ne su nukentėjusiaisiais?
- Kol kas taip. Tačiau turiu patikslinti, jog nukentėjusieji dar labai vangiai kovoja už savo teises, neskuba kviestis į pagalbą advokatų, nes mano, kad juos apgins prokurorai. Kaip rodo praktika, prokurorai atlieka tik formalius veiksmus, nesivargina aiškindami nukentėjusiojo teises į neturtinės žalos atlyginimą ir panašiai. O juk šiais klausimais gerai informuotas nukentėjusysis (štai todėl ir reikalingas advokatas!) gali išsireikalauti iš kaltininko ne tik patirtus materialinius nuostolius, bet ir moralinę (neturtinę) skriaudą (ji iš kaltojo asmens gali būti priteista už bet kurį nusikaltimą), taip pat ir pinigus, išleistus už advokato paslaugas.
- Kas iš to, kad bus priteistas atlygis, jei kaltininko kišenėse švilpauja vėjai...
- Bet nemažai kaltininkų yra ir su pilnomis kišenėmis! Juo labiau kad įsigaliojus naujiesiems antstolių veiklos įstatymams skolų išieškojimo galimybės smarkiai išaugo. Seniai reikėjo tokios tvarkos. Beje, kaimyninėje Lenkijoje jau seniai antstolių visi bijo kaip pas mus "Aro" pareigūnų. Antstoliai šioje šalyje - lyg teisėjai. Jie turi rimtų padėjėjų, kurie ir atlieka tą vadinamąjį juodą darbą. Pabandyk neįsileisti ar mėtyti pėdas - ne tik greitai suras, bet dar ir be jokių ceremonijų įsiverš į butą ar biurą ir neatsakys už jokius padarytus nuostolius (pavyzdžiui, už durų ar kito turto sugadinimą). Užtat ten jau seniai niekas nedrįsta vilkinti sumokėti priteistą ieškinį, slapstytis nuo antstolių...
- Nepaisant to, kad naujoji tvarka, kaip sakoma, ir mūsų šalies antstoliams atrišo rankas, jūs, ko gero, nenorėtumėte keisti darbo... Juk turbūt ne iš piršto laužti gandai, kad advokatai maudosi piniguose...
- Kaip čia tiksliau atsakius... Be abejo, nesinori savęs nupiginti. Tačiau nesinori ir meluoti, atsiprašau, klaidinti skaitytoją, kad advokatai, kaip sakėte, skęsta prabangoje... Viena vertus, nelygu advokatas: jei trūks aktyvumo, ugnelės, nesuspės ar nesugebės susipažinti su gyva galybe vis atnaujinamos teisinės informacijos, ko gero, toks teisininkas ilgai nepaadvokataus. Bankrutuos... Na, o "darboholikai" , nors uždirba ir neblogai, daug turi ir išlaidų. Pavyzdžiui, reikia susimokėti visus mokesčius ne tik už save, bet ir už savo kontoros darbuotojus, mokėti personalui atlyginimą, drausti savo profesinę atsakomybę, kas mėnesį pakloti už biuro patalpų nuomą, negailėti pinigų teisinei literatūrai (kuri, beje, yra ypač brangi) ir taip toliau, ir taip toliau. Todėl galiu prisipažinti, jog pasitaiko mėnesių, kai dirbu nuostolingai, ir, be abejo, būna laikotarpių, kai, suskaičiavus pajamas ir išlaidas, tenka net aiktelti iš netikėtumo...
- Kai daug mokių klientų - geras ir balansas... Dėl to turbūt advokatai be perstojo ir skalambija, jog be jų pagalbos paprastas pilietis nesuraitytų net skyrybų pareiškimo...
- Kad advokatai atstovautų šalims, pageidauja patys teisėjai. Tuomet kur kas greičiau vyksta procesas, nekyla nenumatytų nesusipratimų, neaiškumų. Mat advokatas yra tarsi "buferis" tarp kliento ir teisėjo bei vertėjas iš buitinės kalbos į teisinę. Be to, klientas kur kas daugiau pasitiki advokatu nei teisėju...
- Kiek pažįstu advokatų, visi nevengia taurelės. Kai kurie, sakyčiau, net per artimai bendrauja su alkoholiu. O jūs?
- Su kažkuo jau esu kalbėjęsis šia tema... Priėjome prie išvados, kad jei advokatai ir išgeria, tai greičiau ne dėl to, kad negali negerti, o tik slopindami susikaupusią įtampą, mažindami stresą. Juk daugelis tik ir teskaičiuoja advokatų honorarus, tačiau nesusimąsto, kiek šis darbas atima dvasinių jėgų... Aš, pavyzdžiui, galiu gerti visą savaitę, bet galiu neimti nė lašo metus ar dar ilgiau. Kitaip sakant, dar nesijaučiu esąs nuo taurelės priklausomas...
- O ar nepasitaikė, kai pamačius, kad "ne ta kryptimi" rutuliojasi teisminis tyrimas, kildavo minčių viską spjauti, galbūt jau paskaičiuotą būsimą pelną (honorarą) nurašyti į nuostolius?
- Tokių minčių kartais kyla mano klientams - tik ne man. Aš esu iš tų blogiečių (cholerikas, Šaulys ir visa kita, kas blogiausia, kartu sudėjus, telpa manyje), kurie reikalą priveda iki galo. Kaip minėjau, klientai kartais palūžta pusiaukelėje. Tenka įtikinėti, jog viskas - tavo rankose. Nuoširdžiai sakau: tikrai ne dėl honoraro tai darau (neretai klientas net neprašo dalies honoraro sugrąžinti) - matau, kad yra galimybė laimėti, tai kodėl ja nepasinaudoti?
- O ar prisipažinsite, kaip dažnai bylas pralošiate?
- Nesu pralošęs nė vienos bylos! Bylą pralošia klientas - ne advokatas. Va išlošia tai advokatas (juokiasi).
- Ir paskutinis klausimėlis. Nors jūsų ir vardas, ir pavardė - lietuviški, esate tokių ryškių veido bruožų, tamsaus gymio... Gal ne lietuvis?
- Cha cha cha... Pase įrašyta, kad lietuvis, tačiau iš tikrųjų pavardė sulietuvinta. Esu "mišrūnas": motina - grynakraujė rusė, o tėvas - pusė vokiečio ir pusė žydo.
- Smagu, kad turite humoro jausmą... Sėkmės gynyboje!
Advokatą kalbino Virginija Grigaliūnienė
