Žvilgsnis į Drakulos tėvynę
Vilnietis Ričardas Anusauskas - ne tik žinomas verslininkas, šiuo metu dirbantis kompiuterių bei statybų srityje, bet ir Kauno big-bendo bei savo dukros Evelinos prodiuseris. Anuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge) baigęs režisūrą, ponas Ričardas kartu su vokalo mokytoja Nijole Maceikaite šiuo metu intensyviai moko savo keturiolikmetę dukrą Eveliną dainavimo ir tikisi ateityje ją padaryti pasaulinio lygio žvaigžde...
Pernai Evelina Anusauskaitė tapo daugiau kaip dešimties konkursų laureatė. Vasarą Jūrmalos festivalyje "Gintarinė žvaigždė" laimėjusi Didįjį prizą, ji gavo pasiūlymą dalyvauti tarptautinės Fidofo koncertinės organizacijos surengtame "Auksinės žvaigždės" festivalyje, kuris turėjo vykti Rumunijos sostinėje Bukarešte. Apie tai, kaip sekėsi festivalyje, ir apie pačią Rumuniją mūsų korespondentei papasakojo ponas Ričardas.
Dėmesys - nuo pirmųjų žingsnių
Organizatoriai su nacionalinės televizijos operatoriumi, kuris fiksavo kiekvieną mūsų žingsnį visą buvimo Rumunijoje laiką (vėliau šio filmavimo pagrindu buvo sukurta dokumentinių filmų, vyko transliacijos per televiziją), pasitiko vos nusileidus oro uoste, prie lėktuvo trapo. Festivalio šeimininkai mus visus vadino vardais. Sėdę į patogų mersedesiuką pasukome į labai gražų viešbutį ambasadų rajone. Čia registracija, galima sakyti, neužtruko nė minutės - viskas iš anksto buvo sklandžiai suorganizuota, o apartamentuose laukė malonūs siurprizai - ne tik dovanos, kelioniniai krepšiai, katalogas su festivalio dalyviais, bet ir išleista kompaktinė plokštelė su festivaliui atrinkta Evelinos daina. Šiame puikiai organizuotame grandioziniame pasaulinio lygio renginyje dalyvavo daugybė muzikos ir kino pasaulio įžymybių bei apie 40 vaikų - konkurso dalyvių daugiau nei iš 20 pasaulio valstybių. Vien patekti į tokį festivalį buvo didžiulė garbė.
Pribloškė požiūris į meną
Apie tai, kad Bukarešte vyksta šis festivalis, buvo nuolat primeninama per radiją, televiziją. Mane tiesiog pribloškė, toks rimtas valstybės požiūris į šį festivalį - Rumunijos vyriausybė jam skyrė ne mažiau kaip pusę milijono dolerių. Visuose renginiuose dalyvavo valdžios atstovai, premjeras, kultūros ministras. Tokio požiūrio į jaunimo muzikos konkursą tikrai nesitikėjau... Šis renginys vyko keturias dienas. Per jas spėjome įsitikinti, jog Rumunijos vaikai nepaprastai gražiai dainuoja ir šoka, turi labai daug pasaulinio lygio kolektyvų bei atlikėjų. Tai iš tiesų labai daininga, muzikali ir kultūringa šalis. Visi vaikai (festivalio dalyviai) laisvai kalbėjo angliškai, kaip, beje, ir renginio organizatoriai, choreografai, scenografai ir t. t., kurių buvo apie šimtą.
Rūmai valstybei neša naudą
Organizatoriai taip suplanavo mūsų viešnagės laiką, jog kiekvieną dieną turėdavome po porą valandų susipažinti su Bukareštu. Apsilankėme labai gražiame nacionaliniame parke, Čaušesku rūmuose, kurie pribloškė savo didybe ir grožiu. 350 000 kvadratinių metrų ploto pastatai idealiai sutvarkyti, išpuošti auksu. Rūmuose yra per 20 salių, kurių plotas - nuo 10 000 iki 20 000 kvadratinių metrų, o sietynai - iš daugiau nei 30 000 tonų krištolo. Šie rūmai dabar priima ne vien turistus - salės visąlaik būna užimtos. Jose vyksta tarptautiniai kongresai, įvairūs seminarai, konferencijos, jos visada naudojamos ir duoda pelną. Turistai moka ne tik už apsilankymą, bet ir už filmavimą, fotografavimą... Be to, išleista daugybė lankstinukų, bukletų, vaizdo bei garso kasečių ir visa tai galima čia pat įsigyti. Taigi šie rūmai ne tik pribloškia gigantiškumu, bet ir duoda valstybei didelę finansinę naudą...
Vargšas Čiurlionis...
Maloniai nustebino ir nacionalinis Rumunijos muzikos muziejus - ką nors panašaus Europoje iki tol taip pat nebuvau matęs... Rumunai turi savo garsųjį, Paganinio lygio smuikininką Ernesku. Mano gėdai, iki šiol nedaug ką apie jį žinojau, nors šis menininkas yra gavęs visus aukščiausius nacionalinius apdovanojimus. Už pasiekimus Bukarešto centre jam net buvo padovanotas filharmonijos dydžio pastatas, kuriame ir buvo įkurtas nacionalinis muziejus. Lyginant, kaip reklamuojamas šis menininkas ir, pavyzdžiui, pas mus Čiurlionis, tenka pripažinti, jog mūsų menininkui skiriama daug kartų mažiau dėmesio nei jo kolegai rumunui... Mūsų viešnagės metu Rumunijoje vyko net 8 tarptautiniai renginiai-festivaliai (pasaulinis grožio, klasikinės muzikos, chorų ir t. t.).
Kainos perpus mažesnės nei Lietuvoje
Šalyje daug dėmesio skiriama tvarkai ir saugumui. Centrinėse sostinės gatvėse pamatysi džipų su ginkluotais vyrais, tačiau čia jie tam, kad visi matytų, jog situacija kontroliuojama. Mums nebuvo keliami jokie reikalavimai - nedraudė eiti ten, kur norėjome, galėjome daryti tai, ką norime. Mes visą naktį vaikščiojome po miestą, parkus ir neiškilo jokių problemų dėl saugumo, niekas net neužkliudė.
Manau, jog keliautojams dažniausiai rūpi kainos. Galiu maloniai nustebinti. Butelis švedų gamybos 0,7 litro talpos degtinės parduotuvėje kainuoja 4 litus, o paprastesnės galima nusipirkti ir už du... Ypač turėtų apsidžiaugti vynų kolekcionieriai. Kolekcinis 15 metų senumo vynas čia kainuoja iki 40 litų (pas mus už jį reikėtų pakloti ne mažiau kaip porą šimtų). Stalo vynas visiškai pigus - jo galima gauti net už vieną litą. Susidaro įspūdis, jog apie 90 procentų gėrimų šioje valstybėje - vynai. Stipriųjų gėrimų vartojama mažai. Man neteko matyti nė vieno girto žmogaus, nė vieno incidento, nė vieno chuliganizmo atvejo. Maisto produktai - perpus pigesni nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, kilogramas labai geros kokybės rinktinių pipirų kainuoja tik 80 centų... Maistas skanus. Nacionaliniai patiekalai - befstrogenas ir guliašas. Vis dėlto Rumunija savąja virtuve nepasižymi, nors čia vienas žmogus gali skaniai pavalgyti už 2 dolerius. Turistai gali neskaičiuoti pinigų sėsdami į taksi - kilometras (net ir naktį) kainuoja tik 50 lietuviškų centų. Štai mes nusisamdėme taksi visai dienai, nuvažiavome kalnais apie 700 kilometrų ir už tai sumokėjome tiktai 300 litų įskaitant ir kurą, ir vairuotojo atlyginimą. Na, o Lietuvoje tiek pinigų greičiausiai vos užtektų kelionei iš Vilniaus į Palangą (ir tai į vieną pusę). Susidaro įspūdis, kad mokesčiai protingai subalansuoti ir vargšai bei vidurinioji klasė tikrai neskriaudžiami. Beje, prisiminiau savo keliones Jungtiniuose Arabų Emyratuose, šalyje, kurioje nėra nei mokesčių inspekcijos, nei ekonominės policijos nei begalės kontrolės institucijų. Pasienyje pareigūnas žurnale užrašo įvežamo krovinio vertę ir jam uždeda 4 procentų mokestį. Jeigu išvažiuodamas iš šalies prekybininkas pasako, jog dalies prekių nepardavė, valstybė jam grąžina skirtumą... Šioje šalyje beveik kiekvienas gyventojas, turintis pilietybę, - milijonierius. Greitai nafta ir dujos nebebus pagrindinis pajamų šaltinis. Labai linkėčiau didiesiems mūsų valstybės ekspertams bei ekonomistams pasidomėti šiuo fenomenu.
Pilys - nepaprastos traukos objektai turistams
Kiekvienas, važiuojantis į Rumuniją, žino, jog čia yra Drakulos ir Pelešo Pilys. O jas tikrai verta aplankyti. Pati gražiausia, kokią man kada teko matyti pasaulyje, - XVII amžiaus Pelešo pilaitė. Ji stovi kalnuose, labai gražioje vietoje, nuo sostinės nutolusi apie 120 kilometrų. Šioji pilaitė taip gražiai restauruota iš vidaus, jog atrodo kaip vakar pastatyta. Čaušesku ją restauravo kaip savo rezidenciją, kurioje apsistodavo patys kilmingiausi svečiai iš viso pasaulio. Pilis blizga auksu, kitais brangiaisiais metalais, žymiausių pasaulio meistrų freskomis, paveikslais, krištolu... Čia galima pamatyti riterių laikų ginklų kolekciją, susitarus su administracija, pasėdėti karalių sostuose ir bent kelioms akimirkoms pasijusti visagaliu valdovu. Kita Rumunijos garsenybė - legendomis apipinta XIII amžiuje pastatyta Drakulos pilis, nutolusi nuo Bukarešto apie 170 kilometrų. Tai akmeninė pilis, stovinti ant aukšto kalno nepakartojamo grožio gamtoje. Su Drakula susijusių legendų - vampyrikos elementų - gausu kiekviename žingsnyje. Tikrai apsilankęs čia imi tikėti, kad visos legendos turi dalį tiesos. Gali savo akimis pamatyti karstus, kuriuose, prisipylęs gimtosios žemės (kad neatvirstų vampyru), Drakula keliavo po pasaulį, jo garsiąją lovą ir vieną iš seniausių pasaulio pianinų, kuriuo taip mėgdavo groti. Čia visas miestas gyvena iš Drakulos pilies ir jos legendų palikimo, tiksliau - turizmo. Čia galima nusipirkti įvairiausių suvenyrų, vampyrų vyno, sūrio, vampyrų naminės degtinės, išskirtinai parduodamos tiktai šiame miestelyje. Šalia dega laužai, kepama mėsa, veikia daugybė kavinukių. Legenda apie Drakulos pilį yra nepaprastas traukos objektas turistams iš viso pasaulio - tuo patikėti iš pirmo žvilgsnio nėra sunku..
Rumuniją aplankyti verta
Reikia paminėti, kad Rumunija turi nepaprastai gražius kalnus, naftos, dujų, aukso, savo pajūrį... Čia galima pakeliauti, praleisti atostogas. Aišku, žmonės dar prislėgti, skurdžiau nei Lietuvoje apsirengę, tačiau parduotuvėse galima rasti absoliučiai visko (ir dar daugiau nei pas mus). Bukarešte gyvena apie 2,3 milijono gyventojų. Šiame mieste galima pamatyti prekybos centrus su garsiausių pasaulio firmų prekėmis, žymiausių pasaulio dizainerių darbus, čia nėra nieko, ko nebūtų galima nusipirkti. Tiesa, gyventojų atlyginimai kol kas maži. Teko girdėti, jog vidutiniškai žmonės uždirba apie 200 dolerių. Tačiau kadangi kainos kelis kartus mažesnės nei Lietuvoje, jie gyvena visai neblogai... Verslo sąlygos perspektyvios. Butai labai pigūs. Pavyzdžiui, centrinėse Bukarešto gatvėse (panašiai kaip Vilniaus Gedimino prospekte) pirmuosiuose aukštuose parduodamų patalpų kvadratinis metras kainuoja tiktai apie 2 000 litų.
Nuvažiavus 700 kilometrų, teko iš arčiau pamatyti ir Rumunijos kaimą. Žmonės gyvena nors ir mažuose, bet tvarkinguose namuose, kiekviename kieme auga vynuogės, gerai sutvarkyta aplinka. Prie kelių veikia turgavietės, kavinukės, vyksta gyvoji prekyba. Man taip ir neteko pamatyti valkataujančių čigonų ar kitų asocialių asmenų - viso to, kuo mane gąsdino prieš 10 metų Lietuvoje buvę pažįstami. O gal matome tik tai, ką norime matyti...
Taigi jei esate pasiruošę sužinoti daugiau, ieškote naujų idėjų, naujų verslo galimybių ir įdomaus poilsio - Rumuniją aplankyti tikrai verta...
