Lietuvos dalyvavimas Geteborgo knygų mugėje garbės viešnios teisėmis buvo išmoningai panaudotas skatinti susidomėjimą mūsų šalimi. Ypatingai tam pasitarnavo keturias dienas trukusių seminarų bei diskusijų gausa, kuri virto įvairiapusiškiausiu lietuviškos tematikos pristatymu.
Šventieji švedų karai prieš Lietuvą
Į vieną labiausiai intriguojančių seminarų pavadinimu „Švedų Šventieji karai prieš Lietuvą“ pakvietė du istorikai – lietuvis Arturas Mickevičius ir švedas Dick Harrisonas.
Abiejų žinovų gvildenta tema apie viduramžiais vykusius kryžiaus žygius į Pabaltijį ir švedų dalyvavimą juose atsiskleidė netikėtais rakursais. Susirinkusią auditoriją gerokai nustebino pats faktas, kad beveik du šimtus metų trukę vadinamieji kryžiuočių Šventieji karai buvo nukreipti ne tik prieš saracėnus Palestinoje, bet ir prieš lietuvius, latvius bei estus.
Nuo 1190 m. iki XV amžiaus pradžios vykusios kovos šiuolaikinėje Švedijoje gyvenantiems kryžiuočių palikuonims yra nežinomas viduramžių istorijos puslapis. Dick Harrisonas ir Arturas Mickevičius nagrinėjo, kaip kryžiuočiai tapo lietuvių istorinės savimonės dalimi, o švedai, priešingai, nusprendė juos pamiršti, taip pat pateikė intriguojančius Šventųjų karų bei jų reikšmės Lietuvos valstybės formavimuisi vertinimus.
Dick Harrisonas, Švedijoje itin populiarus istorikas, iškarto po seminaro šiuos klausimus išskirtinio pokalbio metu aptarė ir su „Omni.lt“ korespondentu. Neseniai apie švedų dalyvavimą kryžiaus žygiuose parašęs stambią monografiją, kurios trečdalis skirtas viduramžių Lietuvai, mokslininkas visų pirmą atskleidė savo susidomėjimo šia tema priežastys.
- Man, kaip specialistui, kryžiaus žygiai prieš pabaltijiečius yra ypatingai įdomus, kadangi Švedijoje jie buvo visiškai pamiršti. Susimąsčiau, dėl kokių priežasčių taip nutiko ir kiek gi švedų bei kitų skandinavų dalyvavo šiuose karuose. Taip nutiko todėl, kad mūsų istorijos knygose kryžiaus žygiai visuomet buvo pateikiami kaip vokiečių vykdytas dalykas. Atseit, tai vienas iš tų negerų darbų, kuriuos vokiečiai iškrėtė istorijos bėgyje. Juk Vokietija Švedijoje laikoma „didžiuoju broliu“ ir visi mūsų regione vykę didieji karai neva buvo sukelti vokiečių, todėl ir kryžeivių agresija buvo laikoma vokišku dalyku. Be to, Švedijoje įsigalėjus protestantizmui, kalbėti apie Šventuosius karus buvo uždrausta, kadangi tai buvo katalikiškas dalykas. Jei tie vakarų europiečiai būtų kariavę karaliaus vardu, tuomet šis reikalas būtų vertintas labai teigiamai. Bet kadangi tai buvo katalikų žygiai, tai vėliau pasistengta juos pamiršti. Tai istorija, kuri tapo tabu. Todėl devyniasdešimt devyni procentai dabartinėje Švedijoje gyvenančių žmonių nė nenutuokia apie savo protėvių žygius į Lietuvą.
Ypatingai Lietuvos istorija besidomintis Dick Harrisonas teigia, kad švedų kryžiuočius gausiai vykti į Lietuvą skatino keletas aplinkybių – jos geografinis artumas bei lietuvių sugebėjimas priešintis.
- Vienas kraštas anapus Baltijos buvo ypač patraukli vieta švedams. Žinoma, tai buvo Lietuva, visai šalia esanti šalis, kurios žmonės sugebėjo kovoti su atėjūnais daugiau kaip du šimtus metų. Lietuva tuomet buvo nuolatinė galimybė skandinavams, ir ypatingai švedams, nusipelnyti kario vardą. Tuometinei Vakarų Europos jaunuomenei dalyvauti karinėse kampanijose bei parodyti savo narsą buvo prestižo bei statuso reikalas, panašiai kaip dabartiniam jaunimui važinėti „BMW“ markės automobiliu.
Pasak istoriko, vykti kariauti į tolimąją Palestiną buvo nepaprastai brangu ir tai galėjo sau leisti tik nedaugelis pačių turtingiausių riterių, todėl daugumai švedų lietuviai tapo viliojančiu saracėnų pakaitalu.
- Nereikia pamiršti, kad kryžiuočiai buvo religiniai fanatikai, giliai tikėję savo skelbiamais dalykais. Nors išties jie siekė nelabai krikščioniškų tikslų – prisigrobti turto, vergų bei patenkinti poreikį tokių būdų išlieti savo energiją. Tam tikra prasme Lietuva viduramžių istorijoje buvo „kitas“. Paprastai tariant, tai buvo artima teritorija, į kurią buvo galima vykti žudyti žmones. Negana to, kovos tęsėsi ir po Lietuvos krikšto, nors, žinoma, netrukus visa tai turėjo baigtis. Netrukus popiežius paskelbė naują priešą – stačiatikius rusus ir tuomet riteriai patraukė į jų kraštus, juk buvo reikalinga teritorija, kurioje būtų galima realizuoti savo energiją per daug negalvojant ar tai teisinga ar ne.
Tačiau vertindamas kryžiaus karų reikšmę patiems lietuviams D. Harrrisonas, kaip ir A. Mickevičius, yra įsitikinęs, kad jie atliko lemiamą vaidmenį mezgantis Lietuvos valstybingumui.
- Aš pritariu istoriko A. Mickevičius nuomonei, kad dabartinė vakarietiška Lietuva yra kultūrinis kryžiaus žygių rezultatas ir jei lietuviai nebūtų spėję apsikrykšti, tai rusai būtų jus asimiliavę. Dabar kalbėdamasis su jumis galiu pasakyti tai, ko nenorėjau sakyti seminaro metu, kadangi jame galėjo būti ir rusų klausytojų: jei kryžiuočiai nebūtų puolę Lietuvos, šiandien ji būtų Rusijos dalimi. Taip teigdamas aš neliečiu vertybinių klausimų ir neteigiu nieko antirusiško, tiesiog projektuoju kokia vaga galėjo pakrypti istorijos tėkmė. Taip manau todėl, kad turime pavyzdžius, kas nutiko kitose Rytų Europos vietose, kuriose tokio pobūdžio vakarietiška agresija nevyko. Tie kraštai vienokiu arba kitokiu būdu buvo pajungti Rusijos įtakon ir šiandien apie tokius kraštus, kaip pavyzdžiui Kareliją, kalbame kaip apie Rusijos dalį.
Mokslininkas neabejoja, kad jei kryžiaus karai į Pabaltijį nebūtų vykę, apie lietuvius, latvius bei estus dabar būtų kalbama lygiai taip pat. Tokių būdu istorikas Dick Harrrisonas paradoksaliai įžvelgia ir viduramžių švedų indėlį į Lietuvos valstybingumo kūrimą.
