Diktatoriaus Stalino stiliumi („gyventi tapo geriau, gyventi – linksmiau“) TV kanalai reklamuoja naują sezoną. Bet apie kino vietą apdairiai tylima...
Šeštadienis
Kažkada šios dienos filmai gana plačiai skambėjo, bet į klasikos rejestrus juos įtraukti būtų labai rizikinga. Viskas praeina. Na, gal išaugo karta, kuri nematė amerikinės dramos neatsakingu pavadinimu „Geri vyrukai“ (TV3, 19.05 val.). Vienos žvaigždės (Jackas Nicholsonas, Tomas Cruise‘as, Demi Moore, Kevinas Baconas...), o šioje išpūstoje 1992 metų dramoje jos piešia vienos karinės bazės skandalą. Linksmai parašė vienas rusų kritikas: „Rusų matais tai būtų eilinė menka byla – na, pribaigė jūreivėlį, ko nepasitaiko, bet amerikiečiai iš viso to padaro patetišką karinį Votergeitą“.
„Tobulas pasaulis“ (TV1, 21.10 val.) 1993-aisiais buvo tikras kasinis lyderis. Pabėgęs iš kalėjimo nusikaltėlis (Kevinas Costneris) pasigriebia įkaitu 8-metį berniuką, tačiau visai nelauktai su juo susidraugauja. Clintas Eastwoodas seka kiekvieną herojaus žingsnį ir kaip šerifas, ir kaip filmo režisierius. Po 13-kos metų atrodo kiek naivoka, bet šiandien į vidinį nusikaltėlio pasaulį kinas turbūt apskritai nė nebandytų skverbtis.
Šis regresas matyti net iš atsitiktinės dienos filmų – kuo naujesnė jo data, tuo mažiau lieka vilčių. Štai 1997-aisiais statytas „Šventasis“ (LNK, 19.05 val.), kai Maskva buvo visų dėmesio centre, – vien tik dinamiška pasakaitė, pasakojanti, kaip Valas Kilmeris išgelbėjo naująją Rusiją nuo mafijozinio perversmo, o Elisabeth Shue išrado valdomos branduolinės reakcijos formulę, kuri gali išspręsti energetines viso pasaulio krizes. Galiausiai jau naujame amžiuje (2002 m.) Honkongo metro Johno Woo Amerikoje pastatyta epinė karinė drama „Kalbantys vėjui“ (LNK, 21.10 val.) man panaši tik į nuobodų teatrą su sprogimais, tačiau su marionetėmis vietoj žmonių.
Prancūzų televizinis „Karibų aromatas“ (LTV, 23.00 val.) išties primena kvepalų reklamą su Martinikos egzotika fone, be režisūros, be vienintelio bent kur nors matyto aktoriaus. Fantastinė 1995-ųjų „Grobuonių veislė“ (LNK, 23.35 val.) – originale „Species“ – sumanyta gal ir neblogai, nes čia per eksperimentą kryžminamas žmogus ir nežinoma, kosminė gyvybė. Ta pačia idėja laikėsi ir filmo tęsinys. Apstatytas nuostabiais aktoriais (Benas Kingsley, Forestas Whitakeris, Alfredas Molina) imponuoja daugiau ne jais, o specialiaisiais efektais. Antrojoje ir trečiojoje dalyse gabių žmonių praretėjo (ypač tuščia užpernai statytoje III dalyje), o tų efektų pagausėjo. Raidos linija aiški.
Sekmadienis„Mažoje apokalipsėje“ kaip aktorius pasirodo čekų režisierius, „Oskaro“ laureatas J. Menzelis.-------------------------------------------------------------------------------------------parašas prie kadro-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Galite pykti, galite visaip rodyti nepasitenkinimą, tačiau į pirmąjį planą šiandien esu priverstas iškelti lenkų TV rodomą – ir dar naktį – filmą. Kitaip negerbčiau nei jūsų, nei savęs. Nes tai prasminga naktis, sklidina tikro kino, o kokia, sakykit, prasmė, kaip vakar, perpasakoti kažkada trumpam populiarias juostas, iš esmės į tą kiną nieko naujo neatnešusias. Ir šitos dienos – dar savaip turtingos: pamatysit, kokios tuštumos mūsų laukia šios savaitės pabaigoje...
Filmas vadinasi „Mažoji apokalipsė“ (TVP1, 1.30 val.), 1993-aisiais jį Prancūzijoje statė politiškas, skandalingas graikų kilmės režisierius Costa-Gavras. Nors metų jam ir nebemažai, demonstratyvaus provokatoriaus talentas išliko. Kadaise erzino sovietus, atvirai rodydamas jų tankų agresiją prieš Prahos pavasarį filme „Prisipažinimas“, o vos prieš porą metų jis nepaprastai papiktino Vatikaną filmu „Amen“, prabilusiu apie nacių ir katalikų bažnyčios ryšius, – ir tai buvo, patikėkit, ne „Da Vinčio kodo“ lygio, o tikras tarptautinis skandalas.
„Mažoji apokalipsė“ buvo rodoma Berlyno kino festivalyje, bet atgarsio nesusilaukė, nes ji – apie Rytų Europos intelektualus, kurie labiau pažįstami mums, o ne tikriems vakariečiams. Kūrinys labai ironiškas, o tos ironijos adresą irgi lengviau suvokti mūsų parapijose. Matyt, geras mūsų geografinių platumų žinojimas – ne tik nuo universalaus prancūzų graiko, bet ir nuo tų aplinkybių, kad scenarijus sukurtas pagal lenko, Lietuvos kraštuose gimusio Tadeuszo Konwickio literatūrą, o pagrindinį lenkų rašytojo, emigravusio disidento vaidmenį kuria... čekų kino režisierius, melancholiškas ironistas Jiris Menzelis, už „Ypatinguosius traukinius“ pelnęs „Oskarą“, bet po 1968-ųjų neemigravęs kaip Formanas, taigi žinantis tuos visus dalykus savo kailiu.
Costa-Gavras labai skeptiškai piešia prancūzų „ekskomunistų be iliuzijų“ aplinką, bandančią iš atvykėlio padaryti idėjinį simbolį, gal net priversti jį... viešai susideginti – per tarptautinę ekumenininkų šventę, viso pasaulio TV kamerų akivaizdoje. Ko iš tikrųjų reikia atvykėliui, niekam neįdomu. Ar neteks vargšui Menzelio herojui bėgti pagalbos į lenkų ambasadą?
Kodėl „Mažoji apokalipsė“ nepatiko nei Rytams, nei Vakarams? Matyt, vis per tą ironijos šleifą: tais metais buvo madinga užjausti išsivadavusias iš sovietų jungo šalis, nubraukti ašarą, išprovokuotą „černuchos“ stiliaus, o čia staiga pasirodo keistas kūrinys, pašiepiantis ir vienus, ir kitus, abejojantis, ar tos metų metais demoralizuotos šalys taip jau natūraliai įsilies į Vakarų visuotinės laimės kraštą. Nors ir mūsų krašte „prostituojantys“ rašeivos jau nenuoširdžiai džiaugiasi dėl neva įvykusio įsiliejimo-susiliejimo, man asmeniškai kolchozų idėja niekad nebuvo artima. Todėl ir „Mažąją apokalipsę“ vertinu už jos smagius, Sigito Parulskio ironišką prozą primenančius įspėjimus dėl nesugebamos rasti bendros kalbos.
Kas dar šiandien? Jau antrą kartą ekranizuojamas Danielio Defoe, pasirodo, rašiusio ne vien apie Robinzoną, romanas „Molė Flanders“ (LTV, 21.00 val. ir kitądien 13.40 val.). Kadaise ta vagies duktė buvo Kim Novak, dabar – Robin Wright Penn. Išloštinas vaidmuo, ypač jeigu žiūrėsi ne kaip į jausmingą melodramą apie „nepalūžtančią moters dvasią“, o tik kaip į avantiūristės epopėją. Bronius Morkevičius savo telefilme „Dviese sūpuoklėse“ (I dalis – LTV2, 20.20 val.; kartojama penktadienį, rugsėjo 1 d., 22.10 val.) melodramiškai traktuoja kadaise garsios Williamo Gibsono pjesės personažus, tačiau Nelės Savičenko Gitelė man neatrodo prastesnė už holivudinio varianto Shirley MacLaine. Trečioji „Krikštatėvio“ sagos dalis (LNK, 23.00 val.) – įvykis, net nereikalaujantis komentarų, o australų dramos „Žuvelės“ (1 Baltijos kanalas, 12.55 val.) premjera patraukia Cate Blanchett herojės žūtbūtiniu bėgimu nuo save primenančios praeities. Pernai šiam filmui atiteko visos svarbiausios nacionalinės Australijos kino premijos.
Pirmadienis
Keistą erotinę „Autokatastrofą“ pagerbė net „Pianino“ mūza H. Hunter.---------------------------------------------------parašas prie kadro----------------------------------------------------------------------------------------------------------
Kino teatruose ne taip seniai buvo rodytas naujausias kanadiečių kultinio režisieriaus Davido Cronenbergo kūrinys „Smurto istorija“. O per TV šiandien galima pamatyti kiek naujesnį šio autoriaus filmą „Autokatastrofa“ (TV1, 21.00 val.), apdovanotą specialiu 1996 metų Kanų festivalio prizu.
Cronenbergas visuomet kuria keistus filmus, kurie – ir komerciniai, nes pritraukia gausybę įvairių skonių žiūrovų, o, kita vertus, – ir autoriniai. Jeigu konvejeris, vadinamas „Coca Cola Plaza“, repertuarui rinktųsi daugiau tokių (vien Cronenbergo filmografijoje – ir „Musė“, ir „Voras“, ir „M.Baterflai“, ir nuostabūs „Nuogalių pietūs“), nebeliktų ir to amžino kritikos bei lietuviškųjų kino bosų antagonizmo.
Režisierius dažnai renkasi siaubą. Arba seksą. „Autokatastrofoje“ jis sieja ir viena, ir kita. Bet iš esmės tai ne skandalui skirtas kūrinys, jis verčia ir susimąstyti apie moderniojo gyvenimo grimasas. Kai į kinematografininko (Jamesas Spaderis) mašiną per avariją įskrenda, jau, atrodo, nebegyva moteris, nuo kurios nuogos krūtinės dar tebelaša kraujas, herojus šokiruojamas kaip ir žiūrovas. Kitas dalykas, ar žiūrovas tuo ir apsiribos, ar eis, kaip herojus, panašių įspūdžių vėl ieškoti? Mūsų persisotinusi ir visko persotinta epocha labai palanki panašiai psichopatologijai. Ir ar patologijai gali būti riba, ar jos ignoravimas neatsisuks prieš patį „narsų“ eksperimentuotoją?
Kim Basinger, kuriai sekso motyvai – ne pirmiena, 1997-aisiais pelnė „Oskarą“ už ne patį didžiausią vaidmenį „vyriškame“ policiniame Curtiso Hansono filme „Los Andželas slaptai“ (BalticumTV, 20.30 val.). Ji čia – prašmatni prostitutė, savo darbdavių naudojama šantažui. Nors filme ir nėra bandymų, kaip „Autokatastrofoje“, prisiliesti prie filosofinių apibendrinimų, jis žiūrimas maloniai, aktoriai parinkti subtiliai (ypač – konfliktiški policijos porininkai, kuriuos vaidina Russellas Crowe ir Guy Pearce‘as), apskritai įdomu.
Man, keistuoliui, žinoma, įdomiau dar sykį susitikti su kaimyno Andrzejaus Wajdos seno (1958 metai!) šedevro „Pelenai ir deimantas“(XXI Vilsat, XXI Mikrovisata, 15.20 ir 23.20 val.) herojais. Atmintinai prisimenu neilgai gyvenusio lenkų maištininko Zbigniewo Cybulskio, po Varšuvos sukilimo ir išvadavimo nebesugebančio prisitaikyti prie „naujosios tikrovės“, intonacijas. Bet tai kūrinys iš tų, kurie nesensta, kiekvieną kartą atskleisdami kokį naują niuansą, kuriuos gali gretinti su sava istorine patirtimi, kurie „visuomet su tavimi“.
Antradienis
Neseniai dūsavau spėliodamas, ar „Atgaila“ – tai vos kartą matyta gruzino Tengizo Abuladės politinė metafora, ar kas nors kita. Pasirodo – kita. Šiandien vėl rodoma „Atgaila“ (TV11, 18.00 val. ir kitądien 10.00 val.) – Paryžiaus ponios Laetitios Mason režisuota, senstančią žvaigždutę Isabelle Adjani prisiminusi detektyvinio atspalvio juosta, kurios bene didžiausias privalumas – dailiai nufilmuota Nica. Nėra detektyvo logikos, autorei svarbiau visokie moteriški „mįslingumai“ (tokia ne tik Adjani, o ir arabiškos išorės aktorius Sami Frey), todėl nuo juostos lengvai dvelkia bulvaru.
Du amerikiniai filmai sukurti tais pačiais 1995 metais ir savaip rodo tada tik apčiuoptas, o vėliau pasitvirtinusias kryptis. Michaelo Manno „Karštis“ (BalticumTV, 20.30 val.) – klasikinis, šiuo atveju – tradicinis kino pasakojimas apie banditus ir policininkus, daręs įspūdį anais metais, o šiandien jau kiek pasenęs, išduodantis, kaip geri aktoriai (Al Pacino policininkas prieš Roberto De Niro miklų nusikaltėlį) savimi kaip ambrazūras dangsto dramaturgijos duobeles. Tuo tarpu „Likimas įsijungia radiją“ (TV1, 21.00 val.) anuomet atrodė gana keistas, vargu ar bepasikartosiantis dramos, mistinio prieskonio trilerio ir komedijos kokteilis. Bet pasikartojo ir dar ne sykį – turiu galvoje taip išpopuliarėjusius kruvinus postmodernistinius juokelius. Ne veltui patį Velnią, pasivadinusį misteriu Destiny (o tai savo ruožtu reiškia „likimą“), šiame filme vaidino pats Quentinas Tarantino.
Turbūt žaviausias dienos kūrinys vadinasi „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (5 kanalas, 20.00 val.; kartojama ketvirtadienį, rugpjūčio 31 d., 14.00 val.). Tegul ne kartą rodytas, o vis dėlto. Švedas režisierius Lasse Hallstromas tada, 1993-aisiais, dar nepasiklydo Holivude, Johnny Deppas ir dar neužrietęs nosytės Leonardo DiCaprio labai šviežiai kuria keistus broliukus, o ekscentriška sunkiasvorė broliukų mamytė primena ir Fellini, ir apskritai Europos kino tradiciją, kurią kryžminti su Holivudo meistriškumu, pasirodo, – visai vertingas, galintis teikti gražių vaisių procesas. Tik, gaila, taip retai kino ekranuose naudojamas.
Tiems, kuriuos domina kino žmonės, rusų kanalai šiandien siūlo net du tokius susitikimus – dokumentinę juostą visai „geltonu“, iliuzijų nepaliekančiu pavadinimu „Andrejus Mironovas ir jo žmonos“ (1 Baltijos kanalas, 16.20 val.), taip pat filmą „Aš – žuvėdra“ (RTR Planeta, 18.15 ir 0.30 val.), skirtą tragiškam labai gabios kino aktorės Valentinos Karavajevos likimui. Man regis, čia bus jos pačios nufilmuotų kadrų: mat, likusi visiškai viena, nebeturėdama nei vaidmenų, nei draugų, Karavajeva vis tiek negalėjo nevaidinti ir savo kambarėlyje mėgėjiška kino kamera fiksavo save – Niną Zarečnają, save – Mariją Stiuart. Gyvenimas kartais lenkia melodramas, nes realybėje tarp tų juostų ją jau šaltą ir atrado.
Trečiadienis
Vakar Tarantino pasirodė ekrane kaip aktorius, o šiandien jį galima tiesiog prisiminti stebint keistus „Bundoko šventuosius“ (BTV, 21.15 val.). Mat pasakojimas apie ritualinius nusikaltimus skatina žiūrovo (ir policijos žmonių) vaizduotę, jis nesiklosto viena linija, o turi gausybę atsišakojimų, kaip tai ir būna garsiojo amerikinio kino atnaujintojo kūriniuose. Gal man truputį vaidenasi, tačiau bent jau naujoviškų elementų šiame kriminale tikrai yra.
Užtat „kriminalinėje komedijoje“ „Kerštas Holivude“ (BalticumTV, 20.30 val.) kažkaip nelengva rasti ir kriminalą, ir linksmybę. Tai greičiau tas atvejis, kai Holivudo medžiagos eksploatavimas primena tik šunį, įsikandusį savo uodegą, nieko kito aplinkiniame pasaulyje nebematantį.
Gero nežada ir susitikimas su televiziniu filmu „Raganos medžioklė“ (TV1, 21.00 val.) – nebent tai, kad Jacquelin Bisset, buvusiai žavingajai „Džekei“, siūlomi jau tik senelių vaidmenys. Laikas bėga, bet iš Bisset vis dėlto – jokia ragana, tiesiog pavargusi moteriškė. Nenusiminkit, penktadienį kone visus ekranus užims jau tik TV filmai.
Ketvirtadienis
Senas senas japonų režisierius Kaizo Hayashi nutarė pažaisti postmodernistą. Rezultatas pusinis, filmas Lietuvoje pavadintas „Mistinė karalystė“ (5 kanalas, 20.00 val. ir kitądien 14.00 val.). Dar vadinasi – „Zipang“, „Zipango legenda“. O tas „Zipang“ – tai aukso kardą slepianti aukso žemė, kurios ieško ir per kurią pergalingai žengia tradicinis japonų samurajus.
Neva „siaubo komedija“ „Apsėstoji“ (BTV, 21.15 val.) – visai beprasmiška „Egzorcisto“ parodija, pasitelkusi tą pačią, tik užaugusią, Lindą Blair. Čia ji – namų šeimininkė, kuri, būdama apsėsta, tik vemia ir vemia. Matyt, tuose vėmaluose, kaip mano autoriai, – sveiko juoko šaltinis.
Šioje tuštumoje tenka kreiptis į artimesnių šalių kiną. Lenkai vėl rodo Wajdos „Meilės įvykių kroniką“ (TVP1, 23.45 val.) – vėl pagal kone mūsų tautiečio Konwickio prozą sukurtą, nepaprastai tyrą, emocinio brendimo, kuriam akompanuoja bręstantys istoriniai įvykiai, dramą. Už lango – Lenkijai tragiškų 1939 metų pavasaris. Pabrėšiu, kad šią savaitę greta Holivudo neblogai pristatomas kaimynų kinas: juk net ir mano iškeltoji prancūzų „Mažoji apokalipsė“ – bendra produkcija su italais ir lenkais.
Jaudinanti melodrama „Pilnas sodas mėnesienos“ (NTV Mir, 22.40 val. ir kitądien 22.35 val.) prabyla apie senatvę. Nesu nepaprastas melodramos žanro gerbėjas, bet šios vidinis taurumas nuteikia maloniai, verčia pastebėti, kad šiandienos rusų kine panašiems personažams dažniausiai jau nebebūna vietos – ją užėmė „naujieji rusai“ arba „šaunūs rusų desantininkai“.
Penktadienis
Ar maža ir šiandien tokių „specialistų“ (L. Kuravliovas filme „Afonia“)?-------------------------------------------------------------------parašas prie posterio--------------------------------------------------------------------------------------
Tarp šiandienos filmų anotacijų visą laiką linksniuojami žodžiai „žudikas maniakas“. Tai pasakytina ir apie „Neprisišauk vilko“ (BalticumTV, 20.30 val.), ir apie du TV filmus – mažai profesionalų „Skeletą žudiką“ (BTV, 22.00 val.) ir maištą kalėjime prabylančią labai jau kruviną „Skerdyklą“ (LTV, 23.15 val.). Taigi pasirinkimas, švelniai tariant, ne per didžiausias.
Lieka seniai žiūrėtas nužiūrėtas gruzino Georgijaus Danelijos „Afonia“ (BTV, 20.20 val.), turbūt ne iš gero gyvenimo paskelbtas „auksiniu penktadienio filmu“. Gal šiandien ir nepaseno? Juk lygiai tokius pat mielus alkoholikus matau diena po dienos po savo langais Žirmūnuose, kurių dar nepasiekė išmintingas pono Zuoko sprendimas griauti pusiau oficialius kioskus. Dirstelėjau, prisiminiau Leonido Kuravliovo nemarų herojų, lengvapėdiškai pamaniau: o gal prisijungti?
