Prasideda Nauji 2006-ieji. Mūsų fronte ypatingų stebuklų jie, deja, nežada, nors šventės dvelktelėjimų čia yra.
Šeštadienis
Per Naujuosius, kaip jau įprasta, – aibė šventinių paties įvairiausio lygio koncertų (jau žavėjausi religiniais juodaodžių spiričiuelais per, deja, rusišką kanalą „Kultura“), naujų serialų. Yra ir filmų, net premjerų, bet jų parinkimas dažniausiai atitinka ne patį reikliausią skonį. Na, kaip pažiūrėsi...
Paaiškinsiu mintį. Tarkim, tarakonai jums kelia alergiją. Tokiu atveju jokiu būdu neužtaikykit į „Džo butą“ (LNK, 14.25 val.), nes šventinė nuotaika bus tuoj sugadinta. Mat provincialas Džo, norintis Niujorke padaryti muzikanto karjerą, apsistoja name, kurio nenaudėlis savininkas nori jo vietoje pastatyti kalėjimą, bet jam labai kliudo kalbantys, dainuojantys ir apskritai originaliai mąstantys... tarakonai. Kadangi prieš šiuos padarėlius neturiu nieko prieš (žinoma, gal todėl, kad manajame bute jie dar nespėjo įsiveisti), linksmas filmo ekscentriškumas manęs visai ir nešokiruoja.
O štai Jackie Chanas man jau gerokai pabodęs. Todėl ten, kur kiti gal džiūgaus – „Nuostabiojoje“ (TV3, 19.05 val.; kartojama antradienį, sausio 3 d., 11.20 val.) ir „Piko valandoje“ (LNK, 20.50 val.) – aš sau ieškosiu kitų, audringesnių užsiėmimų, Naujųjų metų išvakarėse visai pateisinamų. Visaip galima žiūrėti ir į britų komediją „Galbūt, vaikuti“ (BTV, 18.00 val., kai žmonės – dar apyblaiviai; kartojama antradienį, sausio 3 d., 13.35 val.), kurios pavadinimas originale netgi rimuojasi – „Maybe Baby“, linksmai keliančios šeimų dauginimo problemą, bet kad jauna bei žavi Joely Richardson (didžiojo režisieriaus Tony Richardsono duktė) ir tik žavi Emma Thompson – geros, smagios aktorės, nepaneigs niekas. Apskritai BTV vieną po kitos rodo net tris tokias diskutuotinas komedijas: Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ variantą „Bolivudo karalienė“ (13.15 val.), kur herojė – jauna indė, gyvenanti Londone, visų numylėto Leonido Gaidajaus „Dvylika kėdžių“ (15.00 val.; kartojama pirmadienį, sausio 2 d., 10.10 val.), kuriose galiu žiūrėti tik į Sergejaus Filipovo Kisą Vorobjaninovą, o Ostapas Benderis – po inteligentiško Sergejus Jurskio puikiame „Aukso veršyje“ – man teprimena komjaunimo aktyvistą. Paskui jau ir „Maybe Baby“. Visai padorus blokas.
Šiandien pasitaiko ir klasikos, kuri tuoj maloniai dirgina mano uoslę. Bet ir su ja ne viskas taip paprasta. Abu filmai su Judy Garland, apie kurią Lietuvoje net spektaklis pastatytas (nežinant nei dainų, nei vaidmenų...). Naiviai žavų „Ozo šalies burtininką“ (lenkų TVNSiedem, 13.45 val.), kur jaunoji Dorotė eina vaivorykštės ieškoti, galima žiūrėti ir ne vieną kartą. O biografinis filmas apie kompozitorių Jerome‘ą Kerną – „Kol plaukia debesys“ (TV11, 21.40 val.) atrodo ir baisiai ištęstas, ir labai jau – pagal pokario madą – nuspalvintas, nudailintas.
Visa tai dėstau, vien tik norėdamas jums, mieli protučiai, darsyk priminti, kad objektyvios meno kritikos pasaulyje apskritai nėra. Yra subjektyvūs orientyrai. O jeigu ji darosi objektyvi – tai jau nebe kritika, o nutarimas (pavyzdžiui, kokios bolševikų partijos).
Sekmadienis
Atrodo, nebėra tų filmų, ar ką, kad tuos pačius ir dar tą pačią dieną kartoja net keli kanalai. Animacinį „Šreką“ apie auksinės širdies burbeklį (na, beveik mane) galite žiūrėti lietuviškai, bet vėliau (LTV, 20.50 val.), kai mažiesiems jau ir į lovą metas, o galite – rusiškai, bet anksti (1 Baltijos kanalas, 15.00 val.). Tas pats su „Šnipų vaikučiais-3“, rodomais ir per 1 Baltijos kanalą (19.55 val.), ir per kabelinę „Vinitą“ (21.00 val.).
Baisiai neišradingas lietuviškas pavadinimas „Nauja Kalėdų pasaka“ (LTV, 15.45 val.) iš esmės vadinasi „Scrooged“, ką iš bėdos galima versti „Vaizduojant Skrudžą“. Bet taip pateikus Richardo Donnerio filmą, dar reikia įsivaizduoti žiūrovą, šiek tiek pažįstantį Dickensą, jo kūrybą, jo šykštų ir tulžingą Skrudžą, kaip mes mokykloje pravardžiuodavome vieną to vertą pedagogą. Kam? Juk žiūrovas, kaip ne kartą bandė įrodyti mūsų TV kanalai, – kvailas, neišsilavinęs, nesmalsus. Tam smalsiajam, kurių – tikiu – apstu, tarsiu, kad čia dar tie laikai, kai aktorius Billas Murray sukinėdavosi tarp dvasių (mat Dickensas ekrane sumodernintas) ir nė nesvajojo apie tų švelnių keistuolių vaidmenis, kurie jam atnešė tokį populiarumą dabar.
Miela realistinė prancūzų komedija su fantazuotoją padavėją vaidinančia Josiane Balasko – „Arletė“ (BTV, 18.35 val.; kartojama penktadienį, sausio 6 d., 11.45 val.). Mielas nuotykių filmas su nereta šypsena – britų „Tadas Blinda“, tik jų čia, tų plėšikų, net du – „Planketas ir Makleinas“ (TV3, 22.20 val.). Visai miela rusų nauja tragikomedija „Marsas“ (Belarus, 23.45 val. ir kitądien 10.05 val.), kur skustagalvis Goša Kucenka, padauginęs degtinytės, atsiduria keistame Markso miestelyje su iškritusia „k“raide, kur žmonėms moka algas... žaisliukais, nes žaislų gamykla čia dar vienintelė funkcionuoja.
Sunkiau kažką miela pasakyti apie lietuvišką telefilmą „Raudonmedžio rojus“, kurio pirmoji serija statyta kinui nepalankiais 1980 metais (LTV2, 20.20 val.; kartojama penktadienį, sausio 6 d., 22.10 val.), nors jaunų Valentino Masalskio, Jūratės Onaitytės, Remigijaus Sabulio veidai – ir nemenkas masalas.
Pirmadienis
Turėjau galimybę anksčiau už daugumą jūsų pamatyti naują rusų serialą pagal Michailo Bulgakovo „Meisterį ir Margaritą“, o dabar jį pradeda rodyti ir 1 Baltijos kanalas (šiandien – pirmoji serija – 20.20 val., visos rodomos tuo pačiu laiku, o kartojamos kitą rytą 10.10 val.).
Viešpatie, kaip tas Bulgakovo šedevras traukia kino žmones – tarp gausybės variantų mačiau net jugoslavišką. Šįkart – 9 serijos. Režisavo Vladimiras Bortko, savo „Šuns širdimi“ įrodęs, kad jaučia ir geba perteikti ekrane visą tą fantasmagoriją. Bet „Meisteris ir Margarita“ – nepalyginamai sudėtingesnis kūrinys. Man serialas pasirodė beprotiškai nelygus. Štai antrąją jaunystę išgyvenantis 80-metis Kirilas Lavrovas – nepamirštamas Pontijus Pilotas. O Volandą kuria... Olegas Basilašvilis, kurį kažkas iš jo tėvynainių šmaikščiai apibūdino: „Pagrindinis mūsų sovietinis inkštikas“. Aleksandras Abdulovas atrodo gimęs klouniško Korovjevo vaidmeniui, lygiai kaip Aleksandras Filipenka – nuožmiajam Azazelo, o mylimasis mano katinas Begemotas retsykiais parodo žmogišką veidą, bet dažniausiai – net „šauniai lenkdamas degtinės taurelę ir užkąsdamas marinuotu grybuku“ – yra tiesiog kompiuterinis triukas. Ak, kaip gaila Begemoto, nors verk...
Apie pagrindinę porą, kurią vaidina grimo kone į patį Bulgakovą paverstas Aleksandras Galibinas ir kažkokia man negirdėta Ana Kovalčuk, gal geriau patylėti, bet niežti liežuvį, kad jokios meilės ten nėra, tiesa, guli viens prie kito, bet kaip ledo gabalėliai, bijodami prisiliesti. Užtat berods šeštojoje serijoje, kai Margarita pasitepa stebuklingu kremu ir kvatodama daužo vargšo kritiko Latunskio (čia susimąstysi apie savos profesijos pavojus...) butą, net ir toje neaiškioje damoje pabunda gyvybė, nes kokia gi moteris nenorės pasidaužyti ir dar nejausdama jokios atsakomybės, nes yra nematoma!
Svyruojančio, kaip po gerų naujamečių pagirių filmo „Meisteris ir Margarita“, pripažinsiu, visai negadina Liubomiro Laucevičiaus Afranijus – kad ir nedidelis vaidmenukas, užtat faktūriškas, koloritingas. Bet ar apskritai galima ir reikia tokią specifinę literatūrą ekranizuoti, ar nepalikti jos tiesiog žodžio kerams – čia jau kitas, principinis klausimas, į kurį kiekvienas pamatęs sau ir atsakys.
Šiandien yra ir kitų, labai tinkančių dienos specifikai filmų – nei rimtas, nei kvailas Claude‘o Leloucho melodraminis pasakojimas „O dabar... ponios ir ponai“ (LTV, 16.25 val.), skirtas tiesiog atsipalaidavusiam žmogui, laiko užmušinėjimui ir dar egzotikos (Marokas!) bei aukštuomenės gandų mėgėjams (o ar jūs žinote, kad Jeremy Ironsas ir Patricia Kass?..). Yra ir tokia kostiuminė melodrama apie XVIII amžiaus prancūzų karaliaus dvarą – „Deimantų vėrinio paslaptis“ (LTV, 14.25 val.; kartojama ketvirtadienį, sausio 5 d., 14.35 val.), kurią irgi įmanoma žiūrėti viena akimi. Yra Timo Burtono įžūliai kičinis „Batmano sugrįžimas“ (LNK, 12.45 val.).Yra Deanos Durbin gražiai, nors su klaikiu juokinančiu akcentu rusiškai dainuojami romansai senoje juostoje „Jo rūmininko sesuo“ (TVC International, 8.00 val. – hm, truputį ankstokai, ar ne?).
Antrosios Naujųjų metų dienos geroms pramoginėms pretenzijoms šiek tiek priešinasi Rono Howardo „Nuostabus protas“ (LTV, 20.50 val.) su nepakartojamu Russellu Crowe ir jau klasiška Johno Cassaveteso „Glorija“ (lenkų TVP1, 21.15 val.), kuriame Gena Rowlands drauge su vienišu likusiu kaimynų berniuku dramatiškai slapstosi nuo mafijos. Abu filmai įspūdingi, bet visai kitaip nei pagrindinis repertuaras.
Antradienis
Dvi šiandieninės dramos (atėjo laikas ir joms) „Prozako karta“ su Christine Ricci (TV1, 21.00 val.) ir „Užburtas ratas“ su Cameron Diaz (TV3, 23.15 val.) mano šiose apžvalgose jau tiek kartų aptarinėtos, kad net nebepatogu. Kadangi pastarasis, rodomas „kino gurmanams“, šmėkščiojo seniau, priminsiu, kad C. Diaz čia – lyg ir nusižudžiusi mergina, kuo visai nenori patikėti jos jaunesnioji sesuo.
Savotiškas filmas iš Lotynų Amerikos „Nesaldus gyvenimas“ (tikrasis RenTV, 1.15 val.). Herojė čia tąsosi iš Montevidėjo į Barselonos viešnamius, bet vis nepalieka vilties pradėti normalų gyvenimą, atidaryti kirpyklą... Nors ekrane veikia netgi transvestitai, tai nėra tik eilinis erotinis filmelis, jis rodo realizmo paieškas ir apskritai dabarties Pietų Amerikos kino (pagrindinė šalis kūrėja – Urugvajus) atsinaujinimą.
Bet gal panirkime į savaitei būdingesnius spalvingus filmus, kuriems tik ir triumfuoti iki Trijų karalių. Ir apskritai, jau, atrodo, įsisąmoninau, kad iš Europos Sąjungos pinigų nebus, užtat švenčių – pakankamai ir dar truputį daugiau.
Gaila, dabar britų režisierių Johną Boormaną mažai kas beprisimena, o juk jis statė kadaise labai garsius kūrinius, analizuojančius barbaro kompleksą žmoguje, – „Išlaisvinimą“ (1972), „Zardozą“ (1973). Šiandieninis jo vėlesnis „Smaragdinis miškas“(1985; rodo LTV, 21.10 val.) – kiek palengvintas, daugiau dėmesio skiriantis grynai egzotikai, bet vis dėlto neblogai, kad jį kažkas prisiminė. Mat europiečio berniuko, indėnų išauginto Amazonės džiunglėse, istorija teikia ne tik apsčiai peno akims, bet verčia susimąstyti ir apie amžiną „natūros“ ir „kultūros“ konfliktišką santykį.
Tiesą pasakius, naują Joelo Schumacherio filmą „Operos fantomas“ jau vakar demonstravo Baltarusijos TV (22.00 val.), o penktadienį, sausio 6 d., 21.35 val. dar rodys ir „RenTV“. Bet norisi pabūti kad ir šiaudiniu patriotu ir uždėti akcentą šiai dienai, kai filmo premjerą demonstruoja savas kanalas „BalticumTV“ (21.15 val.).
Gastono Leroux apysaką kinas eksploatuoja nuo neatmenamų laikų. Na, kaipgi – XIX amžiaus pabaiga, garsioji Paryžiaus opera, kurios požemiuose, sako, gyvenąs genialus, bet subjauroto veido muzikas. Gal jis padarys protekciją niekam nežinomai muzikaliai merginai?
Visa tai nuo negarsinio kino laikų buvo dramatiški pasakojimai, savo realybės ir fantasmagorijos deriniu gal kiek priminę ir „Meisterio ir Margaritos“ stilistiką. Bet tai, ką matysime, – garsiojo Andrew Lloydo Webberio supermiuziklo ekranizacija, taigi čia jau visai kiti atskaitos taškai. Pažymėsime, kad Webberis kiek įmanydamas kontroliavo filmo gamybą (jis, pavyzdžiui, „užbrokavo“ net Antonio Banderasą, besitikėjusį pagrindinio vaidmens), taigi nelygiam režisieriui liko tik muzikinės dramos vaizdinis įpakavimas – efektingas, gražus, nors kartais ir nuslenkantis į popsą. Tiesa, „Oskarams“ ir „Aukso gaubliams“ naujasis filmas buvo tik be rezultatų nominuotas, tačiau pažiūrėti jį verta – na, tarkim, dėl atnaujintos muzikos, dėl puošnumo.
Trečiadienis
Užtat prizų sočiai nuskilo „Elito kine“ demonstruojamai psichologinei prancūzų menininko Claude‘o Sautet dramai „Žiema širdyje“ (LTV, 23.55 val.). 1992-aisiais – Venecijos „Sidabro liūtas“, paskui „Cezario“ premija ir europinis „Feliksas“ geriausiam aktoriui Danieliui Auteuiliui, tuomet dar nebuvusiam tokiu populiariu kaip šiandien.
Auteuilis ir Andre Dussolier vaidina smuikų meistrus. O Emmanuelle Beart – aistringą smuikininkę. Ji siekia Stefano (Auteuilis) meilės, bet šis atstumia moterį. Kodėl? Ar jis tikrai negali atsakyti Kamilei su tokia pat aistra, ar nesijaučia jos vertas? Ar jo širdyje tikrai apsigyveno žiema? Bijau čia prikalbėti visokių banalybių, galinčių net įtikinti jus, kad kalba apie eilinę melodramą. Bet „Žiema širdyje“, pati neduodanti tiesaus atsako, tokia jokiu būdu nėra. Teks svarstyti patiems; manau, kad dėl autorių subtilumo ir kaip tik dėl to visiško neišsisakymo turėsit nemažai malonumo.
Neskoningą, kad ir naują operetės „Šikšnosparnis“ (5 kanalas, 23.30 val.) versiją siūlo ukrainiečiai. Tada jau geriau pasižiūrėti britų televizinį iš novelių sudarytą filmą „Vieną kartą metro“ (TV1, 21.00 val.). Susitinkame su labai skirtingais, bet dažniausiai įdomiais žmonėmis, kai kurių novelių atomazgos yra labai nelauktos. Apskritai panašu, kad TV1 kanalas pirmasis Lietuvoje bus pastebėjęs visuotinę, jau nemažai metų pasaulio kine klestinčią novelių almanacho formos renesansą. Nors jis gal greit ir išsisklaidys, kaip viskas kine, bet kol kas neapgauna žiūrovo, leidžia kiekvienam susirasti būtent „savą“ charakterį, savą novelę.
Ketvirtadienis
Nelabai aiškus „TVC International“ kanalas šią savaitę atiduoda duoklę kino klasikai ir būtent tokiai, kuri šventinei savaitei labai tinka. Minėjau „Jo rūmininko seserį“, dabar parekomenduosiu gana verksmingą, bet vis dėlto ir pagavią melodramą „Vaterlo tiltas“ (8.00 ir 17.10 val.). Kai pagalvoji apie dailutį karininką galanteriniais ūseliais – Robertą Taylorą, kai nori dviem žodžiais atpasakoti fabulą – buvo žadanti jauna balerina, sukinėjosi aukštuomenėje, o per pasaulinį karą, kęsdama baisius nepriteklius, tapo prostitute, – plaukai šiaušiasi.
Ir vis dėlto Mervyno LeRoy 1941 metų filmas – iš pažiūrėtinų. Būna, kad kokį kūrinį ima ir stebuklingai išgelbsti vienas koks autorius. Šiuo atveju tai – įžymi britų aktorė, jau suvaidinusi Skarletę „Vėjo nublokštų“ epe, – Vivien Leigh. Nors „Vaterlo tiltą“ paskutinį sykį žiūrėjau senokai, ir dabar, rašant, tiesiog prieš akis ryškiausiai iškyla herojės Mairos praėjimas Londono Vaterlo tiltu, kai ją apšviečia vakariai pravažiuojančių automobilių žiburiai (scena vykusiai režisuota), o panirusios savyje herojės akys keistai plečiasi. Taip “žemasis“ žanras virsta menu – puikus pavyzdys.
„Kolūkio linksmybių“ (BTV, 20.20 val. ir kitądien 13.35 val.) aš jums nežadu rekomenduoti. Ir ne dėl pavadinimo, net ne dėl gana skurdžios ir klaidinančios išmonės, įrodinėjančios (na, panašiai kaip festivalio AXX šulai), kad kiekvienas kvailys gali kurti kiną. Daugiausia dėl to, kad po nelaimės visi, kaip pesliai, nusitvėrė aktorių Nikolajų Karačencovą: juk vakarykščiame „Šikšnosparnyje“ jis irgi vaidina.
Kiti dienos filmai – ir matyti, ir aprašinėti. Pusėtina Grahamo Greeno „Tykiojo amerikiečio“ (TV1, 21.00 val.) ekranizacija, nukelianti į 6-ojo dešimtmečio Saigoną. Su keista, talentinga „Adaptacija“ LNK „Snobo kinas“ (22.35 val.) aiškiai pavėlavo: aprašinėjau ją prieš savaitę, o dar anksčiau – kokius septynis aštuonis kartus. Ir dramatiškas, net tragiškas brazilų „Dievo miestas“ (RenTV, 1.15 val.) šiuose puslapiuose jau pabuvo: prisimenu, kaip ieškojau paauglio su revolveriu rankoje nuotraukos.
Penktadienis
Vivien Leigh, sutaurinusi „Vaterlo tiltą“, vaidina ir šiandieninėje kostiuminėje melodramoje „Ledi Hamilton“ (tas pats TVC International, tos pačios valandos – 8.00 ir 17.10 val.). Be to, jos partneris šįkart – ne įtartinas Holivudo gražuoliukas, o pats seras Laurence‘as Olivier, kuriantis admirolą Nelsoną ir pusę filmo pravaikštantis su juodu raiščiu ant mūšyje prarastos akies. Bet svarbiausias čia vis dėlto – ne jis, o žavi avantiūristė Emma Hamilton, beje, egzistavusi ir realybėje. XVIII amžius – visame gražume, nors filmas – irgi 1941 metų ir dar nespalvotas. O dar – čia yra meilė, aistra, kurios taip norisi filme „Žiema širdyje“ ar „Meisterio ir Margaritos“ kino variante.
Kabelinės televizijos nepabosta stebinti (gal jos tik tam ir sukurtos?). Po sekmadienį „Vinitos“ žadamų rodyti „Šnipų vaikučių-3“ šiandien jau – „Šnipų vaikučiai-2“ (18.30 val.). Taip, žiūrėk, kada nors ir pradžią pasieksime.
Dar šiandien išsiskiria juodoka komedija „Mirtis jai tinka“ (TV3, 22.05 val.), bravūriškai pastatyta, sako, mūsų žemiečio Roberto Zemeckio ir nemažiau šauniai suvaidinta aktorių Meryl Streep ir Goldie Hawn. Filmas, atrodo, skirtas tiesiogiai mūsų brangiosioms damoms. Taip, mielosios, daugiau klausykit reklamos, ypač kosmetinių firmų, pristatančių visokius „jaunystės eliksyrus“, ir jus tikrai gali ištikti fantastiškai baisokas į gabalėlius byrančių kino žvaigždžių likimas.
Žinoma, jums to jokiu būdu nelinkiu, tikėdamas, kad lietuviškas sveikas protas anksčiau ar vėliau nugalės reklamų velnio žabangas. Tegul tai jūsų brangiųjų vyrų begaliniam džiaugsmui atsitiks net pirmosiomis 2006 metų dienomis.
Ta proga tarsiu ačiū ir mane pasiekusių įvairių gerų žodžių autorėms bei autoriams. Na, o kad kažkas užpyko ant manęs dėl „Kill Bill“, tai juk ne taip jau ir esminga, gal dar atsileis. Nors... šį korespondentą irgi savaip suprantu: mat su žmogumi, išdrįsusiu man prastai, net chamiškai atsiliepti apie mylimą „Šunį vaiduoklį: samurajaus kelią“, nebesisveikinu iki šių dienų ir – tiek to, švenčių proga išduosiu savąjį smulkumą, – buvau visai pamalonintas, kai oponentą, parduotuvėje gausiai užkandžiavusį riešutukais, užfiksavo videokameros. Juk kaip kine be aistrų, net ir tokių, ne pačių tauriausių?..
