Graži, rami, saulėta vasaros diena. Trys medkirčiai smagiai kerta medžius Aljė pakrantėje. Aukščiau, kalvos šlaite, ganosi avių banda. Puikus vaizdas... Staiga vyrai pamato, kaip siaubo apimtos avys pakrinka ir ima ristis šlaitu žemyn. Medkirčiai meta kirvius ir nuskuba kalvos viršūnės link norėdami sužinoti, kas atsitiko. Prieš jų akis atsiveria siaubingas vaizdas: piemenaitė, penkiolikmetė paauglė, guli žolėje perkąsta gerkle kraujo klane. Jos margi rūbeliai sudraskyti, o sužalotame kūne matyti siaubingi ilčių pėdsakai...
Priblokšti vietos gyventojai net neabejoja, kad nelaimingoji tapo vilko auka. Jis lankosi šiame regione nuo birželio.
Piemenaitė palaidojama, o praėjus kelioms dienoms po laidotuvių Gevodano žvėris vėl padaro savo...
Per varomąją medžioklę žvėris nebuvo sugautas
Prie vilkų valstiečiai yra pripratę. Tačiau medžiotojai žino, kad vilkas - gana bailus gyvūnas. Pakanka pagrasinti lazda ar sviesti akmenį, ir jis jau bėga tolyn. Šis žvėris noriau puola ėriukus ir avis, o ne piemenis... Be to, vilkai prie bandos ima sėlinti žiemos viduryje, kai alkis išveja juos iš miško. O dabar? Dabar - pats vasaros vidurys...
Pirmoji auka, tiksliau sakant, nukentėjusioji - valstietė iš Langonjė. Jai vienintelei pasisekė išsigelbėti, tad dabar ji pasakoja, ką mačiusi:
- Jis panašus į didžiulį vilką, tačiau tai ne vilkas, - sako valstietė. - Jo galva daug didesnė, snukis ilgesnis. Be to, ji rausvai ruda. Per nugarą eina juodas ruožas...
O siaubingasis žvėris tęsia savo kruvinus išpuolius: sudrasko 15 metų berniuką, perkanda gerklę 36 metų moteriai, išdrasko vidurius jaunam piemeniui. Gevodano medžiotojai suorganizuoja varomąją medžioklę. Veltui. Tada išdėliojami spąstai su užnuodyta mėsa. Žvėris, matyt, ja nepasitiki ir spąstų išvengia.
1764-ųjų spalio 8-ąją paaiškėja, kad jis laikosi miške prie Prensiuežolio. Dešimtys ginkluotų medžiotojų mišką apsupa. Staiga rusvas plėšrūnas išbėga į palaukę. Pasigirsta du šūviai. Gyvūnas persiverčia, tarytum būtų kulkos paliestas, o paskui strykteli ir kiek įkabindamas nuskuodžia tolyn!
Šį kartą gyventojus apima tikras pasibaisėjimas. Kaimo apylinkėse pasklinda kalbos apie raganavimą. Šnekama, kad šis žvėris nesužeidžiamas, kad tai žmogus, pasirašęs su velniu sutartį, o paskui pasivertęs vilku... Kalėdų išvakarėse Mando vyskupas savo pamoksle primena "Dievo pyktį už žmonių nuodėmes" ir ragina parapijiečius melstis bei atgailauti. Piemenys susiburia į didesnes grupes, o kaimiečiai sutankina budėjimo punktus. Tačiau žvėris savo darbą tęsia.
6 000 livrų premija už jo kailį
Galiausiai visa ši istorija pasiekia Versalį. Susijaudinęs karalius Liudvikas XV (1710 - 1774) įsako Langedoko valdytojui į Gevodaną pasiųsti dragūnų kuopą. Tačiau kariams sekasi ne geriau nei medžiotojams. Per tris mėnesius jie nušauna 74 vilkus, bet pabaisos - ne! Be to, savo žirgais nusiaubia laukus ir susilaukia valstiečių pykčio.
Tada Liudvikas XV pažada 6 000 livrų premiją tam, kuris atneš žvėries kailį. Anais laikais tokia suma buvo didelis turtas. Į Gevodaną jis pasiunčia Marteną Denevalį, geriausią medžiotoją visoje karalystėje, nušovusį net 1 200 vilkų.
Daugelį mėnesių Denevalis naršo vietovę lydimas nedidelės grupės pagalbininkų su specialiai apmokytais šunimis. Jis organizuoja milžiniškas guitynes, kuriose dalyvauja iki 40 000 ginkluotų valstiečių!
Jokių rezultatų. Sakytum, žvėris tyčiojasi iš jį persekiojančių žmonių. Per vienerius metus plėšrūnas sudrasko 66 žmones. Tai daugiausia moterys ir vaikai. Pati jauniausia auka - vos trejų metų mergytė. Gevodaną apėmęs siaubas. Liudvikas XV pasiunčia į Sen Flurą savo draugą Antuaną de Boterną, patį geriausią šalies šaulį, vyriausiąjį karališkųjų medžioklių vadą.
Prasideda varomoji medžioklė. Tačiau birželio 20 dieną žvėris tiesiog tėvų akyse pagrobia 8 metų berniuką. Birželio 21 dieną jis sudrasko keturiolikmetį. Vilkas! Tačiau ar galima manyti, kad tai vilkas? Valstiečiai tuo abejoja. Vis daugiau drąsuolių vengia vaikščioti po kaimą vidury baltos dienos.
Antuanas de Boternas, lygiai kaip prieš tai dragūnai ir garsusis vilkų medžiotojas Denevalis, padažnina guitynes.
Rugsėjo 21-ąją nustatoma, kad žvėris yra Sen Mari de Šazo miškuose. Didysis medžiotojas tučtuojau ten nuvyksta su gvardiečių grupe ir savo šunimis. Staiga takelio posūkyje jis pastebi milžinišką vilką... Antuanas de Boternas šauna. Žvėris, kliudytas į dešinę akį, krinta negyvas vietoje.
Žvėris, nors ir laikomas negyvu, žudo toliau
Apie tai tučtuojau pranešama karaliui Liudvikui XV. Jis šią naujieną praneša dvarui: "Gevodano žvėris nebegyvas". Vilko iškamša eksponuojama Versalio soduose. Tuo metu, kai Boternas nešiojamas ant rankų kaip didvyris, žvėris, nors ir laikomas negyvu, žudo toliau. Per kitus vienuolika mėnesių jis puola 41 kartą ir sudrasko 21 žmogų!
1767-ųjų gegužės 16-oji. Jau beveik treji metai, kaip paslaptingasis monstras terorizuoja Gevodaną. Priskaičiuojama apie 100 aukų. Tą dieną, t. y. gegužės 16-ąją, jis sudrasko dvylikametę mergaitę Mari Danti. Per jos laidotuves visi pastebi, kad toks Žanas Šastelis ypatingai jaudinasi. Jis, senas Besiuro gyventojas, buvo labai prisirišęs prie šios mergaitės, mylėjo ją tėviška meile.
Žanas Šastelis gyvena vidury miško su savo dviem sūnumis kaip tikras miško žmogus. Vienas iš sūnų, Antuanas, yra nepaprastai negražus. Jeigu tikėtume sklandančiais gandais, Antuanas Šastelis kaip vergas gyveno Šiaurės Afrikoje ir prižiūrėjo sultono laukinių plėšrūnų žvėryną. Tiesa? Melas? Kaip ten bebūtų, visi Šasteliai laikomi staigiais, agresyviais, nesilaikančiais nei tikėjimo, nei valdžios įstatymų, labai prastą reputaciją turinčiais žmonėmis.
Praslinkus kelioms dienoms po mažosios Mari Danti laidotuvių Žanas Šastelis ateina į bažnyčią ir paprašo kleboną palaiminti tris sidabrines kulkas.
- Aš jas nuliejau iš Nekalčiausios Mergelės medaliono, - paaiškina kunigui.
Šioje šalyje visi žino legendą, pagal kurią tik sidabrine kulka galima nušauti vilkolakį...
1767 metų birželio 18-osios vakarą žvėris vėl puola. Šį kartą auka tampa mažas berniukas. Liudininkų teigimu, žvėris pabėga ir pasislepia Mušė kalno miškuose. Jo ieškoti leidžiasi ir Žanas Šastelis.
Staiga pamiškėje jis išgirsta traškėjimą... Netrukus iš tankumyno išnyra įspūdingo dydžio vilkas. Žanas Šastelis gerai nusitaiko ir iššauna. Iššauna vienintele sidabrine kulka. Žvėris krinta vietoje negyvas. Atbėga kiti medžiotojai. Prie gyvūno lavono jie pamato seną vyrą. Medžiotojai aiškiai išgirsta Žano Šastelio ištartus žodžius:
- Žvėrie, daugiau tu nebežudysi.
Iš Sogo miesto pakviečiamas chirurgas. Jis konstatuoja, kad vilkas turi daug senų randų, tarsi būtų buvęs daug kartų sužeistas. Gyventojai įsitikinę: Gevodano žvėris nebegyvas. Ir tikrai, nuo tos dienos skerdynės staiga liaunasi, kaip ir buvo prasidėjusios...
Tai būta dresuoto žvėries
Mišelis Lui, kurį prancūzai laiko geriausiu šių laikų vilkų specialistu (savo zoologijos sode jis augina daugybę šių žvėrių) po dviejų amžių ėmėsi tyrimų. Savo knygoje "Gevodano žvėris" jis pateikia tikslią ir aiškią išvadą: gyvūnas, apie trejus metus terorizavęs Gevodano žmones, negalėjo būti vilkas. Negalėjo dėl kelių skirtingų priežasčių. Pirmiausia, jo pirmosios aukos, Langonjė ūkininkės, pasakojimas apie rusvą žvėrį neatitinka šios rūšies gyvūnų spalvos ir galvos formos. Antra, jeigu vilkas ir puola žmones, tai tik silpnus ir ligotus. Pagaliau gyvūnas turėjo visus išdresuoto žvėries požymius. Išdresuoto žudyti...
Šarvai iš šerno odos
Mišelis Lui, daugybę laiko praleidęs archyvuose, iškelia vienintelę, jo akimis, dėmesio vertą hipotezę: tai mišrūnas, gautas sukryžminus vilką ir šunį, žiaurus ir plėšrus gyvūnas, specialiai skirtas žudyti. Jo savininkas, norėdamas apginti nuo medžiotojų, žvėrį apdengdavo šarvais, pasiūtais iš šerno odų. Tai jam suteikdavo rusvą atspalvį ir padėdavo išsigelbėti nuo šautuvo kulkų.
- Nuo seniausių laikų iki pat XVI amžiaus daugelis armijų naudojo molosus, karo šunis, specialiai išmokytus žudyti. Juos apvilkdavo šarvais ir siųsdavo kelti siaubą priešo eilėse... - primena Mišelis Lui.
Tačiau kam kilo mintis sukurti tokį kraugerišką monstrą? Be abejo, Antuanui Šasteliui, žmogui, dresavusiam plėšrūnus Šiaurės Afrikos sultonui. Taigi dabar viskas aišku: Antuanas Šastelis, iš prigimties sadistas, siunčia savo šunį žudyti tas aukas, kurias jis pats nurodo. Atlikęs savo piktadarystę, plėšrūnas grįžta į savo šeimininko lūšną viduryje miško, kur jo jokie varovai neranda. Tėvas Žanas Šastelis tai žino, tačiau sūnaus nesutramdo. Jis tyli tol, kol žvėris užpuola Mari Danti, dvylikametę mergytę, prie kurios jis labai prisirišęs. Tačiau tą dieną jis nutaria padaryti galą žudynėms. Jam tai lengva, nes žvėris jį pažįsta ir nebijo. Galbūt net su šautuvu rankose jis jį pasikviečia artyn ir nušauna.
