Mūsų visuomeninis transliuotojas visai suįžūlėjo. Keturiolikmečių auditorijai pademonstravo nuogas striptizo šokėjos krūtis. Tokią žinią gavome visi, mokesčių mokėtojai, iš kurių pinigų tokios vulgarybės esą ir leidžiamos.
Naujieną eilinį kartą pasigriebė kai kurie bulvarininkai bei transliuotojo neapkenčiantys (mat nuo jo darbuotojų kritikos nukentėję) žiniasklaidininkai ir su jais pastaruoju metu labai glaudžiai „bendradarbiaujantys“ socialdemokratai.
Būtent pastarųjų iniciatyva į Seimą iškviestas vaikus „tvirkinančios“ (vieno laikraščio žodžiais) Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis. Dar prieš tai socialdemokratė Birutė Vėsaitė pareiškė, kad ant jo pečių gula didžiausia atsakomybė už šį incidentą ir tik tarsi tarp kitko pridūrė: „Aš pritariu, kad laida buvo tiesioginė, bet manau, kad tikrai nereaguoti negalima“.
(Beje, kodėl galima nereaguoti, kai dienraštyje „Respublika“ jau kuris laikas už tariamą cenzūrą koneveikiamas vienas geriausių Lietuvos radijo darbuotojų Juozas Šalkauskas?)
Kad striptizo šokėjos apsinuogina vaikų akivaizdoje, pateisinimo nėra ir būtina rasti išeitį, kad tai daugiau nesikartotų.
Bet gal vertėtų įsiklausyti į viešai atsiprašiusio K. Petrauskio žodžius, kad „šou“ suorganizavusi grupė „Išjunk šviesą“ scenarijų tiesioginiame eteryje pakoregavo savavališkai ir jokia prevencija nebuvo įmanoma? (LRT vadovybė galėtų pasvarstyti, ar neturėtų tokių laidų dalyviams pasiūlyti pasirašyti sutartis, kad atsakomybę už savo sumanymus prisiimtų jie patys, o ne prodiuseriai ar režisieriai, tiesioginio eterio force major sąlygomis nelabai galintys kaip sutrukdyti.)
Bet, kita vertus, kam vargintis? Kaip „Išjunk šviesą“ pasireklamavo savo išsišokimu, taip socialdemokratai turi gerą progą pasireklamuoti su „nereaguoti negalima“.
Nes visuomeninis transliuotojas seniai tapo politikų atpirkimo ožiu, vos tik kuris nusprendžia tautai parodyti savo rūpinimąsi „kultūra“. Kam domėtis sunkia muziejų būkle, merdinčiomis kultūros organizacijomis, ieškoti finansavimo galimybių? Pats lengviausias ir kitų žiniasklaidos priemonių (juk konkurentai!) palaikomas kritikos būdas – susirūpinti visuomeniniu transliuotoju. Seimo posėdis, į kurį buvo iškviestas K. Petrauskis, tik patvirtino šį teiginį.
Kiek LRT vadovų galvų krito dėl to, kad politikams nepatiko programos tinklelis? Nors kažin ar bent vienos rankos pirštus užlenktum skaičiuodamas, kas žiūrėtų laidas, kurias, tų politikų manymu, privalėtų transliuoti LRT.
Taip, tokia jau visuomeninio transliuotojo, turinčio išskirtinę misiją, dalia – būti po didinamuoju stiklu ir nevirkauti, kad jam taikomi reikalavimai toli pranoksta taikomus kitoms televizijoms.
Tačiau kai prie suprantamos akylesnės priežiūros ir didesnės kritikos dozės prisideda tiesiog politikų noras pelnytis dividendų, kyla nesusipratimai, mat LRT gali labai lengvai nuslysti į kraštutinumus.
Ar ne dėl per didelės baimės neįtikti valdantiesiems LRT kartkartėmis pasireiškia kuo tikriausia cenzūra? Paskutinį kartą – sprendimas per Lietuvos radiją netransliuoti Vladimiro Laučiaus komentaro, mat jis kritikuodamas valdančiųjų veiksmus juos esą įžeidė palyginimu su Vokietijos nacionalsocialistais.
Dėl tos pačios baimės ir tik vienos politinės jėgos spaudimo buvo nutraukta kita Lietuvos radijo laida, kurioje skambėjo daina su tariamu grasinimu nušauti Brazauską. Nė vienas iš Brazauskų dainos negirdėjo, bet visus labai papiktino.
Lygiai taip pat su demokratijos principais prasilenkė sprendimas nekartoti tuomet dar transliuoto „Visuomenės intereso“ vienos laidos, mat ji užsiėmė „raganavimo propaganda“.
„Reikia skirti daugiau dėmesio esminiams visuomenės interesams“, - tuomet paaiškino LRT tarybos pirmininkas Romas Pakalnis.
Bet tie esminiai interesai taip gali virsti kurios nors politinės jėgos interesais, jei nepasvėrę kritikos darysime nuolatinį spaudimą LRT ir jos vadovams, užuot leidę jiems dirbti ir taisyti savo klaidas.
