Stasys VARNECKAS
Marmoko anūkėlis Petriukas - geras ir protingas vaikas. O jau smalsus. Viską jis nori žinoti, viskas jam rūpi. Štai aną dieną Petriukas ir klausia: - Pasakyk man, seneli, kas yra nulis? - Nulis? Nulis, Petriuk, yra skaičius. Toks skaičius, kurį pridėjus prie kito, suma nė kiek nepakinta. O jeigu ką padauginsi iš nulio, visai nieko neliks. Nė šnipšto. Petriukui šis atsakymas, matyt, nebuvo itin aiškus, todėl jis ėmė klausinėti: - O du nuliai? O keturi? - Ir du nuliai, Petriuk, ir keturi yra tas pats niekas, - vėl aiškino senelis. - O šeši nuliai? - Ir šeši. - Ogi visai ne. Šeši nuliai - milijonas. Tu, seneli, matyt, aritmetikos nemoki. Marmokas nurijo šį priekaištą ir paklausė: - Kas tau taip sakė? - Ogi dėdė Valinskas. Šeši nuliai, sakė, milijonas. Hm... Marmokas iš tiesų kažkada girdėjo, kad kažkoks Valinskas nustatė, jog šeši nuliai - milijonas. Dėl to ir tapo dideliu viršininku. O didelių viršininkų nuomonę Marmokas visada gerbia - sovietmečiu priprato. - Gal ir teisus tas tavo dėdė... Dabar jis jau kažkur viršininkauja ir, matyt, nulius skaičiuoja. Nepraėjo nė dvi minutės, o Petriukas vėl klausia: - Pasakyk, seneli, kas yra Seimas? Marmokas gerai žino, kas yra Seimas, todėl pradeda aiškinti: - Seimas, Petriuk, tai tokia troba, kurioje sėdi patys geriausi, patys protingiausi Lietuvos žmonės. - Ir žąsinai, - priduria Petriukas. - Kokie žąsinai? Ką tu čia paistai niekus? - Man Anskaičių Giedrius sakė. Tupi, sako, žąsinai, girgsi ir žnaibo vienas kitą. Aš, seneli, bijau žąsinų - šnypščia kaklus ištiesę ir vejasi per kiemą. Mato Marmokas, kad anūkas politikos visai neišmano, o jo autoritetas Anskaičiokas toks pat žalias. - Tu, Petriuk, neklausyk, ką tas Giedrius tauzija. Nėra ten jokių žąsinų. - Ir riebių avinų nėra? - Žinoma, nėra. - O asilų? Man Giedrius sakė, kad asilų visur pilna. Mato senasis Marmokas, kad į visus Petriuko klausimus neatsakys, todėl ginčytis ir aiškinti nebešoko. - Asilų tikriausiai yra. Kaipgi be asilų? Na, bėk į kiemą. Nebijok - žąsys tvarte uždarytos.
