Mary Castellano iš Majamio, kuriai ant pečių krenta karamelinės garbanos, niekada pati nesišviesino savo plaukų. Tačiau pernai ši mintis atsirado beveik prievarta – M. Castellano, kuriai dabar 26 metai, suvokė, kad dažyti jos nuostabiuosius plaukus tapo nepaprastai brangu.
„Šiame mieste negali dirbti mados pasaulyje ir neatrodyti gerai“, aiškina M. Castello. Ji dirba sąskaitų tvarkytoja „Ogan Dallal Associates“, Manheteno viešųjų ryšių įmonėje, kuri dirba su mados pramonės klientais. „Žmonės tave įdėmiai apžiūrinėja, ir jei tavo plaukų šaknys patamsėjusios, o patys plaukai – sausi, nebesvarbu, kad turi „Bottega“ rankinę“.
„Kai baigusi koledžą atvykau čia“, pridūrė ji, „nemaniau, kad greta mokesčių už nuomą, telefoną ir paslaugas turėsiu tokių didžiulių išlaidų plaukų priežiūrai.“
Kurį laiką ji lankėsi Yst Saido kirpimo salonuose ir už savo ilgų plaukų šviesinimą bei dažymą sruogelėmis mokėjo po 500 dolerių per mėnesį. Tačiau, kaip prisipažino vieno miegamojo butuke gyvenanti mergina (ir daiktus perkanti per išpardavimus „Scoop“, o ne „Chanel“ parduotuvėse), „to buvo per daug“. Galiausiai, padedama draugės, ji susirado kirpyklą kaimynystėje, kurioje už minėtas paslaugas moka 275 dolerių – sumą, kuri, pasak jaunos moters, „Niujorke yra visai pakenčiama“.
Nors teko pakovoti, M. Castellano vis tik liko Niujorko blondine.
Tokias išdailintas grynaveisles būtybes galima sutikti prigimtiniame jų paplitimo areale – viršutiniame Yst Saide, atvežančias savo jauniklius į Vyskupijos mokyklą, „Pratesi“ parduotuvėje kruopščiai tyrinėjančias siuvinėtas 480-nytes paklodes ir gurkšnojančias kokteilius „La Goulue“ bare.
Niujorko blondinė gali dirbti madų žurnale, viešųjų ryšių kompanijoje arba dailės galerijoje – vietose, kur rytinis laikas, sugaištas dažant patamsėjusias plaukų šaknis, netampa pretekstu atleisti iš darbo. Blondinė taip pat gali būti ir galinga Volstrito arba Medison Aveniu administratorė – šiose vietose rūpestingai iššviesinti plaukai yra lygiai tokie pat galingi, kaip ir pagal užsakymą pasiūtas kostiumas arba laikrodis nuo „Audemars Piguet“ prekystalio.
Blondinė karjeros laiptais gali kopti tiesiog vaikščiodama po parduotuves, darydama sau veido masažą deguonimi ir lankydama scenaristų kursus. Nereikia ir sakyti, kad ji jaučia silpnybę pagalvės formos deimantams ir „espresso macchiato“, kurios galima gauti „Sant Ambroeus“ kavinėje aukštutinėje Medison Aveniu.
Nors didžioji dalis Niujorko blondinių nepagaunamos (ir tą galima suprasti), dukart per metus jos susirenka „Bryant Park“ vykstančiose mados renginių savaitėse. Čia jos vogčiomis stebi savo išpuoselėtas bičiules, bemat užfiksuodamos tokias detales, kaip nepriekaištinga rusva Annos Wintour trumpai pakirptų plaukų šukuosena, mirguliuojanti šviesiais „Shalimar“ kvepalų atspalviais. Jei nepavyko blondinių pamatyti vasarį, galima mėginti vėl jas aptikti rugsėjį.
Niujorko aukštosios mados sluoksniuose vyrauja nuomonė, kad geidžiamiausia išvaizda – prabangūs nubalinti šviesūs plaukai, panašūs į velionės Carolyn Bessette Kennedy. „Ji – pavyzdys, jos plaukai dieviški“, rašo Plum Sykes, „Vogue“ redaktorė, įvadiniame vienadienio bestselerio „Bergdorfo blondinės“ puslapyje – tai tikras literatūrinis saldainiukas, nusagstytas išlepintomis PAP („Park Avenue“ princesėmis), A.T.M. (turtingais jų draugužiais), strateginėmis „Chanel“ pavyzdžių išpardavimo sesijomis ir užsirašymais pas kirpėją pašviesinti plaukus už 450 dolerių.
Tačiau ponia Kennedy – ne vienintelė pavyzdinė Niujorko blondinė. Sąraše taip pat yra Gwyneth Paltrow (http://www.chinadaily.com.cn/entertainment/2006-04/11/xin_3804031110476951651434.jpg), Ivanka Trump (http://i.cnn.net/cnn/2003/SHOWBIZ/TV/10/27/apontv.bornrich.ap/story.ivanka.jpg), Diane Sawyer (http://www.tvsquad.com/images/2005/10/diane.jpg), aktorė Stephanie March (http://us.ent4.yimg.com/tv.yahoo.com/images/he/photo/tv_pix/nbc/law_and_order__special_victims_unit_cast_photos/stephanie_march/svu.jpg), manekenė Karolina Kurkova (http://www.pasada.net/karolina-kurkova/ini.JPG), Candice Bergen (http://content.answers.com/main/content/wp/en/thumb/d/d8/200px-Candice_bergen.jpg), populiari aukštuomenės dama Tinsley Mortimer (http://www.style.com/slideshows/parties/052105ZPTE/12f.jpg), vyriausioji „Vogue“ redaktorė Meredith Melling Burke (http://www.brazilfoundation.org/gallery/04_gala_Tom%20Dunn%20(RP%20Tufi%20Duek%20)%20Meredith%20Melling%20Burke%20(Senior%20Fashion%20Market%20Editor%20,%20Vogue%20)%20&%20Tim%20Kroll.jpg) ir dizainerė Tory Burch (http://fashiontribes.typepad.com/main/images/16m_1.jpg) – visos jos turi rinktinius, puikiai prižiūrimus plaukus, įkūnijančius Niujorko blondiniškumą.
Daugiaveidės blondinės
Nereikėtų painioti Niujorko Blondinių (iš didžiosios raidės) su Niujorko blondinėmis (iš mažosios raidės) – pastaroji rūšis aptinkama dažniau. Pastarosios pernelyg užsiėmusios darbu, pirkiniais bakalėjos parduotuvėse, indų plautuvių taisymu ir „Grey anatomijos“ žiūrėjimu, kad nerimautų, ar nenurudo karamelinės jų plaukų sruogos, ar „NewYorkSocialDiary.com“ – svetainėje, kurioje skelbiama visuomenės kronika – publikuojamose nuotraukose neišryškės jų patamsėjusios plaukų šaknys. Niujorko blondinės (iš mažosios raidės) savo plaukus šviesina virš vonios kriauklės arba paveda tą daryti kirpykloms, kuriose nepatiekiama nei kapučino kava, nei sąskaita, tik šiek tiek kuklesnė, nei skrydžio į Paryžių kaina.
Niujorko Blondinės neturėtų būti painiojamos ir su labiau į akis krintančiomis nubalintomis Vakarų Pakrantės blondinėmis. Jau vien todėl, kad pirmųjų plaukai žiba kaip švyturys granitinio, suodino, papilkėjusio dangaus ir mažų juodų suknelių fone.
„Šviesūs plaukai yra didžiulis kontrastas miesto peizažui, kuris supa žmogų Niujorke“, sako Leatrice Eiseman, spalvų specialistė, „Pantone Color“ instituto, tiriančio spalvų tendencijas, direktorė. „Smėlio ir saulės kupiname klimate šio kontrasto nėra“, teigia ji.
Jeigu pasaulį įsivaizduotumėm kaip vidurinės mokyklos valgyklą, Niujorko Blondinės yra „geros mergaitės“, o Holivudo Blondinės – „blogos mergaitės“.
„Niujorko blondinės seksualiai patrauklios, tačiau nevulgarios. Holivudo blondinės atviresnės, jos nė nesistengia atrodyti natūraliai“, sakė Robertas Verdi, garsenybių stilistas, „Style“ kabelinėje televizijoje vedantis „Mados policijos“ laidą.
Arba, kaip sako P. Sykes, „Scarlett Johansson ir Carolyn Bessette skirtingos. Niujorke būti prašmatnia blondine galima ir be biusto, o Los Andželo blondinės yra didžiakrūtės seksbombos. Čia, Niujorke, seksualumo elementas suprantamas kaip neskoningas“.
Kaina, kurią jos moka
Niujorko blondinių istorija siekia mažiausiai 40 metų, kai pulkelis gerai apsirengusių ir plaukus į kasas susipynusių visuomenininkių, tokių kaip C. Z. Guest ir Nan Kempner, buvo karaliaujančios mados veteranės. Šios moterys stabteldavo prie kokio nors prašmatnaus Yst Saido salono „susišukavimui“ prieš eidamos pietų į dabar jau nebeveikiančią skylę – „La Caravelle“ ar „La C?te Basque“. Su savo tvarkingais kostiumais, pirštinaitėmis ir bateliais iš aligatoriaus odos jos tuo metu diktavo stilių, o jų nepriekaištingos ir laku išpurkštos šukuosenos dažnai buvo pelenų ar platinos spalvos.
Šiandien žodis „platina“ su plaukais retai besiejamas. Tačiau Niujorko Blondinės savo plaukais rūpinasi kaip niekad. Nors pati šukuosena gali būti paprasto klasikinio stiliaus – jokios netvarkos, iškarpytų sluoksnių, jokių lipnių Mischa Barton stiliaus imitacijų – patys plaukai panašūs į tokius, kokius būtų sukūręs Botticellis, jei jis būtų dirbęs prašmatniame Manheteno salone ir būtų ėmęs 500 dolerių už plaukų pašviesinimą. Grakštūs lino spalvos pluoštai persipina su vanilės ruoželiais bei auksinėmis sruogomis, strategiškai išdėstytomis virš medaus atspalvio pagrindo – visa tai sukuria žvilgantį šilkinį, geriau už natūralius atrodantį plaukų įvaizdį, tyliai telegrafuojantį: „aukšta kaina“, „aukšta klasė“ ir – visų pirma – „didelės išlaidos priežiūrai.“
„Patikėkite, tam, kad turėtum plaukus, kurie atrodo gražūs „be jokių pastangų“, reikia daugybės pinigų ir pastangų“, sakė Kathleen Flynn-Hui, vyresnioji salono „AKS“ Penktojoje Aveniu koloristė ir knygos „Beyond the Blonde“, paskalų romano, kurio veiksmas irgi vyksta Medisono Aveniu salone, autorė. Jos nuomone, Niujorko blondinės plaukai – geriausia jos dalis. „Jie atrodo prabangiai ir būtinai priverčia praeivius atsisukti“, sakė ji.
Manheteno salonuose plaukų pašviesinimo kaina svyruoja nuo 200 dolerių ir šoka tiesiai į stratosferą, kol pasiekia 500 dolerių neskaičiuojant arbatpinigių – kaina priklauso nuo tokių faktorių kaip plaukų ilgis, spalva (pašviesinti geltonus plaukus kainuoja mažiau, nei kaštoninius), reikalingos procedūros ir koloristo-žvaigždės konsultacija. Tuo tarpu pagal tyrimo duomenis, paskelbtus verslo žurnale „American Salon“, 2004-aisias amerikietės už standartinį plaukų pašviesinimą mokėjo nuo 61 iki 71 dolerio.
Kartais Niujorko Blondinės išsikviečia plaukų šviesintojus į namus – šios paslaugos kaina dvigubai ar trigubai didesnė, nei apsilankymo salone.
„Būti Niujorko blondine – gyvenimo būdo dalis“, sakė Rita Hazan, „Rita Hazan“ salono 65 Rytų gatvėje, savininkė. Jos užsakymų knyga mirga klientų iš abiejų pakrančių vardais, tarp kurių - Jennifer Lopez ir Jessica Simpson.
„Mano klientai dėl plaukų spalvos atsiskraidina mane ten, kur jie bebūtų“, pridūrė P. Hazan, už pašviesinimą imanti 500 dolerių. „Jie paskambina ir sako: „Rita, esu Kanadoje“ arba „Esu Italijoje“ arba „Esu Jutoje“. „Ar gali atvažiuoti?“ Susikraunu daiktus ir skubu į artimiausią lėktuvą“ – su pirmosios klasės bilietu ir gyvenimu prabangiame viešbutyje.
Savo salono vergė
Niujorko Blondinės kaina matuojama ir laiku.
„Manau, kad pačios prašmatniausios blondinės salone lankosi kas dvi savaitės, nes plaukų šaknys pradeda tamsėti tą pačią minutę, kai išeini iš salono“, sako p. Sykes. „Gerai atrodančios merginos salone lankosi kas mėnesį, o prasčiau atrodančios – kas du mėnesius.“
Bet net ir lankantis salone kas šešias savaites pastangos atrodyti gražiai yra alinančios.
„Paprastai moteriai tai gali atrodyti juokinga, tačiau Niujorko blondinėms, siekiančioms tobulybės, reikia didžiulės disciplinos ir pastangų“, sakė Natalia Ilyin, kultūros kritikė, perfrazuodama savo naujausios knygos „Tobulybės medžioklė: Mintys apie mūsų laikų modernistinį dizainą“, pavadinimą. Ji sako: „Eiti į saloną – tai ne pramoga, kurios retkarčiais imamės. Tai tapatybės dalis, kurią privalu išsaugoti.“
Netgi tokia visuomenės gulbė kaip Tinsley Mortimer, kurios nuostabios, ilgos šviesios garbanos traukte traukia fotografų dėmesį mados renginiuose ir dalykiniuose susitikimuose, pripažino, kad buvo pernelyg sunku prižiūrėti taip trokštamą blyškų „šviesiaplaukio kūdikio“įvaizdį.
„Man patiko būti tikra šviesiaplauke, tačiau to kaina buvo pernelyg didelė. Dabar mano plaukai kiek tamsesni, todėl rūpintis jais lengviau“, pasakoja ji.
Spalvose nusimananti Niujorko blondinė, galinti atskirti šardonė atspalvį nuo šampano atspalvio, labai smulkmeniškai renkasi reikalingą plaukų spalvos toną. Todėl visiškai įmanomas dalykas, kad tokia blondinė įplauktų į saloną, nešina kukurūzų atspalvio šilko skiaute ar vedina dukryte sviesto spalvos garbanomis ir pareikalautų, kad būtent tokios spalvos atsirastų jos šukuosenoje.
Alchemikas, galintis išgauti ypatingą atspalvį, bus apdovanotas dėkingos klientės ištikimybe – ji tikrai nekeis koloristo kas pusę metų; būtent tokia klientė yra dizaino firmos partnerė Mona de Sayve, jau aštuoniolika metų yra ištikima K. Flynn-Hui klientė. P. de Sayve ištikimybę meistrei išsaugojo netgi tada, kai keletą metų gyveno Paryžiuje.
„Išmėginau „Alexandre“ ir „Carita““, sakė P. de Sayve, paminėdama du pačius prašmatniausius Paryžiaus salonus, „ir nė vienas jų nesugebėjo nudažyti plaukų taip, kaip reikia. Paryžiuje jie tiesiog nesuvokia šviesių plaukų atspalvių. Jie pernelyg senamadiški. Leisdavau jiems padaryti vieną kitą pašviesinimą – naudojant Kathleen formulę – tačiau kas šešias ar aštuonias savaites skrisdavau į Niujorką pas Kathleen.“
Daugelio Niujorko Blondinių manymu, toks stropumas to vertas.
„Ne tik vertas – būtinas“, teigia Toni Haber, nekilnojamojo turto agentė iš „Prudential Douglas Elliman“. Jos darbinė uniforma – „Armani“ kostiumėliai, „Prada“ aukštakulniai ir auksiniai plaukai, nudažyti Jennifer Costa iš „John Barrett“ salono „Bergdorf Goodman“. „Mano profesijoje žmonėms, su kuriais susitinku verslo reikalais ir su kuriais bendrauju, svarbu prašmatniai atrodyti – jei pastebi tavo nagus, plaukus, batus, žiedą. Be to, šitaip atrodydama ir pati jaučiuosi geriau“, sako agnetė.
Mieste, vertinančiam simbolius, yra dar viena priežastis, kodėl tiek daug moterų atsiduoda koloristų valiai: švytintys šviesūs plaukai, siejami su auksu, retenybėmis ir padėtimi, yra galios simbolis. „Niujorko Blondinė įkūnija daugybę mūsų materialistinės visuomenės vertybių“, sakė p. Ilyin (pati natūrali blondinė), visuomenės kritikė, buvusi niujorkietė, dabar gyvenanti Sietle. „Ji plonesnė, šviesesnė, turtingesnė nei visi kiti, ir ji avi geresnius batelius. Tokią nuostabią plaukų spalvą sunku išgauti. Į ją žiūrinčiam žmogui ji sukelia nepritekliaus jausmą, nebylią užuominą: „Turiu daugiau, nei tu“. Tai yra galia.“
Galbūt šis galios jausmas gali paaiškinti, kodėl Niujorko Blondinės taip anksti pradeda medžioti tobulybę – šitai įrodo daugybė paauglių Katilėlių (brolių Grimų pasakos herojė – red.), kurios registruojasi pas kirpėjus ir cheminiu būdu šviesinasi plaukus.
„Norite – tikėkite, norite – ne, bet pas mane ateina ir tikri vaikai – galbūt 10, 11 ar 12 metų. Tačiau tai nėra įprasta. Daugiausia dirbu su mergaitėmis iš vidurinių mokyklų“, sako p. Costa iš „John Barrett“ salono.
Ar yra gyvenimas po to, kai tapai blondine?
Reta Niujorko blondinė ryžtasi pakeisti savo plaukų spalvą.
„Investavus šitiek laiko, pinigų ir pastangų, kad taptum nuostabia blondine, negali pasukti atgal ir vėl tapti brunete. Tai labai reta tarp mano klientų“, sako Stevenas Amendola, „Kevin Mancuso“ salono Parko Aveniu koloristas, suskaičiavęs, kad 75 procentai jo klienčių yra blondinės.
Išskyrus p. Sykes, „Bergdorfo blondinių“ autorę, kuri liko tarp laimingų Snieguolių ir nenori pavirsti Pelene.
„Jei jūsų plaukai ir antakiai tikrai tamsūs – tokie kaip mano, juos pašviesinus, priežiūra būtų siaubinga", sakė p. Sykes, penkių pėdų ir dešimties colių silfidė ilgais kaštoniniais plaukais. „Mėginau plaukus šiek tiek pašviesinti, tačiau man tai netiko. Su savo angliška kūno sandara atrodžiau žalia“.
P. Sykes netgi išsižadėjo savo „Bergdorfo blondinių“ ir naujajame savo romane „Pirmą karą išsiskyrusi“ persikėlė į tamsiaplaukių stovyklą – romanas turi pasirodyti balandžio 18 d. Knygoje pilna brunečių. Arba, kaip išradingai sakė knygos autorė, „pagrindinės veikėjos plaukai – espresso kavos pupelių spalvos.“
Galbūt brunetės yra naujosios blondinės?
